Knygų vaikams iliustruotojas Kęstutis Kasparavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kartais, kad pamatytum, kas, kaip sakoma, yra po nosimi, reikia gerokai atsitraukti. Įdomu, kaip tokią scenelę nupieštų KĘSTUTIS KASPARAVIČIUS? Būtent jį, žinomą knygų vaikams iliustruotoją bei autorių ne tik Lietuvoje, bet ir svetur, sutikau ir atradau ne tėvynėje, bet Kroatijoje. Tačiau šis paradoksas, matyt, neatsitiktinis.

Pirmosios K. Kasparavičiaus – jau kaip rašytojo – knygos vaikams pirmiausia buvo išleistos ne Lietuvoje, o Taivane ir ne lietuvių, bet kinų (tiksliau – mandarinų) kalba! O kad jo „Kvailos istorijos“ išverstos į kroatų kalbą, Kęstučiui irgi buvo didelė staigmena. Pasirodo, jis to nežinojo, kol kroatiškų „Kvailų istorijų“ neišvydo Lietuvos kultūros instituto renginyje.

Tiesa, tada K. Kasparavičius neišsidavė, kad yra šios knygelės autorius... Nepažįstamajai prie stendo, kur buvo ši knyga, jis prisistatė tiesiog Kęstučiu ir nuėjo, net neįtardamas, kad tai – pati „Kvailų istorijų“ vertėja į kroatų kalbą Mirjana Bračko. O ši lygiai taip pat neįtarė, kad ką tik susipažino ne šiaip sau su eiliniu Kęstučiu (Mirjana tada jau žinojo, kad tai dažnas lietuviškas vardas), bet su pačiu Kasparavičiumi.

Renginys Bjelovaro mokykloje. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Litva“ – ne „blitva“, ir plakatas, apkeliavęs pasaulį

Balandžio 8-oji. K. Kasparavičius aštuntąjį kartą vieši Kroatijoje – lanko savo skaitytojus, drauge su jais piešia, atsakinėja į klausimus, pasakoja apie Lietuvą. Sako, kad Lietuva reiškia „lietaus šalis“, nes ten esą vis lyja. Nors tą dieną, kai Kęstutį, jo vertėją Mirjaną Bračko ir leidėją Sašą Krnič lydžiu į Bjelovarą, Lietuvoje jau nelyta kiaurą mėnesį. O Kroatijoje, priešingai – taip pažįstamai lietuviškai apsiniaukę ir pila lietus. Vėlgi šioks toks paradoksas, nes čia saulės kur kas daugiau nei Lietuvoje.

Kroatiškai Lietuva – Litva. Skamba panašiai kaip „blitva“ – populiari kroatų virtuvėje lapinė daržovė. Pasak leidėjos Sašos, būtent Kęstučio dėka kroatukai jau žino, kad „Litva“ – tai ne „blitva“, o bičiuliška Kroatijai šalis, taip pat skalaujama jūros, tik gerokai vėsesnės, ir turinčiai kalną – tiesa, nesiekiantį 300 metrų.

Bjelovaro mokykloje Kęstutis perskaito ir savo parašytą laišką-kreipimąsi Tarptautinės vaikų knygos dienos proga, minimos balandžio 2-ąją, per Hanso Christiano Anderseno gimtadienį. Kasmet tokį laišką, išverčiamą į pagrindines pasaulio kalbas, rašo vis kitos šalies rašytojas, o dailininkas piešia plakatą. Tai – tarptautinės organizacijos IBBY sumanymas, vienijančios tuos, kuriems rūpi vaikų ryšys su knyga.

2019 m. minėtos dienos rėmėju tapo Lietuvos IBBY skyrius, o Kęstutis buvo įpareigotas ne tik nupiešti plakatą, bet ir parašyti tekstą: „Man nebuvo kur dėtis, aš norėjau išsisukti, nes nelabai mėgstu tokių atsakingų darbų, kai reikia atstovauti nebe sau, bet Lietuvai. Labai prislėgė atsakomybė, abejojau, ar sugebėsiu. Tačiau nebebuvo, kaip atsisakyti.“ Taigi į Kroatiją K. Kasparavičius suskubo beveik tiesiai iš Bolonijos vaikų knygų mugės, kur iškilmingai pristatė minėtą plakatą, išsiuntinėtą po visą pasaulį.

