Nelson Eulalio / unsplash. com nuotr.

Jėzus kalbėjo: 
   „Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi. 
   Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę. Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas. 
   Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo“.

Skaitiniai KV (244)

Apd 11, 1–18: Vadinasi, Dievas ir pagonims davė atgailos malonę, kad jie gyventų

Ps 42, 2–3; 43, 3–4. P.: Mano siela ištroškusi tavęs, gyvasis Dieve! / Aleliuja.


Komentaro autorius – kun. Vytautas Brilius

Prisikėlęs Jėzus siuntė mokinius skelbti Gerosios Naujienos, kurią šie buvo patyrę, išmokę ir įtikėję. Toji Naujiena buvo skleidžiama Kristaus pavyzdžiu: apaštalai skelbia Dievo žodį, apie juos susiburia tikinčiųjų grupė, kurioje toliau skelbiamas ir aiškinamas Žodis ir gyvenimas juo. Apaštalai, parengę vietinius vadovus, išvykdavo kurti naujų bendruomenių.

Mūsų laikų visuotinė Bažnyčia, suskirstyta į vyskupijas bei parapijas, vadovaujamas ir mokomas vyskupų bei kunigų, yra panaši į tas avides, apie kurias Kristus kalbėjo apaštalams. Gerasis ganytojas yra tas, kuris siekia vien savo ganomųjų saugumo ir gerovės. Jis negaili savęs, bet aukojasi už jam pavestuosius. „Vagis ir plėšikas“ yra tas, kuris siekia taip mokyti ir vadovauti jam patikėtai kaimenei, kad iš jos sau turėtų garbės ir naudos.

Jėzus kalba apie „tikruosius vartus“, kuriais yra Jis pats, įžengiantis su meile ir pasiaukojimu. Šiuo keliu į tikinčiųjų bendruomenę ateinantis vadovas yra tikrasis Ganytojas pagal Dievo dvasią. Tokius bendruomenė atpažįsta ir jais seka.

Ateinantysis į bendruomenę „ne per Kristaus vartus“, kaimenei neša ne meilę, o taisykles, kuriomis šioji turi vadovautis. Būtinas jų elementas – pagarbi vieta vadovui ir jam artimiems nariams. Nors Jėzus juos vadina svetimaisiais, vagimis ir plėšikais, kitoje vietoje moko, kad reikia laikytis, ko jie moko, tik nereikia elgtis, kaip jie elgiasi. Mes su Kristumi nešame pasauliui Dievo šviesą, todėl rūpinamės, kad būtume geraisiais ganytojais.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai