Kun. Juozas Zdebskis. Kard. V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Prieš 90 metų, 1929 m. gegužės 10 d., Naujienoje, Marijampolės apskrityje, gimė kunigas Juozas Zdebskis, žymus XX a. antros pusės disidentas, kovotojas už tikinčiųjų teises, ryški, daugeliui įtakos turėjusi asmenybė.

Gilesnio intelekto negu kiti

Į Kauno kunigų seminariją Juozas Zdebskis įstojo tiesiai po Kalvarijos gimnazijos. Sesuo Marijona Zdebskytė-Linkevičienė pasakojo, kad buvo sunkūs laikai, todėl tėtė nenorėjo leisti: „Bet Juozas pasakė, kad jei į seminariją neleis, tai jis niekur toliau nesimokys.“ 1948 m. seminarijoje dar buvo gyva prieškario dvasia, dėstė žymūs profesoriai. Bet netrukus susitvenkė juodi debesys – 1949 m. vienu kartu į Sibirą buvo ištremta 13 auklėtinių (tarp jų 6 kunigai), keli areštuoti. Kokia buvo tokioje aplinkoje seminaristo Juozo laikysena? „...Savotiškas, labiau užsidaręs, gilesnio intelekto negu kiti. Visuomet išklausydavo atėjusį pas jį draugą“, – apie savo bendramokslį pasakojo mons. Juozas Užupis. Baigiant pirmuosius studijų metus reikėjo iš pedagoginės, mokslinės darbo metodikos parengti rašomąjį. Juozas pasirinko pagal Ernesto Hello knygą „Žmogus“ labai įdomią temą: gyvenime ieškokime daugiau teigiamybių, o ne neigiamybių, parodydamas savo psichologinį subrendimą.

Kitas jo bendraamžis mons. dr. Petras Puzaras pasakojo, kad jo laikais seminarijoje buvo gražus paprotys, kai klierikų vyresniojo kurso draugai pasivaikščioti laisvalaikiu kviesdavosi jaunesniuosius: „Juozas dažniausiai su jaunais klierikais stengdavosi kalbėti maldos, konkrečiai, mąstymo maldos tema ir šitos maldos formą stengdavosi perteikti jiems, paraginti, kad jie uoliau mąstytų.“

Kunigas Juozas Zdebskis su Šlavantų parapijos jaunimu. Dešinėje – jaunuolius tikybos mokiusi moteris. Lazdijų r., XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžia. Kard. V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka.

„Šv. Teresėle, ar Tu gerai eini savo pareigas?

1952 m. Juozas Zdebskis buvo jau paskutiniame kurse, kai kun. Vincentas Sladkevičius (kardinolas) pradėjo dėstyti dogminės teologijos kursą, eiti dvasios tėvo ir prefekto pareigas. Baigus seminariją, pažintis su didelį autoritetą pelniusiu profesoriumi nesibaigė, kreipdavosi įvairiais dvasiniais reikalais. „Iš pradžių politinių klausimų atžvilgiu buvau atsargus: bijojau, ar jo nepanaudos kas savo tikslams, – pasakojo kardinolas V. Sladkevičius. – Bet po ilgesnio laiko įsitikinau, kad jis yra labai nuoširdus ir tikras bažnytinis asmuo, kuris nori Bažnyčiai ir tautai tik gero. Įdomu, kad jo išgyvenimas dėl to meto Bažnyčios suvaržymo buvo, sakyčiau, optimistinis. Šiuo atžvilgiu aš palaikiau tą jo viltį, kad viskas išeis į gera, kad šie visi sunkumai yra tik laikinas dalykas ir kad čia iš dalies nuo mūsų priklauso, ar mes pralaimėsime, ar nepralaimėsime. Paskui tas mūsų bendravimas pasidarė toks būtinas, neišvengiamas. Tuo metu aš buvau izoliuotas nuo tikrųjų savo vyskupo pareigų – negalėjau jų eiti. Būdamas tremtyje – Nemunėlio Radviliškyje ir Pabiržėje – jaučiau pareigą įsijungti į bažnytinį gyvenimą kitokiu būdu. Pastoraciniais, religiniais, sakramentiniais reikalais tekdavo vykti į Kauną, Šlavantus, kitas vietoves, net į Baltarusiją, kur mane nuveždavo kun. Juozas. Turėjome bendrų interesų, bendrų dvasinių bruožų. Pavyzdžiui, pamaldumą į šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlę turėjau dar nuo seminarijos laikų, ir žiūriu, jis irgi turi tą pamaldumą. Jeigu reikdavo kokios dangiškos pagalbos, tai mes lygiai šiuo atveju vienodai kreipdavomės į šv. Teresėlę, kad ji padėtų mums išvengti kokio labai didelio pavojaus ar kad išprašytų kokios malonės.“