Bjelovaro mokinukai užduoda klausimus. Asmeninio archyvo nuotrauka
Tarptautinės vaikų knygos dienos plakatas. Dailininkas – Kęstutis Kasparavičius.

Ar esate vairavęs džipą, arba Dar viena žirafa

Apsilankęs mokykloje, K. Kasparavičius Bjelovaro bibliotekoje susitiko ir su darželinukais.

„Iš kur imate idėjų knygoms?“, „Per kiek parašote knygą?“, „Ar esate vairavęs džipą?“ Štai kokia plati vaikų klausimų amplitudė! O pakeltų rankų – miškas. Kiekvienas nori ko nors paklausti.

Kęstutis suskaičiuoja, kad vietoj vieno tądien planuoto renginio jų užderėjo trejetas! Pagaliau išeiname į Bjelovaro pėsčiųjų alėją. Aukštai virš galvų supasi didžiuliai velykiniai margučiai – tarsi būtume patekę tiesiai į K. Kasparavičiaus iliustruotas „Kiaušinių pasakas“! Margučius kabina rimti dėdės, pakylėti metalinių žirafų.

Žirafos. Vieną jų Kęstutis nupiešė ir darželinukams. „Kodėl būtent žirafą?“ – klausiu jau pakeliui į Zagrebą automobilyje.

„Kol tik iliustravau, buvau gan užsidaręs žmogus. Iš namų nekišdavau nosies. Tačiau atėjo laikas, kai supratau, kad reikia pakeisti gyvenimo būdą. Galbūt renginių metu piešti drauge su vaikais. Taip atsirado pirmoji žirafa. Tai buvo geriausias iš visų panašių mano projektų, ir lig šiol aš ją dažniausiai piešiu. Išvyniojame ilgą ritinį popieriaus – rekordinė, 11 metrų, žirafa yra nupiešta Liublijanoje, Slovėnijoje. Antroji pagal dydį – Šibenike, Kroatijoje – 9 metrų. Ir kur tik nėra tų žirafų!“ – svajingai nutęsia K. Kasparavičius.

Kęstutis Kasparavičius piešia žirafą. Asmeninio archyvo nuotrauka

Nuosavas Robertino Loreti? – neatspėjote

O kaip apskritai visa tai prasidėjo K. Kasparavičiaus gyvenime – iliustravimas, vėliau ir knygų vaikams rašymas? Gražiausias savo vaikystės akimirkas Kęstutis praleido gyvendamas buvusiame Vladislavos dvare, netoli Aukštadvario, nepaprastai vaizdingoje vietoje. Tai, pasak Kęstučio, paliko neišdildomą žymę jo gyvenime, o veikiausiai ir paskatino kūrybingumą.

Septynerių Kęstutis išvyko mokytis į Vilnių, M. K. Čiurlionio meno mokyklą, chorinio dirigavimo. Pasak jo, tuo metu buvo labai populiarus italų vunderkindas dainininkas Robertino Loreti, tad galbūt mama buvo nusprendusi, kad ir jiems reikia savojo... Muzikos Kęstutis mokėsi ištisus 11 metų ir... tapo dailininku? Ne iš karto. Nors, kaip sako, labai draugavo su piešimo klasės vaikais. Vyresnėlis brolis taip pat piešė. Kęstutis labai didžiavosi ir mokykloje dirbusiais dailininkais Birute Žilyte ir Algirdu Steponavičiumi, gavusiais itin reikšmingus apdovanojimus Bratislavos bienalėje. Paskutinėse klasėse K. Kasparavičių itin sužavėjo ir uždegė Stasio Eidrigevičiaus bei Petro Repšio darbai.

