Cathopic.com nuotrauka

Vertimas spausdinamas iš antrojo 2019 m. žurnalo „Naujasis Židinys–Aidai“ numerio.

Mons. dr. Floriano Schullerio vardą atidesnis NŽ-A skaitytojas galbūt yra įsidėmėjęs. Tai vienas senų ir ištikimų Lietuvos bičiulių. Ilgą laiką iki pat šių metų sausio 1 d. jis buvo Bavarijos Katalikų akademijos direktorius.

Praėjusių metų vasarą buvo minimas Katalikiškojo suaugusiųjų švietimo Bavarijoje 60-metis. Per tai progai skirtas iškilmingas šv. Mišias Schulleris ir pasakė čia pateikiamą pamokslą, kurio turinys, kaip manome, galėtų būti paskata ir Lietuvai bent pagalvoti, ar katalikiškasis suaugusiųjų švietimas neturėtų ir mums rūpėti.

Iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius.

I. Mes švenčiame

Ne, šiandien mes, žinoma, švenčiame ne Katalikiškojo suaugusiųjų švietimo Bavarijoje 60-metį. Bažnytinis suaugusiųjų švietimas, katalikiškas suaugusiųjų švietimas egzistuoja tiek pat laiko, kiek egzistuoja Bažnyčia. Mūsų apylinkėse tai siekia 1000 metų į praeitį, galiausiai net romėnų laikus.  Juk pirmoji vardu žinoma krikščionė yra kankinė Afra, Augsburgo miesto ir vyskupijos globėja, pasak tradicijos, mirusi 304 m.

Krikščionių tikėjimas visados neišvengiamai buvo susijęs su išsilavinimu, juk jo pradžia yra konkretus istorinis vyksmas, Kristaus įvykis, apie kurį turi būti pranešta, papasakota ir kuris turi būti aiškinamas.  Todėl jau antrajame šimtmetyje vadinamieji „apologetai“ mėgino savo amžininkams pagonims racionaliai išaiškinti, kodėl krikščioniu būti yra prasminga.

O garsusis vyskupas Grigalius Nazianzietis, miręs 390 m., savo draugo Bazilijaus Didžiojo laidotuvių kalboje net giria tariamai tokį kenksmingą nekrikščionišką išsilavinimą: „Manau, kad visi išmintingi žmonės sutaria, jog išsilavinimas yra pirmasis iš mūsų turtų: ne tik tas, mūsų pačių, bet ir pagoniškas, kurį dauguma krikščionių niekina kaip kenksmingą ir pavojingą bei vedantį tolyn nuo Dievo...

Taigi ne išsilavinimą dera niekinti, kaip mano kai kas, o paikais ir neišprusėliais laikytini tie, kurie laikosi tokio požiūrio, norėdami, kad visi jiems pritartų, idant jų pačių neišprusimas, tveriant visuotiniam neišprusimui, neiškiltų viešumon ir jų neišprusimas netaptų žinomas“.

Vėliau jau vienuoliai savo vienuolynuose, kultūrai ir visuomenei aplink juos žlungant, toliau nešė svarbius išprusimo elementus. Nuo XVI a. jėzuitai, mėgindami palengvinti Bažnyčiai vidinę reformą, visai sąmoningai stato ant „lavinimosi“ kortos, o naujasis uršuliečių ordinas ėmė rūpintis mergaičių ir jaunų moterų išprusimu. Taip pat dažnai pamirštama, kad nemažai Baroko vienuolynų garsėjo kaip aukštos kvalifikacijos gamtamokslinių tyrinėjimų vietos.

Taigi šiandien žvelgdami atgalios į šešias dešimtis mums žinomos ir įprastos suaugusiųjų švietimo struktūros metų ir kartu mąstydami, kaip galėtume ateityje tinkamai atlikti savo pareigą šiam prusinimuisi, mes esame didžios tradicijos dalis. Todėl noriu jums pasiūlyti tris trumpus atsakymus į tris „K“ raide prasidedančius klausimus: Kas? Kaip? Kodėl?

