Abdono Korzono fotografija. Senamiestis nuo Vaikelio Jėzaus prieglaudos (1861 m.). Nuotraukoje matomi Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios ir Šv. Jonų varpinės bokštai bei Šv. Nikolajaus Stebukladario palaikų pernešimo cerkvė prieš architekto Nikolajaus Čiagino 1864–1865 m. rekonstrukciją. Lenkijos nacionalinio muziejaus archyvo nuotrauka

Žurnalas „Naujasis Židinys–Aidai“ (2019 m. Nr. 2)

Dainius Junevičius „Abdonas Korzonas – pirmasis Vilniaus vaizdų fotografas“. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2018 m. 791 p. + 3D akiniai, iliustr., [400] egz. Dailininkė – Rasa Janulevičiūtė.

Naujausios Dainiaus Junevičiaus knygos svoris (per 2,7 kg) ir apimtis (beveik 800 p.) ne tik nusveria ją laikančias rankas, bet ir verčia smalsiai klausti, kiek istorijų, paslapčių ir atradimų galima atrasti tyrinėjant vieną pirmųjų fotografų Lietuvoje. Juo labiau kad moderni vizuali kultūra krašte buvo tik ką pradėjusi vystytis ir iškart gerokai pristabdyta po 1863 m. sukilimo prasidėjusių ekonominių, politinių ir kultūrinių suvaržymų.

Pravertus knygos puslapius atrodo, kad D. Junevičius, vienas ryškiausių ankstyvosios fotografijos ekspertų Lietuvoje, nebylias Abdono Korzono fotografijas prakalbins, skaitytojui suteiks reikalingą kontekstą ir pasiūlys naratyvą, padėsiantį suvokti per šimtą 1859–1863 m. Vilniuje darytų fotografijų ir pagal jas sukurtų litografijų. Vis dėlto skaitant ir jau perskaičius knygą, su stereoskopiniais akiniais žiūrint į seniausius trimačius Lietuvos vaizdus, žvelgiant į kitas A. Korzono fotografijas, atrodo, kad atsakyti į klausimą, ar pavyko siekis prasmingai iššifruoti, perskaityti ir suprasti A. Korzono fotografinį palikimą, nėra taip paprasta. Tai, žinoma, nėra blogai, o bandyti išsiaiškinti, kodėl nėra aiškaus atsakymo, galime pradėti nuo knygos žanro, autoriaus stiliaus ir minties dėstymo eigos.

Knyga suskirstyta į tris didelius skyrius, turinčius bent po kelis poskyrius. Knygos pirmas skyrius skirtas Abdono Korzono biografijai. Autorius šiame skyriuje daug kur patikslina, o dar dažniau pirmą kartą pristato naujus faktus apie A. Korzono kilmę, vaikystę, mokslus, svarbiausias keliones ir fotografinę jo veiklą Vilniuje. Pristatytoje biografijoje ryškėja didžiausios D. Junevičiaus mokslinės dorybės: kantrybė bei atida ieškant ir interpretuojant archyvinius fotografo biografijai svarbius dokumentus. Smalsumas autorių apdovanojo naujais faktais apie tokias iki šiol nežinomas A. Korzono gyvenimo ir kūrybos aplinkybes kaip kelionė į Prancūziją, apie jo šeimą, apie jo, kaip fotografo, darbą ir apie tardymą.

Šiame skyriuje ryškėja ir kitas D. Junevičiaus rašymo bruožas, kai surinkti faktai papildomi intriguojančiomis detalėmis apie to laikmečio kasdienybę. Detalės apie caro Aleksandro II 1858 m. vizitą Vilniuje, apie tai, kaip vilniečiai priėmė imperatorių ir kokios viltys dėtos į naują režimą, kiek muzikantų atvyko su sukilimą malšinančiu Suomijos leibgvardijos pulku, taip pat informacija apie kalinamų sukilėlių kasdienybę, maistą, kvapus ne tik užpildo tamsias A. Korzono biografijos vietas, bet ir suteikia skaitytojui daugybę vertingų politinių ir kasdienybės istorijos žinių apie laikotarpį. Kita vertus, nestokojama ir lyrinių – kažin ar tikslų istorinį naratyvą neapsunkinančių, – pasvarstymų, pavyzdžiui, kokiu keliu A. Korzono keliauta, apie ką kelionėje šnekučiuotasi, ar jis nerimavo dėl motinos ir sesers, ar kelionėje galvojo apie savo ateitį (p. 47).

