Pavasario laukimas Žeimių kaimo vienkiemyje. Brolių Černiauskų nuotrauka (2019 m.)

Balandžio 2-oji

Kiekvieną rytą seno kaštono viršūnėje švilpia juodasis strazdas. Dieną jis landžioja į kaštono drevę, o anksti rytą visus budina garsiai švilpaudamas. Tik jis vienas, juodas juodas, vis švilpauja, o rusva to juodùlio patelė kažkur slepiasi. Iš tolo strazdui lyg ir pritaria karvelis keršulis, gūdus jo ūbavimas ataidi iš Bitinų miško. Bet šitoks atsitiktinis duetas – turbūt nesuderinto muzikavimo pavyzdys.

Dieną saulėtose blindžių viršūnėse monotoniškai ūžia bitės. Galima sau eiti palei Krūčių, žvelgiant tik į pakrantėje melsvuojančias žibuokles ir į geltonuojančias vištapienes, bet prie žydinčios blindės būtinai sustosi. Ne tiktai bičių bei kamanių gaudimas sustabdo, o ir šviesa, sklindanti iš medžio viršūnės. Pavasarinių žiedų šviesa visai kitokia nei pavasario dangaus šviesa, kurią galima pajusti jau vasario pabaigoje: žydintys medžiai dabar primena, kad prasideda darbymetis. Vabzdžiai dirba nuo saulės iki saulės. Vakar, tiesa, ir aš persodinau keletą šventagaršvių, palaisčiau šaltmėtes, kurios labiausiai reikalauja drėgmės. Be to, ilgai žiūrėjau į žalčių žiemavietę – laukiau, kad iš tos duobės išsliuogtų bent vienas peržiemojęs roplys. Bet pamačiau tiktai kamanę, ieškančią sau tinkamo buto...

Tiesa, vakar ankstų rytą stebėjau dar ir tai, kaip ant pirkios stogo kaunasi keturios kielės. Dvi, matyt, yra tos pačios, kurios ir pernai perėjo po atsiknojusia čiukuro skarda, o kitos dvi nori užimti jų patogią vietą. Visos jos labai vienodos, kaip dabar sakoma – identiškos, bet šitaip atrodo tik mums, žmonėms. Ir todėl mes kartais nieko negalim padėti mažiesiems savo broliams. Pažiūrėjom ir galim eiti sau...

Beje, vakar ir prie daugiamečių gėlių buveinės įsitikinau, kad nebūtina skubėti grėbti pajuodusių ir papilkėjusių pernykščių lapų – naujiems ūgliams ir naujoms skrotelėms pernykščiai lapai anei kiek netrukdo. Jau atsiranda žalsvi pievinių šalavijų lapeliai, kyla rausvi valerijonų lapkočiai, jau žalsvuoja kvapiosios garduoklės, visokie česnakai, viendienės, gelteklės ir lofantai – ir visų šių godotinų žolynėlių nė kiek neužgožia vis labiau prie žemės priglundantys pernykščiai žolynai. Jie apsaugo dirvožemio drėgmę, paslepia prabudusias boružes ir blakes – kareivėlius. Ilgiau pažiūrėjus – nesunku įsitikinti, kad pernykščių lapų ir visokių nestambių stagarų grėbstymai yra tik magiška darbo imitacija, tik ritualinė estetika, o ne kasdienė sodo ar gėlyno priežiūra.

Netoli šios Krūčiaus atodangos, šviesioje jelanėje (jelanė yra maža miškapievė prie mažo upelio), žaliuoja didelė meškinių česnakų populiacija. Brolių Černiauskų nuotrauka (2017 m.)