Unsplash.com nuotrauka

II. Kas? – Suvereni erdvė

Kokios yra katalikiško suaugusiųjų švietimo temų sritys? Norint prasmingai atsakyti, galima pasigilinti į būdvardžio „katalikiškas“ reikšmę. Dažnai verčiama: katalikiškas reiškia „visa apimantis“. Tai visiška klaida. Verčiant žodžiu „visa apimantis“, suformuluojamos pernelyg autoritarinės, net totalitarinės pretenzijos.

Viena iš lemtingų mano teologijos studijų patirčių yra ta, kad iš šeštame dešimtmetyje pasirodžiusių prancūzų jėzuito Henri de Lubaco knygų išmokau štai ko: „katalikiškas“ reiškia „susijęs su visuma, su viskuo“. Skirtumas akivaizdus. Vienas iš ankstyvųjų esminių Bažnyčios nusakymų kaip „katalikiškos“ tuomet reiškia: visuose sutinkamuose dalykuose Bažnyčia turi ieškoti „Dievo pėdsakų“ arba, kaip buvo formuluojama „dieviškojo žodžio sėklos“, privalo tuos pėdsakus rasti ir įtraukti į Bažnyčios savivoką, į jos veiklą ir tiesos skelbimą.

Taip atsiskleidžia du tikrosios katalikybės matmenys: pirma, taip formuluojama pretenzija, kad Bažnyčia sąmoningai išeina pati iš savęs, garbingai suvokia anapus Bažnyčios tveriančią tikrovę, kitų tiesos ieškojimų pozicijas, nekrikščioniškų pasaulio, žmogaus ir Dievo aiškinimų patirtis. Antra, kad tai eschatologinę perspektyvą turįs procesas. Paprastai tariant: jis baigsis tik laikų pabaigoje; iki tol išlieka jo dinamika, vis iš naujo reikalaujanti, kad priimtume visa, ko esama, – gyvai ir lanksčiai, kūrybingai ir su tikėjimu.

Skaitinyje iš Pirmojo Petro laiško ką tik girdėjome: „Kad visuose dalykuose per Jėzų Kristų būtų šlovė Dievui“. Kartoju: visuose dalykuose. Todėl mums nėra reikalo leisti, kad kas nors ir iš kokio nors bažnytinės konotacijos kampo imtų menkinti mūsų programų temas. Nei tada, kai priekaištaujama, girdi, tai, pavyzdžiui, tesą „hobis“ arba „liaudies tradicijos“, nei tada, kai klausiama, o kurgi, girdi, vienoje ar kitoje temoje esąs katechetinis aspektas.

unsplash.com nuotr.

III. Kaip? – Simultaninis vertimas

Tai, kas specifiškai krikščioniška, reiškiasi ne mūsų nagrinėjamomis temomis, bet būdu, kuriuo mes tai darome. Savąją sampratą šiuo klausimu noriu išreikšti sąvoka „simultaninis vertimas“. Jo priešingybė būtų „nuoseklusis vertimas“. Visi juk būsite tai patyrę: kas nors kalba svetima kalba. O tada kiekvienas sakinys arba bent jau kiekviena pastraipa pakartojama vokiškai. Per paskaitas vargu ar yra kas nors nuobodesnio; jau nė nekalbant, kad turiniui perteikti gali būti išnaudojama tik pusė laiko.

O simultaninis vertimas, tikras menas, pasisekąs tik įgudusiems profesionalams, vokiškąjį tekstą leidžia išgirsti tuo pačiu metu kaip ir originalą. Fone girdime svetimąją kalbą ir tuo pat metu suprantame, apie ką kalbama. Man regis, kad mes Bažnyčioje, teologijoje, Evangelijos skelbime, taip pat ir suaugusiųjų švietime pernelyg dažnai verčiame nuosekliai. Iš pradžių, sakysime, nagrinėjama (labai kvalifikuotai) kokia nors tema, bet paskui, prasčiokiškai kalbant, užvožiamas „teologinis dangtis“, arba, dar prasčiokiškiau kalbant, užpilamas „teologinis padažas“. Maždaug šitaip: „Teologiniu požiūriu tai reiškia, kad...“