Abdono Korzono fotografija. Vaizdas į Lukiškių aikštę (1860 m.).
Abdono Korzono fotografija. Pilies, Trijų Kryžių ir Bekešo kalnai (apie 1860–1861 m.), Varšuvos nacionalinio muziejaus archyvo nuotrauka

Antras pirmo skyriaus poskyris visiškai pakeičia knygos žanrą: tai politinių įvykių kronika, skirta 1863–1864 m. sukilimui Vilniuje ir Vilniaus gubernijoje aprašyti. Autorius su jau minėtu dėmesiu detalėms lietuviškoje sukilimo istoriografijoje bemaž pirmasis taip nuosekliai ir aiškiai aprašo sukilimo eigą Vilniaus gubernijoje. Tiesa, neslepiama, kad toks išbaigtas vaizdas išėjo su fundamentalios Davido Fainhauzo sukilimui Lietuvoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje skirtos studijos pagalba.

Autoriaus žodžiais tariant, sukilimo eigos aprašymas, įvairių jo aplinkybių parodymas ne tik išplečia vieno jo dalyvių – fotografo A. Korzono – biografiją, bet ir palengvina gyvenimą skaitytojui. Vis dėlto fokusuodamas dėmesį į detales, autorius pameta ne mažiau svarbias, o šiuolaikinėje istoriografijoje, sakyčiau, dominuojančias problemas ir klausimus, pavyzdžiui, kodėl apskritai sukilimas įvyko, kodėl prie jo prisidėjo A. Korzonas ar kokiomis tautinėmis kategorijomis įvardyti jo dalyvius.

Fotografo likimą apibendrinantis paskutinis pirmo skyriaus poskyris yra sugrįžimas į biografijos žanrą. Čia D. Junevičius aprašo A. Korzono, Vilniaus sukilėlio, arešto aplinkybes, kalinimą Vilniaus tvirtovės kalėjime, tardymo procesą, galiausiai palūžimą ir nuopuolį išduodant kitus sukilimo dalyvius, jo ligą ir tremtį, kurioje A. Korzonas ir mirė. Kurdamas šį pasakojimą, autorius itin daug remiasi egodokumentais, tikriausiai pirmą kartą pakeltais šaltiniais ne tik iš Lietuvos ir Rusijos archyvų.

Šio darbo rezultatas – įspūdingai gyvas, iš užmaršties prikeltas XIX a. vidurio žmogaus portretas. Tai tikrai nelengva užduotis, nes A. Korzonas nebuvo tvirtai Lietuvos ar Vilniaus socialinėje hierarchijoje įsitvirtinęs menininkas, kurio gyvenimas ir kūryba būtų santykinai gerai dokumentuoti. Priešingai, tai buvo neišsilavinęs, tarsi jokiomis ypatingomis savybėmis neapdovanotas, tačiau gana sėkmingas provincijos amatininkas, t. y. nebyli ir sunkiai iš praeities ištraukiama asmenybė.

O D. Junevičius šioje knygos atkarpoje, be visa kita, atskleidžia ir šio žmogaus dramą, dvasinę įtampą ir būseną jau pakrikus protui – tai tiesiog įspūdinga! Neabejoju, kad ilgus metus kurdamas šį biografinį pasakojimą autorius norom nenorom prisirišo prie A. Korzono, tad tose vietose, kuriose bandoma ieškoti pateisinimų, kodėl ir kaip jo herojus išdavė sukilimo bičiulius, D. Junevičius vargu ar net norėjo išlikti objektyvus.

Antroje knygos dalyje aptariamas fotografinis A. Korzono palikimas. Čia autorius siekė padaryti tai, kas iki šiol nebuvo padaryta: suregistruoti ir aptarti visas A. Korzono fotografijas. Aišku, kaip ir su daugeliu kitų, pasklisti skirtų, praeities artefaktų, tai nesibaigiantis darbas, nes ir šiuo atveju, jau baigiant rengti knygą, dar dvi A. Korzono fotografijos buvo rastos Prancūzijoje (p. 14) ir net trisdešimt septynios Maskvoje (p. 212).

Skyrius pradedamas įvadinėmis pastabomis, kaip vyko fotografavimas XIX a. viduryje, aptariami A. Korzono naudoti fotorekvizitai, vėliau pereinama prie, matyt, tik senosios fotografijos tyrinėtojams aktualios informacijos apie skirtingus A. Korzono kortelių tipus, užrašus ant jų, galimą seką ir pan. Pristatydamas ankstyvosios studijinės fotografijos estetikos principus (p. 195–196), autorius paliečia ir sociokultūrinį A. Korzono fotografijų turinį. Vis dėlto atrodo, kad D. Junevičius laikosi nuomonės, jog šios fotografijos neperžengia komercinio šablono ribų, tad nebando kelti klausimo, kas slypi už, atrodytų, vidutinės ar menkos estetinės kokybės darbų.

Nors A. Korzonas yra padaręs ir labai stiprių fotografijų, jo palikimas apima ne tik studijinius portretus, bet ir peizažus, jo darbų stilius ir kokybė varijuoja, D. Junevičius nesiryžta pasinaudoti XIX a. antrosios pusės dailę ir vizua­liąją kultūrą tyrinėjančių kolegų, pirmiausia Jolantos Širkaitės, Laimos Laučkaitės ir Jolitos Mulevičiūtės darbų pavyzdžiais. Tad A. Korzono fotografinis palikimas ne nagrinėjamas naudojant šiuolaikinės vizualiosios kultūros analizės metodus, o pasirenkama enciklopedinė, iliustruoto biografinio žodyno žanrui priskirtina fotografijų analizė, įvardijanti fotografuotus asmenis ir Vilniaus vietas.

Labiausiai nuvilia tai, kad knygoje apie vieną pirmųjų fotografų Lietuvoje ir pirmąjį Vilniaus vaizdų fotografą pasakojimas apie senąsias fotografijas yra daug trumpesnis nei politinė sukilimo rekonstrukcija, o skaitytojui iš naujo neatveria akių, nepadeda perkratyti senų prielaidų ir įsitikinimų. Kita vertus, sprendimas taip kalbėti apie ankstyvąsias ir mažai žinomas Lietuvos fotografijas yra nuoseklus ir vertingas, juo labiau kad ir tokiu būdu iš dalies pristatomos ano laikmečio vilniečių istorijos ir istorinio Vilniaus panoramos.

Abdono Korzono fotografija. Pilies, Trijų Kryžių ir Bekešo kalnai (apie 1860–1861 m.), Varšuvos nacionalinio muziejaus archyvo nuotrauka
Abdono Korzono fotografija. Žvėryno miškas nuo Užvingio (dab. Vingio parko; 1861 m.). Varšuvos nacionalinio muziejaus archyvo nuotrauka

Trečias knygos skyrius yra visų žinomų išlikusių A. Korzono darytų fotografijų katalogas. Visos Lietuvoje saugomos reprodukcijos aprašytos de visu, o esančios užsienyje – remiantis saugotojų informacija. Autorius aiškiai informuoja, kaip sudarytas aprašas, kokia tvarka registruojamos nuotraukos, pažymima tai, kas kelia abejonių, aprašomos vėliau atsiradusios individualios nuotraukos savybės ir pan. Visa ši informacija, be abejonės, svarbi ankstyvosios Lietuvos fotografijos istorijai ir jos tyrinėtojams, neginčijama ir tai, kad šio katalogo vertas ir A. Korzonas, tačiau ne tokį reiklų knygos skaitytoją šis papildomas knygos žanras gali ir sugluminti. Juolab kad knyga užbaigiama beveik šimto puslapių apimties priedais, kuriuose publikuojami A. Korzono autografai, su juo susijusių dokumentų faksimilės, jų transkripcijos ir vertimai į lietuvių kalbą.

Tai brangus, perteklinis ir labai retai praeities tyrinėtojų priimamas sprendimas, nes vieniems skaitytojams užtenka nuorodos išnašoje, o dauguma kitų su šių dokumentų turiniu jau buvo supažindinti ankstesniuose skyriuose. Toks sprendimas paryškina dar vieną D. Junevičiaus rašymo ypatybę, kai iš teksto niekas neišmetama, jis netrumpinamas, o skaitant neapleidžia jausmas, kad visos autoriaus surastos detalės ir praeities fragmentai buvo įtraukiami net knygai esant pakeliui į spaustuvę.

Knygą „Abdonas Korzonas – pirmasis Vilniaus vaizdų fotografas“ apibendrinti sunku ir baigiant recenziją. Viena vertus, Dainiaus Junevičiaus demonstruojama pagarba detalei, gebėjimas rasti, atrodytų, amžiams prarastus praeities faktus, paaiškinti sunkiai rekonst­ruojamus istorijos fragmentus gali būti pavyzdys daugeliui su praeitimi dirbančių profesionalų.

Kita ver­tus, nors iš surinktų praeities fragmentų išties daug ką galima sužinoti, jų gausa knygą paverčia keleriopu, tarpusavyje nederančių žanrų mišiniu, todėl ir lieka neaišku – ar tai biografija, ar iliustruota enciklopedija, ar sukilimo rekonstrukcija, ar katalogas senosios fotografijos tyrinėtojams. Nors knygoje istorinių detalių daug, jos anksčiau nebuvo naudotos, ir jų pristatymas yra svarbus bei vertingas istoriografinis įvykis, vis dėlto neapleidžia mintis, kad svarbiausia ir centrinė A. Korzono palikimo dalis – fotografijos – tokio detalaus dėmesio sulaukė mažiau.

Naujasis židinys