Balandžio 12-oji

Būtų gražu, jei vienu žodžiu galėtum nusakyti tokius sodiečių kaimynų mainus, kuriuos lyg ir geriausiai apibūdina šitokia patarlė: „Mesk į priekį – visada rasi.“ Kas žino, ar čia kalbama vien tik apie dovanojimo, apie altruizmo padarinį? Tiesa, kasdieniški apsikeitimai ūkiniais patarimais, daigais ar sėklomis neretai atspindi geranoriškumą. Ir neretai kiekvienas pasijunta tartum daugiau laimėjęs! Ir tartum lieka skolingas. Tai gali patvirtinti gėlininkai, sodininkai, bitininkai ir tie daržininkai, kurie dar sugeba dirbti senoviškai.

Tas netikėtas asmeninis laimėjimas paaiškinamas labai paprastai: tau to daigo ar tos vešlios šakninės atžalos nebereikia, o kaimynui reikia. Bet paimdamas jis ir tau ką nors dar pasiūlo. Štai pasakiau bitininkui Juozui Uzdilai, kad mano daigyne pridygo mažų ginalinių klevelių, jis ir atsiskubino. Ir dar gero medaus didoką stiklainį atvežė. Man jau lyg ir nepatogu, nes kiekvieną vasarą matau, koks sunkus bitininko profesionalo darbas. O Juozas džiaugiasi, jis žino, kad paaugę ginaliniai klevai žydės gerokai vėliau nei mūsiškiai paprastieji klevai, taigi pavasarinis medunešis gerokai prasitęs.

Pavasarį augalų kelionės labai gerai pastebimos. Bet, giriant rečiau matomus žolynus ar krūmelius, reikia kai ką paaiškinti. Meškinis česnakas (rus. čeremšã), pavyzdžiui, prie mūsų Krūčiaus plinta smarkiai, čia jam ir drėgmės, ir humuso yra tiek, kiek reikia. O pasodink tokį svogūnėlį saulės atokaitoje – ir numirs. Dabar visiems norintiesiems leidžiu išsikasti jaunesnių tos čeremšõs sąžalynų su drėgna žeme, tačiau turiu sužinoti, ar tikrai jie bus tinkamai pasodinti. Šį pavasarį atsišaukė vienas gėlininkas iš Seirijų krašto, žūtbūtinai norintis gauti šiaurinę linėją. Perskaitė knygoje „Laiškai iš kaimo“, kad toji retenybė gražiai žydi mano laukiniame Sode prie Krūčiaus, tad klausia, ar galėtų gauti ir pabandyti ją auginti. Ne, atsakiau, ypač retų laukinių rūšių šitaip platinti nepatartina. Ir prie Liškiavos šiaurinė linėja jaučiasi nelabai gerai. Todėl dar toliau iš čia gal nebereikėtų jos kelti.

Bet naujas tikslus žodis, apibūdinantis kaimynų sodiečių mainus, be abejo, būtų labai reikalingas. Juk tai nėra paprastas dalykinis apsikeitimas. Tai ir ne turgaus gudrybė, kaip toje patarlėje: „Mainas monas – kas apgauna, tas ir ponas!“ Tiesą sakant, barteriniai mainai – irgi per rimtas ekonominis terminas, tad draugiškus augalininkų santykius derėtų apibūdinti laisvesniu, atviresniu, taikesniu žodžiu.

Vėlgi: kaip įvardyti naktinį pinavijos pasivogimą iš kaimyno? Buvo manoma, kad kai kurios gėlės ypač gerai prigyja ir žydi, jeigu jas pasivagi naktį. Ir tai niekada nebuvo baustinas apsivogimas, o tik sena kaimo žmonių tradicija, nežinia kaip atsiradusi, – tai iš tikrųjų nebuvo nei nuodėmė, nei koks tamsus prietaras, jeigu kuris geros valios kaimynas, net ir tamsoj bepraeidamas pro šalį, išsiraudavo jam reikalingą augalėlį iš tavo daržo ir parsinešdavo į savo kiemą, gerai žinodamas, kad nakčia išrautos šaknys neapdžiūva, todėl augalas geriau pakelia persodinimą.