1971 m. Pravieniškių kolonijoje, atliekant teismo skirtą bausmę už vaikų katechizavimą, šv. Mišių ilgesys ir prašymas malonės jas aukoti glaudžiai siejosi su kun. Juozo pamaldumu į Mergelę Mariją ir nuo seminarijos laikų jo mylimiausia šventąja Kūdikėlio Jėzaus Terese: „Šv. Teresėle, ar Tu gerai eini savo pareigas? Juk Tu moki pranešti... Man trūksta tik teksto šv. „Mišioms. Tu suveiksi. Aš tai žinau ir prašau, maldauju, kad tvirtai žinočiau. Kad visa žinočiau, kas man Jo planuose žinoti reikia... Tegul dar labiau suspindi Viešpaties garbė, jei Jis teiktųsi į šią skausmo ir liūdesio šventovę ateiti. Taip dar kartą pasikartotų Betliejaus nusižeminimas. Visa protingoji Jo kūrinija būtų priversta stebėtis. Ateik, Meilės Dieve, į šias vargingas širdis...“

Iš dešinės: kun. Juozas Zdebskis, greta jo – kun. Algimantas Keina, kun. Bronius Laurinavičius, kun. Mykolas Petravičius, kun. Jonas, centre su gėlėmis – laimėjusi bylą prieš KGB Astrave, Baltarusija, Angelė Ramanauskaitė, prie grotų iš kairės – mons. Alfonsas Svarinskas, viduryje – kun. Julius Sasnauskas. Astravas, 1979 m. rugsėjo 18 d. Iš Jadvygos Pranckienės asmeninio albumo.

Sąvokos „priešas“ tarsi neturėjo

Kun. J. Zdebskis ir kalėjime būdamas laikėsi išsiugdyto principo: nė dienos be mąstomosios maldos. Mąstyme apie kunigo buvimo kalėjime prasmę, jis rašo: „Iš tikrųjų kunigui būti tarp šitų žmonių visiškai ne pralaimėjimas. Juk tai kaip tik žmonės, į kuriuos nei žodžiu, nei knyga prakalbėti jau neįmanoma. Bene vienintelė priemonė, kuri jiems gali priminti sielą, Amžinybę, tai atsidurti kunigui tarp jų– keikiančių– ir kalbėti pačiu savo gyvenimu, elgsena, ramumu.“

„Jis maldoje taip susikaupdavo, kad, atrodydavo, visas pasaulis jam dingsta, – atsiminimuose rašė arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ. – Nė vienos dienos jis nepraleisdavo be mąstymo. Paėmęs ar iš Šventojo Rašto ar iš kitur kokią mintį, jis pusvalandį praleidžia su Viešpačiu, apsvarsto, ką jis daro gerai, ką – ne, o paskui daro pasiryžimą. Šita malda, man atrodo, buvo jo gyvenimo pagrindas.... Jo prigimtis nebuvo lengva, jis pats prisipažindavo, kad jam susivaldyti nėra lengva. Manau, kad tik maldoje jis rado jėgų save tramdyti...“

Kun. Juozas, būdavo, nepravažiuos nei pro senutę, nei pro girtuoklį – įsisodins į mašiną ar motociklo priekabą ir pavėžės. „Jis turėjo išsiugdęs tą tikrai krikščionišką artimo meilę, kokios negalima išmokti iš jokios knygos, tik iš gyvenimo pavyzdžio, – pažymėjo arkivyskupas Sigitas, priminęs, kad artimas jo bičiulis tokio supratimo kaip sąvoka „priešas“ tarsi neturėjo: „Iš tikrųjų jis priešo galėjo tik gailėtis, galėjo jam kuo nors padėti, kad tas truputį susimąstytų... O šiaip, man atrodo, kažin ar daug yra kunigų, kurie už tuos saugumiečius taip meldėsi, kaip kunigas Juozas.“

Vyskupai tremtiniai V. Sladkevičius, J. Steponavičius, kun. J. Zdebskis. Kard. V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka.