Baigęs M. K. Čiurlionio meno mokyklos chorinio dirigavimo klasę, Kęstutis ėmė ir įstojo į Vilniaus dailės akademiją, dizaino specialybę. Deja, netrukus jį įtraukė bohemiškas studentavimo būdas. Dėl to Kęstutis iš Dailės akademijos buvo išmestas ir pateko į sovietinę kariuomenę. Grįžęs iš jos, K. Kasparavičius vargais negalais įsiprašė priimamas atgal. Nors rektorius ir nusileido, tačiau numodamas ranka, kad iš Kęstučio esą vis tiek nieko neišeis. K. Kasparavičius mano, kad kaip tik tai ir paskatino jį susiimti ir įrodyti priešingai.

Knygų vaikams iliustruotojas Kęstutis Kasparavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vingiuotu keliu tikslo link

Baigęs Dailės akademiją, K. Kasparavičius penkerius metus dirbo, kaip sakyta, valdišką darbą. O nuo 1982 m. pradėjo iliustruoti vadovėlius „Šviesos“ leidyklai. 1984 m. jį pastebėjo „Vaga“ ir „Vyturys“, kurie leido knygas vaikams.

„Kai susipažinau su „Vyturiu“, be darbo jau nesėdėjau. Knygos ėjo viena po kitos kaip konvejeriu. Vieną knygą iliustruoju, o kita jau laukia. Taip iki pat dabar“, – prisimena K. Kasparavičius.

Ar svajojote, tikėjotės, kad tapsite iliustruotoju? – kyla banalus klausimas.

„Svajonė buvo. Dar mokykloje. Turbūt tada viskas ir prasidėjo. Ir dar – vaikų literatūra sovietmečiu buvo gan laisva erdvė, kurioje nebuvo cenzūros, propagandos, ir čia visada galėjai pasiteisinti, kad tai – fantazijos pasaulis. Galėjai piešti siurrealizmą, abstrakcijas. Taigi tas vingiuotas kelias ir nuvedė. Kažkur giliai, matyt, buvo tikslas, kurio link aš ėjau. Galbūt sąmoningai apie jį ir negalvoji, bet visi tavo veiksmai į tai veda, ir pats nustembi, kaip čia viskas taip išėjo“, – pasakoja menininkas.

Kęstutis Kasparavičius piešia su Bjelovaro moksleiviais. Asmeninio archyvo nuotrauka

Drąsus žingsnis, atvėręs pasaulį

1984–1985 m. K. Kasparavičius iliustravo tik Lietuvoje.

„Viskas buvo labai sėkminga. Dalyvaudavau parodose. Tada mano stilius buvo kiek kitoks – piešdavau panašiai į senuosius graverius. Tačiau 1986–1987 m. pradėjo jaustis, kad kažkas greitai įvyks. Tuo metu visus tarptautinius dalykus organizuodavo per Maskvą. Man tai atrodė labai kvaila, be to, galvojau, ar tau galvą nukirs, jei tu to nepaisysi.

Tada pradėjau domėtis ir sužinojau, kad esama Bolonijos knygų mugės, tad tiesiai ten ir kreipiausi. Mane priėmė, dar buvo toli iki Nepriklausomybės, bet aš jau rašiau, kad atstovauju Lietuvai, o ne TSRS. Ir niekas prie manęs neprikibo, gal nepastebėjo?“ – pasakojo jis.

1988 m. K. Kasparavičius pirmąkart dalyvavo Bolonijos knygų mugės iliustruotojų parodoje ir po to kasmet 5 ar 6 kartus iš eilės. Kęstutis sakosi to nesureikšminęs, manęs, kad tai – nesvarbus renginys, nors iš tiesų, ypač dabar, ten patekti – didžiulis konkursas. Iš viso šioje parodoje K. Kasparavičiui pavyko dalyvauti 13 kartų.