Juozas Korsakas (dešinėje) Marcinkonyse su kaimynu aptarinėja Seimo sprendimus. Brolių Černiauskų nuotrauka (2010 m.)

Balandžio 13-oji

Atvažiavo į Dzūkijos nacionalinį parką nedidelė grupelė Lietuvos „indėnų“, ir man reikėjo visur suspėti drauge su jais – tegu niekas nepagalvoja, kad septyniasdešimt šešerių metų gamtininkas yra ne toks ištvermingas kaip tie gerokai jaunesni „indėnai“. Mūsų neginčytina giminystė, beje, labai aiški: daugelis gamtininkų, dirbančių saugomose teritorijose, yra pabėgę iš miestų, nes jiems žūtbūtinai reikia kas rytą ir kas dieną, kas vakarą ir kas naktį vis jausti Gamtos pulsą prie savo slenksčio, o eikliakojai „indėnai'', įsikurdami kaimuose ar mažuose miesteliuose, taip pat pakankamai energingai priešinasi dabartinei didmiestiškajai civilizacijai, nors kartais gal ir kiek demonstratyviai.

Sugebėdami pasireikšti kaip geri inžinieriai, architektai ar chemikai, jie staiga pajunta ypatingą savo „indėniško“ kraujo grupę ir nebegali nei dirbti, nei gyventi mieste. Jų bendruomenės gyvavimo struktūra ir organizacija atrodo kažkokia ypatinga, tarsi slaptoka, bet visiems jiems itin svarbi. Būna, kad vienas kito nėra matę, o susirašinėja laiškais, jaučiasi tikri bičiuliai, nes yra vienminčiai. Svarbiausia, žinoma, kad visi jie stebėtinai draugiški ir labai smalsūs.

Šįkart jiems rūpėjo ir drevinė bitininkystė Musteikoje, ir laukinių augalų kasdienės godos prie Krūčiaus upelio, įtekančio į Nemuną. Turbūt galima teigti, kad visur jie medžioja skirtingiausią gyvenimo gamtoje patirtį. Jų klausimai gali nuskambėti labai paprastai ir tiesiai, pavyzdžiui: kas yra lietuvis, ką jis turi veikti ir kaip mąstyti šiame neramiame globalizacijos amžiuje?..

O mano dilema, susitikus su įvairiausiais DNP svečiais, irgi kol kas dar ne iš karto pastebima. Ir štai kodėl. Visi žino, kad vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė Lietuvoje gerokai pailgėjo, tad jeigu tavo metus beskaičiuojanti gegutė vis dar nesiliauja kukavusi ir galbūt vis dar pasiryžusi kukuoti bent iki aštuoniasdešimties, tu privalai būti ir kantrus, ir stiprus, ir greitas. O tai, beje, atsispindi ir DNP savanoriškos veiklos sutartyje, kurią nelabai seniai teko pasirašyti: „Sutartis galioja neterminuotai.“

Visai tikėtina, kad eiklus senelis savanoris iki paskutinio atodūsio garbingai suksis savo darbo vietoje. Ko gero, Lietuvoje staiga patikėjome, kad visi senoliai tapo sveikuoliais ir nebemiršta. Niekas negalėtų dorai paaiškinti, kaip ir kodėl iš tikrųjų ilgėja vidutinė gyvenimo trukmė. Juk ne todėl, kad galudieniai žilagalviai tapo sveikuoliais, ir ne todėl, kad nebemiršta kūdikiai, kad įveiktos kai kurios baisios infekcinės ligos... Tiek to, tegul lieka teisūs tie, kurie tikina, kad biologinis žmogaus amžius iš tikrųjų pastebimai ilgėja. Žinoma, nepakenks dar kartą prisiminti ir tai, kaip įgimtą nuolat dirbančio kaimo žmogaus stiprumą, atkaklumą, ištvermę vertino nepailstantis gamtininkas ir rašytojas Michailas Prišvinas: „… kai sunkius pavalkus užsimauni pats, jie tau netrina kaklo...“

Išgirdau, kad marcinkoniškių bendruomenė atsisveikino su dainininku ir pasakoriumi Juozu Korsaku. Jis ir dainavo, ir dzūkų gyvenimo vaizdingas istorijas gražiai pasakojo nuo pačių pirmųjų visoje Lietuvoje garsaus Marcinkonių etnografinio ansamblio gyvavimo metų. Atrodė, kad yra nepavargstantis, nesiskundžiantis nei atmintimi, nei fizine sveikata. O vis dėlto ateina ta diena, kai tenka ramiai ir tyliai padėti šaukštą.

