Gyčio Grižo nuotrauka

Prieš 30 metų pradėtas leisti žurnalas „Liaudies kultūra“ pakeitė pavadinimą į „Būdas“. 

„Pasirinkti pavadinimą – tai tarsi subręsti, atlikti brandos ritualą, atpažinti ir įtvirtinti pasiektą brandos laipsnį. Pasirinktam pavadinimui negalì likti abejingas, esi priverstas jam įsipareigoti, nes jis turi išreikšti esmę, todėl neišvengiamai išreiškia tai, kaip tu tą esmę supranti, kaip sugebi ją ištarti. Kartu jis api-būdina, tiesiog būdina – nubrėžia tolesnės raiškos erdvę ir būdą, kuriuo augtų ir skleistųsi mūsų dvasinė prigimtis, prigimtoji dvasia, kuris jos neiškraipytų, nevaržytų, negniaužtų, o žadintų, budintų, kuriuo jai būtų patogu būti", – rašo žurnalo redakcija.

Naujas žurnalo pavadinimas siejasi su Simono Daukanto veikalu „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“.

Redakcija pavadinimo keitimą aiškina šitaip: „Būdas lietuvių, Lietuvos ir plačiau – kitų giminiškų ir negiminiškų, artimų ir tolimų tautų būdas, kuris mus visada domino tiek iš smalsumo, tiek iš noro palyginant geriau suprasti savąjį. Pasirodo, kad šis apibrėžimas netikėtai taikliai nusako ir apima visa, ką mena tokios sąvokos kaip etnologija ar kultūrinė antropologija, plačiausia ir giliausia prasme – kartu su etnopsichologija, etnolingvistika, etnomuzikologija, be abejo, tautodaile, tautosaka, mitologija ir t. t.

Be to, neseniai buvo atskleista, kad Daukantui būdas atstojo lotyniškąjį daugiskaitos mores „papročiai, būdas“, kartu su iš jo kilusiu būdvardžiu moralis ir atitinkama moralės samprata. Šia pirmine moralės samprata sekant, neįmanoma būti moraliu, taigi doru, nesilaikant ir, svarbiausia, nesuvokiant, nepažįstant savo ir savo tautos būdo, savo bendruomenės papročių. Nepažinti savo būdo, vadinasi, ne-žinoti savęs, taigi neturėti są-žinės. Nepažinti savo pa-pročių, vadinasi, ne-su-prasti to, kas yra pa-prasta, taigi neturėti doro proto ir nesuvokti prasmės.

Be visų šių būtinų išorinių sąsajų, žodis būdas ne mažiau taiklus yra savo vidine sandara. Jis galėtų būti su priesaga -das sudarytas iš veiksmažodžio bū-ti šaknies (kaip klo-dasklo-ti ir kt.). Jo kilmę numanyti padeda ir primirštas veiksmažodis būsti (būsta, būdo) ‘prasti’, į-būsti (į-būsta, į-būdo) ‘įprasti’, pri-būsti (pri-būsta, pri-būdo) ‘priprasti’, pavyzdžiui: Brolis, pirmą kartą išgirdęs dainą, tuo[j] įbūdo ir dainuo[ja] (Antano Juškos žodynas); Ką čia bekalbėti, jis pribūdęs žmogus – ir šilto, ir šalto matęs (Surviliškis, Kėdainių r.). Iš pavyzdžių matyti, kad šio veiksmažodžio pagrindinė reikšmė apima poreikšmius ‘mokytis, išmokti’ ir ‘būti patyrusiam’, taigi nejučia mena mokslą ir patirtį.

Būti savito būdo tad reiškia būti įpratusiam savaip būti. Šiaip ar taip, vidinė žodžio būdas prasminė erdvė, nulemta pačios jo šaknies, yra buvimas visu kuo plačiausiu mastu – tiek aukščiausioji dvasinė būtis su įvairiausiomis sielos būsenomis ir jas įveidinančiomis, įasmeninančiomis mitinėmis būtybėmis, tiek neišvengiama, būtina žemiškoji buitis ir jos vieta, aplinka, kurioje tenka ir daugiau mažiau pavyksta įsi-būti, buveinė, buvenė bei esamoji būklė. Bet kuriuo atveju – tiesioginė ir griežta nebūties priešybė.

Galima ilgai ir tuščiai ginčytis, kas pirminė – būtis ar sąmonė. Vis dėlto, be sąmonės, sąmoningumo, nėra kuo kitu būties patirti, suvokti ir patvirtinti. Būtis ir sąmonė neatskiriami. Kai esame nesąmoningi, tarkim, miegame, tai patys nė nežinome, kad esame, ar esame, – tai gali patvirtinti tik kitas sąmoningas asmuo arba mūsų pačių sąmonė nubudus, mūsų pačių nubudusi sąmonė. Čia prie žodžio būdas sąsajų, išorinių, istorinių ir vidinių, etimologinių, prisišlieja dar viena, poetinė – sąskambis su budimu, budėjimu, būdra. Tokių sąsajų, aiškiai suprantant jų prigimtį, irgi nėra reikalo prisiverstinai vengti – jos išplečia minties erdvę ir suteikia jai sparnus, labai svarbią, branduolinę, žūtbūtinę lietuviško būdo savybę. Beje, paminėto žodžio būdra žodyne nėra, jis naujas, bet jau yra mūsų kalboje, vien dėl to, kad yra mums suprantamas. Tereikia pabūsti, ir būdra sušvinta iš paties būdo.“

Žurnalo „Būdas“ informacija

Žurnalą leidžia Lietuvos nacionalinis kultūros centras, redaktorė Saulė Matulevičienė. 

Daugiau informacijos apie leidėjus, įsigijimą bei prenumeratą