Susitikimas su darželinukais Bjelovaro bibliotekoje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pagrindiniai užsakovai – vokiečiai ir kinai

Netrukus po debiuto minėtoje parodoje K. Kasparavičius pradėjo bendradarbiauti su Vokietijos „Esslinger“ leidykla. 1992 m. už vienos jai iliustruotos knygos iliustracijas Bolonijos knygų mugėje Kęstutis gavo Metų iliustruotojo titulą. Netrukus K. Kasparavičius pradėjo iliustruoti ir Taivano leidyklai „Green press“, su kuria lig šiol draugauja. Ji išleido ir pirmąsias jau paties Kęstučio parašytas knygas.

1993 m. K. Kasparavičius ėmė bendradarbiauti ir su kita vokiečių leidykla „Coppenrath“ – tai tęsiasi lig šiol. Intensyviausias darbas su vokiečių leidyklomis vyko 1990–2000 m. Tada Lietuvoje knygų leidyba sunkiai ėjosi, tačiau Kęstučiui užsakymų iš svetur netrūko.

Klaida ir žemės drebėjimas, padarę rašytoju

O kaipgi K. Kasparavičius tapo rašytoju? Pasirodo, pirmąją savo knygą jis parašė 50-ies.

„Nenoriu, kad pasirodytų, jog man visą laiką tik sekėsi. Buvo visko. Ir nesėkmių, ir klaidų“, – pradeda Kęstutis.

2002 m. jis susigundė vienos JAV leidyklos pasiūlymu: „Nusprendžiau surizikuoti. Bet tai buvo mano klaida. Leidykla buvo ne mano stiliaus, labai akademinė, konservatyvi.“

Ji pageidavo, kad Kęstučio iliustracijos būtų kuo realistiškesnės, o tai jam buvo svetima. Tad su kiekviena tolesne knyga liustracijos vis prastėjo, kol galiausiai jis suprato, kad eina klaidingu keliu.

Ir vėlgi netikėtas sutapimas. 2003 m. Taivane buvo įvykęs didelis žemės drebėjimas. Leidykla „Green Press“ norėjo išleisti labdarai skirtą knygą. Ji paprašė iliustruotojų iš viso pasaulio nupiešti po iliustraciją ir parašyti nedidelį tekstą – ką nors linksma ir šviesaus. Taip atsirado pirmoji K. Kasapravičiaus istorija „Giesmininkas“ apie žalius pingvinus. Leidėjams ji labai patiko, ir jie paklausė, gal Kęstutis turįs ir daugiau panašių, o šis ir sumelavęs, kad turi: „Iš pradžių galvojau, ką daryti. Bet aš užsidegiau. Po tokio nuobodaus penkerių metų periodo turėjau begalę idėjų, buvau jų pritvinkęs. Tad nutariau pabandyti. Pamelavau, kad man reikia vieno mėnesio, kad tai būtų išversta į anglų kalbą. Taigi sėdau ir pradėjau. Man labai padėjo šeima. Tai darėme juokaudami. Ką čia aprašom? Viryklę, šaukštą, batus. Viskas vyko labai greitai ir sklandžiai. Per dvi savaites buvo parašytos pažadėtos 36 istorijos, dar per tiek išverstos, ir leidėjas jas gavo. Jis jas pagyrė ir liepė iliustruoti. Tai man buvo tokia atgaiva po viso to realizmo – dariau, ką noriu, kaip noriu. Tai, ko gero, vienas puikiausių laikotarpių mano karjeroje.“

Tad pirmoji K. Kasparavičiaus knyga „Kvailos istorijos“ pirmiausia buvo išleista Taivane kinų mandarinų kalba! Kadangi ją gerai pirko, netrukus pasirodė ir „Trumpos istorijos“ – tarsi ankstesnės knygos tęsinys.