Prisimenu, kaip vieną sykį su DNP amatų žinovu, dzūkiškojo kaimo buities įvairiausių rekybalų meistru Romu Norkūnu užklydome į Juozo Korsako sodybą. Romui rūpėjo pasitikslinti kai kuriuos Marcinkonių apylinkių vietovardžius. Bet pasakorių Juozą Korsaką užtikome bemiegantį, buvo kaip tik popiečio metas. Kieme kiauksintis šunelis bežiūrint pabudzino šeimininką, ir jis, stebėtinai žvaliai jau kviesdamas mus sėstis prie stalo, tuoj pat išpasakojo, ką susapnavęs: pasirodo, Seimas sukūrė įstatymą, draudžiantį pensininkams dirbti po pietų, todėl viską dabar reikės suspėti pasidaryti iki pietų.

„Geras įstatymas... – taip savo sapną mums išaiškino Juozas ir pridūrė: – Ačiū, kad užsukot, bet diktofonus prašom išjungti – nuo šiandien Marcinkonių pensininkai po pietų nedirba.“ Mes, žinoma, pritarėme tokiai smagiai idėjai, tiktai dar ir štai ką drauge sumąstėme: kuo skubiausiai reikalingas įstatymas, draudžiantis lietuviškos duonos kepėjams pjaustyti kepalus, juk pagal senovės tradiciją visi gamtos žvalgai, visi amatų meistrai, visi žodžio kišenėje neieškantys pasakoriai ar šiaudinių skrybėlių pynėjai nešiojosi ir tebesinešioja kiekvienas savo peilį.

Ne, paprieštaravo Juozas Korsakas, čia ne Seimo reikalas, ir tikrai ne duonos kepėjai, o verslieji prekiautojai be jokio supratimo įniko raikyti duoną ir sukišo į plastmasinius maišelius... Verčiau sukurkime partiją, kuri sugebėtų įtikinti visus duonos valgytojus, kad neraikyta duona gardesnė... Tokia linksma susitikimo pradžia mums kėlė ūpą kalbėtis toliau. Juo labiau kai iš daržų sugrįžusi Birutė Korsakienė perspėjo, kad niekur mūsų neišleis, kol neparagausim jos žolelių arbatos, o Juozas netikėtai gražiai nuklydo į tokius tolimus vaikystės prisiminimus, kokių niekas dar nebuvo užrašęs. Diktofono juosta sukosi tyliai, mes klausėmės ir džiaugėmės, kad kartais ir susapnuotų įstatymų galima nesilaikyti.

Eolinė erozija Kibyšių kaimo laukuose. Brolių Černiauskų nuotrauka (2015 m.)

Balandžio 25-oji

Įpratome galvoti ir kalbėti, kad kiekvienas pavasaris vis kitoks, todėl ir šiemet neturėtume verkšlenti – kiekvienas dirbkime tai, ką tokį pavasarį galime dirbti. Ir ramiai laukime lietaus. Tačiau vienaip ar kitaip beaimanuotume, vienaip ar kitaip besiguostume, vis tiek šitokia balandžio sausra – retas reiškinys. Kruopščiai užsirašiau, kada Liškiavoje lijo, kada snigo: kovo 10-ąją palijo gerokai, kovo 11-ąją pažiro kruša, krito skaudžios baltos kruopos, o kovo 26-ąją pridribo 10 centimetrų šlapio sniego, kuris bematant ištirpo. Ir tokia tebuvo visa šio pavasario drėgmė, taip reikalinga žemei, kuri dar neatsigavusi po praėjusių metų sausringos vasaros.