„Mokytojau, ar visi Tavo didieji pavedimai neproporcingi mūsų jėgoms?“

„Mąstyme po šv. Komunijos svaigau nuo didybės pasiūlymo vesti saviesiems rekolekcijas, – 1972 m. liepos 24 d., artėjant išėjimo į laivę laikui, rašyta Pravieniškėse. – Mokytojau, ar visi Tavo didieji pavedimai neproporcingi mūsų jėgoms? Ir juo didesnis bejėgiškumo jausmas, juo labiau – pagal Tavo, Šv. Teresėle, teoriją – galima tikėtis – privalome tikėtis, kad gailestingoji Meilė visa padarys. Kitas reikalas būtų, jei reiktų rekolekcijas vesti apsileidusiems kunigams – tada būtų aišku, apie ką kalbėti, bet dabar...“ Grįžęs iš Pravieniškių, kun. Juozas savo bendraminčiams rekolekcijas vedė Igliaukoje, kur tada klebonavo mons. Alfonsas Svarinskas, pažymėjęs, jog dvasinėje kovoje kunigas Zdebskis atliko didelį vaidmenį. „Tik jo nelaimė, – gal ir mūsų nelaimė, – kad jis gyveno įvykiuose maždaug 10–20 metų į priekį. Labai dažnai kiti jo nesuprasdavo. Bet jis buvo reikalingas tada, jis reikalingas ir dabar – gal net reikalingesnis dabar. Nes esu įsitikinęs, kad dabar ir Bažnyčios, ir Tėvynės situacija dar skaudesnė ir pavojingesnė....“

Kodėl KGB kun. Zdebskiui davė „Akiplėšos“ slapyvardį? Į šį klausimą, pasak mons. Svarinsko, geriausiai atsako patys faktai. Pavyzdžiui, po penkių valandų tardymo paleidžiamas kun. Juozas prie durų staiga pareiškia: „Aš dabar turiu laisvo laiko. Gal jūsų vaikai nekrikštyti? Galėčiau pakrikštyti... Arba Religijos reikalų įgaliotiniui J. Rugieniui, kaip visada pradėjus šaukti, kun. Juozas sako: „Atsiprašau, turbūt jums su nervais negerai. Išeisiu pasivaikščioti, kol jūs nurimsite, paskui sugrįšiu.“ Tas, žiūrėk, ir nuleidžia toną. „Aš manau, kad jis galėjo padaryti tai, ko aš negalėjau. Jis labai ramiai šnekėdavo, visai nesijaudindavo, o aš – nervinuosi. Šypsodamas jis pasako labai nemalonius dalykus. Tai jo savybė. Dabar jo trūksta – būtų labai gera, kad jis būtų. Aukštos vietos, manau, ir dabar jis neužimtų, bet būtų važinėjęs, tautą kėlęs...“

Katalikų teisių gynimo komiteto nariai: iš kairės kun. S. Tamkevičius, kun. V. Vėlavičius, kun. J. Zdebskis, kun. A. Svarinskas, kun. J. Kauneckas. Arkivysk. S.Tamkevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

„Aš prarandu saiką, kiek mylėti“

Taip kun. Zdebskis atsakydavo į konfratrų priekaištus dėl jo pernelyg plačios mïsijinės veiklos, lankant kartais net ir vieną žmogų kur nors Sibire ar Vidurinėje Azijoje. „Su juo bendraujant buvo labai ryšku, kad ir jėgų dvasios stiprybės savo veikimui jis semiasi iš maldos, – atsiminimais dalijosi kun. Robertas Grigas. – neagitavo, neragino, kad reikia daug melstis, be ten, kur būdavome su juo, natūraliai įsikomponuodavo tokia savaime suprantama gyvenimo dalis – Rožančiaus malda, Kryžiaus kelias, šv. Mišios – į mūsų jaunuolišką gyvenimą. Į mūsų būrelius, į mūsų dainas, į slapta naktimis statomų kryžių akciją, parašų rinkimą dėl persekiojamų tikinčiųjų reikalų, į tas keliones – kažkaip viskas taip labai organiškai susipindavo, sutapdavo.“ Kun. Jonas Vailionis, Dzūkijoje kun. Juozo pastangomis suvešėjusio Eucharistijos sąjūdžio vienas aktyviausių dalyvių, atsiminimuose rašė: „Kartu su juo mes statėme kryžius. Kartu mes lankėme ligonius, pasirūpindavome vienu kitu invalidu – vis kartu su juo. Tai buvo gyvenimo mokytojas. Kad aš šiandien galiu tikėti ir kad galiu skelbti ir sakyti, jog religija ir tikėjimas yra gyvenimo dalis, tai vien dėl to, kad buvau sutikęs ir mane sutiko šitas žmogus – Zdebskis.“