Nuotraukos autorė Greta Skaraitienė/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Kai kurie linkę pridėti: krikščioniškąsias.

Manau, kad žmoniškumas yra svarbiausioji ir apimanti pagrindus. Senoviškai kalbant – pamatinė.

Žmoniškumas sutapo su Kristaus mokymu, turbūt iš ten ir kyla. Didžioji revoliucija prieš 2000 metų.

Apie šį mokymą turbūt esame girdėję. O kaip atskirti? Pavyzdžiui, islamiškąsias, budizmo ar stabmeldystės vertybes? Jeigu jos būtų nežmoniškos, tai išvis kažin ar vertybės. Pagal tai jau esam krikščioniškoj civilizacijoj.

Todėl nenusigudraukime. Ypač, kai pamatiniai dalykai – paprasti.

Atjauta yra meilė ir gelbstintis dėmesys broliui arba seseriai; altruizmas – ne grobuonizmas; samarietis – ne fariziejus; ypatinga meilė ir globa mažam, silpnesniam, tad pirmiausia vaikui, senoliui, sužeistam žmogui ir pažeistai, mirštančiai gamtai. O gal tenusibaigia?

Pasaulis visai pasiklydęs tarp meilės ir nemeilės, jame vis labiau įsigali nemeilė. Baimė ir neapykanta, tai tos pačios ligos apraiškos. Žengiam į nemeilės viešpatiją. Mokytojas sakė: be meilės būsi niekas; tad nejau sutinkame tapti niekuo?

Iš Šventojo Rašto išminties dar prisiminkime mokymą apie fariziejų ir muitininką.

Ši profesija arba tarnystė – išlupti mokesčius valdančiosios Romos naudai. O pavergti žydai nemylėjo nei Romos mokesčių, nei jos tarnautojų, nors ir žydų, bet kolaborantų.

Muitininkas buvo tautiečių, ypač prekybininkų, smerkiamas, paniekintas; tikriausiai, jautė tai ir kentėjo širdies gelmėje.

O fariziejai išmanė Rašto raidę ir žinojo, kaip jiems rodės, visas tiesas. Juolab – apie muitininko nuodėmę, nuosmukį ir kaltes žydams.

Tai kas, kad jis dabar ateina ieškodamas kelio, tiesos ir gyvenimo, kad pasako „tikiu tavim“ ir išgirsta atlaidų nurodymą: „sek mane“. Vis tiek blogas. Nė iš tolo neprilygstąs teisuoliui fariziejui, kuriam ir tėra reikalingas, kad būtų ką niekinti, smerkti, jaučiant nebūtą, tad kvailą, pranašumą.

Tačiau Jėzus netikėtai pasako jam: tu neturi pranašumo. Tavo pasipūtimas ir gyrimasis nėra vertybė, o niekinti susivokiantį ir besigailintį – didžioji nuodėmė. Nepamatysi stebuklo, nemylėdamas žmogaus.

Čia, beje, jau mokymas, kurį skelbė pranašas Adomas iš Vilniaus – mūsiškis. Būtent apie vertybes, kurios yra arba ne, bet nesietinos su atsainiu teisėjavimu.

O teisėjai nuteisė patį Mokytoją už tai, kad kalbėjo nesuderintus dalykus.

Jie šūkavo apie „vertybes“, bet neturėjo žmoniškumo.

Tai tiek, šiam kartui.