Aš svajoju apie bažnytinį, apie katalikišką mąstymą ir kalbėjimą, kuris jau ir pristatydamas ir nagrinėdamas galbūt Bažnyčiai svetimą temą gebėtų nušviesti mano anksčiau minėtus pėdsakus. Sena gyvenimo išmintis byloja, kad keisti galiu tik tai, ką esu įsisavinęs. Bet, formuluojant bibline intonacija ir vėl prisimenant šių pamaldų skaitinius: „Jūs žemės druska“ (Mt 5, 13), tam mes pirma turime būti įterpti į žemę. Arba kad ir pirmajame skaitinyje iš Patarlių knygos (8, 35): „Kas randa mane, randa gyvenimą“. Taigi Dievą randame, ieškodami gyvenime.

Popiežius Paulius VI

EPA nuotrauka

IV. Kodėl? – Kultūrinė diakonija

Jau popiežius Paulius VI apaštalinėje adhortacijoje Evangelii nuntiandi šitaip suformulavo: „Evangelijos ir kultūros atskirtis neabejotinai yra mūsų laikų epochos drama“. Tačiau Evangeliją ir kultūrą skiriąs griovys kaip tik ir yra katalikiškojo suaugusiųjų švietimo vieta – ir visa savo aprėptimi nuo teologinių mokymų iki motinos ir vaiko grupių.

Prancūzų religijos sociologas Olivier Roy, beje, teisingai argumentavo, kad moderniųjų laikų sekuliarizacija religiją ne išnaikina, bet, priešingai, ją išlaisvina, ji tampa autonomiška. Roy žodžiais kalbant, „religiškumo dekultūrizacija erdvę tarp tikinčiojo ir netikinčiojo paverčia barjeru“, sukuria tą atskirtį, apie kurią kalbėjo Paulius VI, ir dėl to ne tik prarandamas suvokimas, kad tikėjimas yra socialiai savaime suprantamas dalykas. Dėl to gresia ir „religiškumo subanalinimas“, nes, visuomenės kultūrai ir religijai išsiskyrus, dingsta ir jas siejusi tarpinė erdvė. Bet kaip tik ši pereinamoji sritis „tarp netikėjimo ir tikėjimo bendruomenės tiesiog pagal apibrėžimą buvo religinės kultūros sritis“.

Ir tai dar tokioje visuomenėje kaip mūsiškė, kuri šiek tiek pagrįstai gali būti ir yra nusakoma kaip „išprususi“. Be Bažnyčios šviečiamojo darbo plačiausia prasme galiausiai gresia toji karti išvada, kurią prancūzas Puatjė arkivyskupas emeritas Albertas Rouet išreiškė šitaip: „L’Église est menacée de devenir une sous-culture“ („Bažnyčiai gresia virsti subkultūra“).

Taigi kodėl mes, mes visi, rūpinamės katalikiškuoju suaugusiųjų švietimu? Kodėl, dar kartą prisimenant Pirmojo Petro laiško ištrauką, šioje specifinėje srityje mes stengiamės būti  „geri daugeriopos Dievo malonės šeimininkai“ ir Bažnyčios, ir visuomenės atžvilgiu? Todėl, kad taip atliekame kultūrinę diakonystę, Bažnyčios patarnavimą toje visuomenėje, kurios kultūra – kultūra pačia bendrąja prasme, – regisi smarkiai tolstanti nuo Bažnyčios, bet lygiai taip pat ir patarnavimą Bažnyčioje, kuriai be šio gyvo ryšio gresia virsti banalybe.

Kęstutis Vanagas

Baltijos fotografijos linijos nuotrauka

V. Švenčiame priedermę

Taigi mums leista imtis didžiai uždegančios užduoties, mums pavestos užduoties: imtis suverenaus pločio simultaninio vertimo, taip atliekant kultūrinę diakonystę. Buvęs Insbruko vyskupas dr. Reinholdas Stecheris kartą sudėstė tokį teiginį: „Kokia krikščionių priedermė pasaulyje? – Švietimas ir dialogas“.

Naujasis židinys