Aktorius ir režisierius Rolandas Kazlas. Vilniaus teatro „Lėlė“ archyvo nuotrauka

Gegužės 11 d. 50-ąjį jubiliejų švenčia aktorius, režisierius, Nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatas Rolandas Kazlas. Kviečiame prisiminti kelias Rolando Kazlo mintis apie teatrą ir gyvenimą.

Dėl to teatras ir jaudina, kad yra kažkuo labai artimas gyvenimui. Uždanga atsiveria ir uždanga užsiveria, bet per tą laiką reikia kažką suspėti... 

Rolandas Kazlas, Gediminas Storpirštis ir Kęstutis Jakštas, 1996. R. Karvelio nuotr.

Kažkada perskaičiau tokią mintį apie medikus: „Gydytojas privalo būti arba žmogaus bičiulis, arba garbėtroška.“ Manau, kad tas tinka ir aktoriui. Gydytojams tenka gydyti visokias realias ligas, o mums – vaidinti įvairiausius išgalvotus personažus ir jiems įkvėpti gyvybę: ir išprotėjusiems karaliams, ir protingiems grybams... Sąlyga viena – daryti tai su meile. Aktoriaus meno paslaptis galbūt yra ir gebėjimas pamilti tai, kas kitam atrodytų neįmanoma, nesuprantama.

Scena iš rež. Rolando Kazlo spektaklio „Daktaras Glasas“. Dainiaus Labučio nuotrauka

Teatras turi būtinai rasti kontaktą su savo laiku. Jeigu dar dailininkas, kompozitorius ar rašytojas nesėkmės atveju gali turėti vilties, jog jų kūriniai bus atrasti ir pripažinti po šimto ar daugiau metų, teatras tokios prabangos neturi. Spektaklis turi suskambėti iškart, kitaip jis pasmerktas. Kiekvieną kartą žiūrovas, pirkdamas bilietą, tikisi išvysti kažką nepaprasta, nekasdieniška, tai, kas pranoksta buitį. Ir kūrėjo užduotis – jo viltis pateisinti. Daryk, ką nori, verskis per galvą, bet per tas dvi–tris valandas žiūrovas turi prieš tave kapituliuoti ir dėkoti už savo pralaimėjimą, to jis ir atėjo – būti nugalėtas meno.

Aktoriai Vladas Bagdonas ir Rolandas Kazlas rež. Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Otelas“ (2001 m.). „Meno forto“ archyvo nuotrauka

Kartais juokaudamas sakau, jog premija man buvo suteikta ir už tai, ką darau, ir už tai, nuo ko susilaikau. Dažnai užduodu sau klausimą: ar mes patys nepalaikome to pasaulio, kuriuo taip baisimės? Kas geriau – daryti ar susilaikyti? Aš nekalbu apie pasyvumą ar atsiribojimą, tačiau manau, kiekvienas darbas, kurį tu pasiūlai kitiems, turi būti motyvuotas, gerai apgalvotas, padarytas iš širdies ir su atsakomybe.

Aktorius, režisierius Rolandas Kazlas. Andriaus Ufarto / BFL nuotrauka

Nereikia pervertinti aktoriaus indėlio į spektaklį, jis yra sudedamoji jo dalis, bet būtina. Išimk iš laikrodžio vieną detalę, ir jis sustos. Taip ir aktorius judina spektaklio veikimo „mechanizmą“. Pats kaip žmogus lieka nematomas, tačiau gyvas ir svarbus, tarsi akį judinantis nervas.

Aktorius Rolandas Kazlas. Scena iš rež. E. Nekrošiaus spektaklio „Rojus“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Vienas aktorius pasakojo tokį atsitikimą. Pervedė šimtametę močiutę per gatvę, ji padėkojo ir sako: „Jaunuoli, jums atrodo, jog man labai neįdomu gyventi? Tačiau man taip linksma ir gera, aš esu labai arti paties didžiausio gyvenimo nuotykio. Todėl man labai įdomu, o tau, jaunuoli, dar teks labai ilgai vargti...“