Žiemą sniego buvo labai mažai. Tai ką gi dabar mums priartins karšti balandžio orai? Dirvožemyje drėgmės jau trūksta, o nakties šaltukas, dienos šiluma ir stiprūs vėjai dar labiau džiovina žemę. Taigi pavasarinė sausra Liškiavos apylinkėse tęsiasi jau nuo kovo 26-osios. Tiesa, prieš savaitę Mindaugas Lapelė savo interneto veidaknygėje džiaugėsi, kad šventų Velykų naktį Merkinėje neblogai palijo. Deja, Liškiava už keliolikos kilometrų nuo Merkinės tokio lietaus nesulaukė.

Vakar stebėjau gana keistą reiškinį: jau žaliuojančiame sudygusių miežių lauke – smėlio pūga! Eolinė erozija smėlio dirvose būna kiekvieną pavasarį (kol kas joks įstatymas neverčia ūkininkų susirūpinti laukų apsauginiais želdiniais), bet pustoma dažniausiai dar nesudygusių javų plotuose, ypač jeigu pasėlis buvo suvoluotas sunkiais metaliniais volais. Dabar gi stiprus pietryčių vėjas pakelia sausą smėlį net ir žaliuojančiame lauke.

Šiandien – šventojo Morkaus diena, daržovių sėjos pradžia. Šis kalendorinis reikalavimas nėra griežtas. Gãlima tą sėją pradėti ir anksčiau, ir vėliau, tik svarbu kažkurią pavasario dieną taip reikšmingai įvardyti, kad dar ypatingiau pajustum to darbo svarbą. Juk panaši yra ir šventojo Jurgio diena, kuri kadaise buvo vadinama Ganiklio diena. Senovinės ganiavos ar gansenos reikšmę Žemaitijoje saugo ir į mano tėviškės upę Ventą įtekančios upelės vardas – Gansė.

Vienur ar kitur tas pavasarinis ganymas pradedamas tai anksčiau, tai vėliau, bet naujojo sezono pradžios žaismingi ritualai – būtent per šventąjį Jurgį. Tebėra dar gyvas gamtmeldiškas pavasario kalendorius, ir būtų gerai, kad mes jo nepamirštume. Pirmiausia, žinoma, reikėtų turėti žemės, sėklų ir gyvulių. Bet štai šį pavasarį jokie tradiciniai ritualai negelbsti, nelyja nė kiek. Į sausą žemę berti sėklos negalima, geriau palaukti. O belaukiant vis dėlto jau norėtųsi nors gegutę išgirsti. Nekukuoja. Anksčiausiai gegutę esu girdėjęs balandžio 9-ąją, o šį pavasarį, regis, bus pats vėlyviausias šios paukštės parskridimas. Juozas Aputis ją vadindavo geguže.

Kai filologė dukra Aušra, antrąją Velykų dieną bevaikštinėdama po Liškiavos kapinyną, pastebėjo daug antkapių su Balčių pavarde, aš prisipažinau, kad manęs šį pavasarį kažkodėl vis neapleidžia filosofo ir poeto Jono Balčiaus eilėraštis „Baltos baltų trobelės“... Ir kažkodėl vis maga mintimis nusikelti į seniausius laikus, kai lietuvių pasakiškoje praeityje visokiausių negandų bei stichijų būdavo nepalyginamai daugiau. Kai mūsų protėviai kažkokiais būdais juk išgyveno, išbuvo, iškentėjo. Neprarado savasties. Išaugino ne vienos dienos didvyrius, kurie, savojo gyvenimo kasdienį buitinį supratingumą bei dvasinę išmintį perduodami vis kitoms kartoms, galų gale atvedė tautą iki valstybės atkūrimo. Tokia paveiki, dzūkiškos dvasios ištvermę liudijanti ir kūrybingai gyventi skatinanti pasirodė man būtent profesoriaus Jono Balčiaus, iš legendinės ir istorinės Liškiavos kilusio ir čia garbingai palaidoto filosofo ir poeto, visą gyvenimą rašytų eilėraščių rinktinė „Spalio danguos“, kurią 2018 metais išleido „Naujoji Romuva“. O lengviausiai įsimenamas ir galbūt net bardų melodijos vertas eilėraštis šioje rinktinėje taip ir vadinasi – „Baltos baltų trobelės...“

