Algirdo Kubaičio nuotrauka

Pirmąjį gegužės šeštadienį į tradicinius, jau aštuntuosius, Klaipėdos miesto bendruomenės maldos pusryčius rinkosi politikos, verslo, medicinos, teisėsaugos, kariuomenės, švietimo atstovai, skirtingų konfesijų dvasininkai.

Malonė – Dievo dovana

Šiais metais pasirinkta Maldos pusryčių tema – „Malonė – kurianti jėga“. Šios jėgos kilmę geriausiai atskleidžia Biblijos eilutė iš apaštalo Pauliaus laiško Efezo bažnyčiai, kurią renginio pradžioje perskaitė verslininkas Tadas Šatkauskas: „Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų – tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų. Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti.“ (Ef 2, 8–10).

Po Šventojo Rašto skaitinio susirinkusieji, vedami pastoriaus Sauliaus Karoso, meldė Dievo malonės ir išgydymo savo miestui, kuriame šiandien dar tiek daug teisimo, susvetimėjimo, lyginimosi.

„Kiek daug galėtumėm nuveikti su meile, jeigu kasdien šauktumės malonės iš dangaus“, retoriškai klausė Romos Katalikų Bažnyčios kunigas mons. prof. dr. Arvydas Ramonas. Savo pranešimu „Malonė iš dangaus: nuteisinimas, paguoda, įkvėpimai“ jis kvietė susimąstyti apie savo tarnystės valstybei, tautai motyvus. Anot jo, visi esame pašaukti kurti bendruomenę, bet rezultatas visada parodys, ar darbai buvo atlikti iš širdies – su meile ir laisvu pasirinkimu ar iš pareigos, vergystės. Tas pats ir santykyje su Dievu: esame kviečiami malonės puotai su juo, bet net atėję į bažnyčią galime rinktis širdimi būti su Dievu ar pasilikti savo problemose.

Algirdo Kubaičio nuotrauka

Sukrečiantis liudijimas

Nuostabus Dievo malonės pavyzdys – reabilitacijos bendruomenės „Vilties švyturys“ tarnautojo Elijaus Urbiečio pakeistas gyvenimas. Jauno vyro liudijimas sukrėtė auditoriją. Dovanotu nauju gyvenimu, mylinčia žmona ir dukrele šiandien besidžiaugiantis Elijus dar prieš vienuolika metų gyveno apleistame pastate sostinės centre ir net nebandė svajoti, kad vieną dieną sėdės prie vieno stalo su dvasininkais, verslininkais, teisėsaugos atstovais.

„Tai man kažkoks stebuklas. Kai esantieji prie stalo ėmė keistis savo vizitinėmis, vienoje iš jų perskaičiau, kad šalia manęs sėdintis vyras – saugos bendrovės vadovas. O buvo metas, kad apsaugininkai manęs net į savo automobilį nedrįsdavo įsodinti, kad jo neištepčiau“, – atviravo Elijus.

Gimęs alkoholikų šeimoje, iki šiol nežinantis, kas jo tėvas, nuo gimimo mamos ir aplinkinių atstūmimą kentęs jaunuolis keliskart mėgino pasitraukti iš gyvenimo. Pirmąjį kartą – būdamas vos septynerių. Mokykloje visi šalinosi purvino ir utėlėmis aptekusio vaiko, o namuose po pamokų vietoje pietų berniukas rasdavo tik girtą mamą ir pilną kambarį jos sugėrovų. Dvylikos metų jis pakliuvo į nepilnamečių koloniją, nes vagiliavo iš kaimynų sandėliukų – išnešdavo uogienes ir viską, ką tik galėjo suvalgyti. Antrasis bandymas pasitraukti iš gyvenimo buvo po mamos prašymo į namus tuomet atvykusiems pareigūnams kuo greičiau jį išsivežti, nes sūnus esą griauna jos gyvenimą. Vėliau namais Elijui tapo kalėjimo kameros, o pastaruosius penkerius metus iki lemtingojo įvykio, pakeitusio jo gyvenimą – gatvė ir sostinės landynės. Vienoje iš tokių apleistų vietų, trečiąjį kartą iš nevilties užsinėręs kilpą ant kaklo, Elijus ištarė lemtingus žodžius: „Dieve, padėk!“ Anot jo, nuo tos akimirkos gyvenimas pradėjo sparčiai keistis. Šiandien Elijus padeda kibtis į gyvenimą kitiems priklausomybių nualintiems ir šviesesnio gyvenimo viltį praradusiems jaunuoliams. Didžiulė Dievo dovana ir malonė jam – išsilavinusi, niekada gyvenime alkoholio ar rūkalų nebandžiusi žmona Marija, patikėjusi juo dar tą akimirką, kai jis tebuvo baigęs septynias klases, slegiamas didžiulių skolų antstoliams. Kaip Dievo malonę jis priima ir netikinčios mamos jam duotą Elijaus vardą, kurio reikšmę (mano Dievas yra Jahvė) jis sužinojo tik pakliuvęs į reabilitacijos centrą.