Tada K. Kasparavičius pradėjo rašyti ir trečiąją: „Galbūt jau po truputį buvau „įsirašęs“, tad mano trečiosios knygos „Braškių diena“ istorijos buvo ilgesnės. Ir, ko gero, net geresnės. Nors kažkodėl lig šiol tos dvi pirmosios knygos populiariausios.“

Lietuvoje pirmąsias K. Kasparavičius knygas ir daugelį vėlesnių išleido leidykla „Nieko rimto“. Su ja Kęstutis bendradarbiauja lig šiol: „Dabar aš esu laisvas, pats sugalvoju ir tekstą, ir liustracijas, padarau viską iki galo ir atiduodu leidyklai. O leidyba užsienyje rūpinuosi pats.“

Šiandien K. Kasparavičius yra išleidęs 17 knygų. Jos išverstos į 18 kalbų: latvių, estų, lenkų, rusų, ukrainiečių, vokiečių, anglų, italų, vengrų, rumunų, kroatų, slovėnų, ispanų, katalonų, portugalų, kinų, mandarinų, korėjiečių. Į daugiausia kalbų – 11 išverstas „Sodininkas Florencijus“. Kol kas daugiausia K. Kasparavičiaus knygų išleista kroatiškai – 12.

K. Kasparavičiaus knygos žinomos visame pasaulyje, lankytasi daugumoje šalių, kuriose jos išleistos – pradedant Lietuvos kaimynėmis, baigiant Meksika. Pasirodo, kai kurios K. Kasparavičiaus knygos čia populiaresnės net labiau nei Europoje. Didelė Meksikos leidykla, turinti filialų visose Pietų Amerikos šalyse, JAV ir Ispanijoje, „Tinginių šalį“ leidžia nuo 1993 m. iki pat dabar.

„Meksikos švietimo ministerija yra ją net įtraukusi į rekomenduojamų knygų sąrašą. Čia kur tik ateisi į mokyklą, mane pasitinka su ovacijomis, visi vėliavėlėmis, kiaušiniais mojuoja. Į susitikimus ateina studentų, jie vaikystėje tas knygas nučiupinėję, ir kai pamato mane, atrodo, sutiko vos ne ufonautą. Kai kurie jų net sakosi dėl manęs patys tapę iliustruotojais“, – dalijasi Kęstutis.

Pažintis ir bičiulystė su Kroatija

K. Kasparavičius kol kas vienintelis Kroatijoje žinomas lietuvių literatūros vaikams autorius, beje, ir labai populiarus. (Tiesa, čia išleista ir viena Gendručio Morkūno knyga – „Blusyno pasakojimai“). Kaip minėta, Kroatijoje jo parašytų ir iliustruotų knygų kol kas išleista daugiausia, palyginti su kitomis šalimis. Tad kaipgi Kęstutis rado kelią į Kroatiją?

Kol kas vienintelė vertėja iš lietuvių į kroatų kalbą, Lietuvos bičiulė M. Bračko mena, kaip prieš gerą dešimtmetį vertėjų seminare Vilniuje kažkas paminėjo K. Kasparavičiaus knygeles. Ji knygyne nusipirko „Kvailas istorijas“ bei „Trumpas istorijas“ ir jas išvertė. 2008 m. Kroatijos leidykla „Ibis grafika“, vadovaujama S. Krnič, išleido, o vėliau – ir kitas šio autoriaus knygas bei su juo toliau bičiuliaujasi.

Leidėja Saša Krnič. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kęstučiui buvo didžiulė naujiena, kad Kroatijoje išleistos dvi jo knygos: „Buvau apskritai tik neseniai pradėjęs rašyti. Mano knygelės tuo metu buvo išleistos tik kinų kalba, galbūt dar ir rusiškai. Aš labai nustebau ir apsidžiaugiau.“

Tik tada jis susipažino, tiksliau susirašė su Mirjana, po to su Saša – gyvai vieni kitų jie dar nebuvo matę. Tada įsitraukė tuometinė kultūros atašė Rita Valiukonytė ir pradėjo organizuoti pirmąją K. Kasparavičiaus kelionę į Kroatiją – Zagrebo „Interliber“ knygų mugę 2011 m. Čia vyko jo knygų pristatymas, buvo piešiama žirafa.

„Tai buvo mano pirmosios žirafos, dar nelabai vykusios. Tas vizitas paliko labai gerą įspūdį. Kadangi dar tik buvo išleistos dvi mano knygos, apie mane tada čia nelabai kas ir žinojo. Važiavom ir į Splitą, Karlovacą. Toks buvo mano pirmas pasimatymas su Kroatijos skaitytojais“, – sakė jis.