Filosofinėje Jono Balčiaus (1943–2017) poezijoje gūdingai susišaukia ir jotvingiai, ir prūsai, ir Donelaitis, ir Liudvikas Rėza, ir Vydūnas. Ir patys artimiausi Balčių giminės žmonės. Atrodo, kad viskas nuo pat jaunų dienų buvo rašoma pamažu, labai tyliai, dienoraštiškai. Pirmasis ankstyvos poezijos skyrius kupinas archetipinių kaimo reginių ir viltingais pustoniais rikiuojamų jausmų – tai ir vyturėlių balsais kalbanti žemė, ir gyvybės mistiška galia, ir giedantys akmenėliai, ir skambantys medžių kamienai, ir kalne kertami rugiai, ir didelį tėvo jotvingio dalgį praaugęs sūnus, ir alsi, vasariškai troškinanti žiogų daina, ir Liškiavos šventa senovė...

O paskutiniajame skyriuje (216 p.) pro egzistencinio rudens skliauto žvaigždes skaitome: „Man vis dar tenka sunkiai atsidusti / Dėl šito laiko, dėl žmogaus kaltės“... Prie kai kurių eilėraščių pažymėtos datos, jos irgi neskubria eilės tvarka perteikia tą poeto gyvenimiškąjį mąslumą ir eilėraštiškąjį neskubėjimą nuo 1961-ųjų iki 2016-ųjų. Matyt, kitaip ir negalėjo būti, užtenka prisiminti svarbiausią darbštaus mąstytojo, atsakingo studentijos auklėtojo, lėto poeto Jono Balčiaus mokslinį darbą – 2006 m. išleistą monografiją „Dorovinio lietuvių identiteto prigimtis ir prasmė“ arba edukologijos mokslo knygą „Lietuvos filosofijos ir etikos istorijos metmenys“, išleistą 2009 m.

Ir gera pagalvoti, kad visus atkaklaus mokslininko, pedagogo, etiko, poeto kūrybinio kelio žingsnius šventai lydėjo sraunusis Nemunas ir laimino gimtoji tėviškė – Liškiava. Laimino ir lydėjo lyg dzūkų rauda su atminties blyškiu švytėjimu, lyg begalinio liūdesio tautinė atgaila su niekada nepraeinančia netektimi, lyg gimtojo kranto akmens tyla su gūdžiai almančia laikų vienatve, lyg amžinojo nebūties nektaro ilgesys su motinos kapo gėlės balsu... O net ir tas baltas vaikelis, Čiurlionio paveiksle žaidžiantis su piene – tikrai „iš jotvingių, iš Liškiavos“ (p. 153 p). Tačiau ir vėl, net ir šiame skaudžiai autobiografiniame eilėraštyje, per žalią dilgėlių juosiamo piliakalnio atmintį esame perspėjami: „Neganda tvyro virš baltų vaikelio galvos!“ Jonas Balčius, atrodo, dzūkiškai aštriai tebejaučia ir sopulingai išgyvena neramųjį mūsų laiką, lyg tebebūtų su mumis ir teberašytų gyvus laiškus iš kapo.

Daugiametė blizgė, pradedanti atželti anksti pavasarį, bet dar ilgai saugo aukštai iškeltas pernykštes sėklų ankštaras. Brolių Černiauskų nuotrauka (2017 m.)