Algirdo Kubaičio nuotrauka

Viliasi tradicijos tęstinumo

Romos Katalikų Bažnyčios vyskupas dr. Kęstutis Kėvalas ragino svečius atkreipti dėmesį į žodžio malonė šaknį. Anot jo, daugeliui geriau žinomas kitas lietuvių kalbos žodis, turintis tokią pat šaknį – malonumas. Bet bėda ta, įsitikinęs jis, kad mūsų vaizduotė ilgą laiką leido įžvelgti malonumus tik kūniškuose dalykuose, kurie dažnai veda į nemalonumus. O Dievas nori padovanoti tikrąjį malonumą, kuris tęsiasi amžinai.

„Mes, susirinkę čia, esame komanda, kuri kviečia: ateik, Viešpatie, duok malonę, jėgos, kurk per mus. Tada prasideda tikri dideli malonumai“, – kalbėjo vyskupas.

„Klaipėda gali būti kaip šita salė, kur visi šnekučiuojasi, palaiko vienas kitą. Ar mes pasiruošę dalintis malone, kurią patys nepelnytai gavome?“ – padrąsinimu savo kalbą baigė K. Kėvalas.

Po renginio neskubėję skirstytis svečiai vylėsi, kad taip pabendrauti ir maldai uostamiesčio bendruomenė rinksis dar ne vienus metus.

„Renginio tęstinumas parodo, kad žmonėms jo reikia. Pabuvę drauge valandėlę, kitą mes turime laiko susimąstyti apie savo gyvenimo, veiklos prasmę. Tai suteikia gerų emocijų, susitelkimo. Tuo gerumu, kurį išsinešame iš čia, dalinamės savo artimiausioje, namų ir darbo aplinkoje“, – renginio prasme neabejojo spaustuvininkas Algirdas Apulskis.

Buvusi politikė Lilija Petraitienė pasidžiaugė, kad maldos pusryčių idėja uostamiestyje buvo priimta ir išaugo į gražią tradiciją, suburiančia skirtingų sričių ir pažiūrų žmones prie vieno stalo.

„Man būti šiuose maldos pusryčiuose visuomet – prioritetas. Todėl, kad čia išgirsti apie dvasinius dalykus ir visada atsiranda perliukų. Šiandien tuo perliuku man tapo sujaudinęs, į širdį pasibeldęs Elijus Urbietis. Būna, kad nusivili, jog Dievas apleido, nemyli, mąstai, kodėl kitiems sekasi – toks žmogiškasis pavydas. Ir aš, išklausiusi jo liudijimą supratau, kad turiu tokią begalinę Dievo malonę, ir kad aš jam labai mažai dėkoju“, – graudinosi L. Petraitienė.

Uostamiesčio bendruomenės maldos pusryčiuose pirmą kartą dalyvavęs Lietuvos evangelinio tikėjimo krikščionių sąjungos vyskupas Rimantas Kupstys apgailestavo, kad panašaus formato renginys nevyksta šalies sostinėje.

„Tai nuostabi galimybė to paties miesto bendruomenės gyventojams susipažinti artimiau, pasidalinti mintimis, kartu pasimelsti. Tad Vilniuje ir kituose miestuose tik skirtingų bažnyčių pastoriai kartą per mėnesį renkasi bendrai maldai už savo šalį, miestą“, – kalbėjo R. Kupstys.

Klaipėdos miesto bendruomenės maldos pusryčius viešbutyje „Ibis Styles hotel Klaipėda Aurora“ kaip ir kasmet organizavo ta pati vieninga komanda – Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas, Telšių vyskupo generalinis vikaras ir Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos klebonas kanauninkas Vilius Viktoravičius, miesto bažnyčios vyresnysis pastorius Saulius Karosas, Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos klebonas kunigas Reincholdas Moras, bendrovės „Sabelija“ generalinis direktorius Tadas Šatkauskas, Nesavanaudiškos lyderystės instituto direktorė Dalia Bytautienė, Lietuvos kariuomenės ordinariato Klaipėdos įgulos ir Karinių jūrų pajėgų kapelionatų diakonas Nerijus Čapas.

Algirdo Kubaičio nuotrauka