Beje, „Kvailos istorijos“ Kroatijoje buvo išleistos net 1000 egzempliorių tiražu, o tai, pasak leidėjos S. Krnič, čia didelis skaičius. Ir visas tiražas buvo išparduotas, tad knygą teko išleisti dar kartą.

Ypatingas ryšys

Mūsų kelionė iš Bjelovaro, taip pat pokalbis leidėjos S. Krnič vairuojame automobilyje artėja prie pabaigos. Netrukus grįšime į Zagrebą, o artimiausiomis dienomis K. Kasparavičiaus laukia renginiai ir kituose Kroatijos miestuose. Lietus vis smarkėja. Gal Kęstutis jį atsivežė iš savosios lietaus šalies?

Galvoju, ko gi dar paklausti: „O vis dėlto iš kur kyla tų idėjų? Ar tikrai iš sapnų, kaip atsakėte vaikams?“

„Tai labai tradicinis klausimas, į kurį nėra atsakymo. Man atrodo, niekas nežino, nei kaip atsiranda idėjos, nei kaip veikia tas jų generatorius, – svarsto Kęstutis. – Kartais galvoje jų pilna, kartais iš viso nėra. Pavyzdžiui, gali nuo rytdienos nieko nebeparašyti. Tačiau manęs tai visiškai negąsdina. Vadinasi, taip ir turėjo būti. Jei galvoje idėjų nelieka, nereikia per jėgą jų traukti. Čia nieko nepagreitinsi. Geriau palaukti.“

„O ar vaikai skirtingi įvairiose šalyse? Ar kroatukai skiriasi nuo lietuviukų, jų klausimai?“ – stengiuosi išsunkti paskutinius likusius kilometrus iki Zagrebo.

„Mažai kuo skiriasi. Europoje vaikai visur panašūs. O, pavyzdžiui, Pietų Amerikoje jie labai nori dalyvauti, veržiasi, bet jiems ir greitai nusibosta. Į pabaigą jie tiesiog išlaksto. Tačiau Rytuose, pavyzdžiui, Pietų Korėjoje – atvirkščiai. Ten tik pasakei vaikams, ką daryti, ir gali išeiti. Tikrai niekas nepabėgs, nes taip reikia“, – kantriai atsakinėja K. Kasapravičius.

Kęstučio Kasparavičiaus dirbtuvės Bjelovaro mokykloje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Nepavykus Kęstučio išprovokuoti liaupsėms apie šauniuosius Kroatijos skaitytojus, vis tiek bandau ištraukti iš jo meilės prisipažinimą Kroatijai: „Bet vis dėlto su Kroatija jus turbūt sieja ypatingas ryšys?“

„Taip, galima sakyti. Tai buvo pirmoji šalis, kur mes pradėjome organizuoti dirbtuvėles vaikams. Kai pirmąkart atvažiavau į Kroatiją, niekas čia apie mane daug nežinojo, bet vis tiek buvo labai smagu. Tačiau dabar, palyginti su pirmuoju kartu, didžiulis skirtumas, nes dabar visi viską žino, nieko nereikia aiškinti“, – santūriai dėsto K. Kasparavičius.

Ir vis dėlto sunku tuo ypatingu ryšiu abejoti. Nė vienoje šalių susitikti su skaitytojais Kęstučio nesilankyta tiek kartų, nė viena kita užsienio kalba neišleista tiek jo knygų. Ir neabejotina, kad tas ryšys abipusis. Kai dar būdami Bjelovare papietavę visi išeiname iš vietinio restoranėlio – ką tik nulyta.

„Žiūrėkit, vaivorykštė, „duga“!“ – sušunka vertėja Mirjana. Vėl malonus netikėtumas, o gal ženklas? Vis dėlto man ši vaivorykštė pasirodo kaip to ypatingo K. Kasparavičiaus ryšio su Kroatija simbolis – stipresnis nei bet kokie žodiniai prisipažinimai.