Dainiaus Tunkūno nuotrauka

Teksto autorius tėvas Raniero Cantalamessa OFM Cap. yra CHARIS dvasinis asistentas. CHARIS – Tarptautinė katalikų charizminio atsinaujinimo tarnyba. Tai antrasis iš trijų apmąstymų, laukiant Sekminių. Pirmąjį skaitykite čia

Dvasinėje kelionėje, besirengdami 2019 metų Sekminėms, apmąstome maldos svarbą, siekdami priimti Šventąją Dvasią. Šiame antrame mąstyme susitelkime į atsivertimo būtinumą.

Evangelijoje žodis „atsivertimas“ atveria du skirtingus kontekstus ir yra skirtas dviems skirtingoms klausytojų grupėms. Pirmasis skirtas visiems. Antrasis – tiems, kurie yra priėmę Jėzaus kvietimą ir su Juo keliauja jau kurį laiką. Pirmąjį paminėsime tik tam, kad geriau suprastume antrąjį, nes dabar, kai Katalikų charizminis atsinaujinimas yra pereinamame laikotarpyje, mus labiau domina būtent antrasis. Jėzaus pamokslas prasideda programiniais žodžiais:

„Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15).

Dar iki Jėzaus atsivertimas visad reiškė „atsigręžti“ (hebrajiškas žodis shub reiškia „pakeisti kryptį, savo pėdsakais grįžti atgal“). Tai veiksmas žmogaus, kuris konkrečiu savo gyvenimo momentu suvokia, kad „išklydo iš kelio“. Tad jis sustoja, susimąsto; nusprendžia vėl laikytis įstatymo ir sandoros su Dievu. Įvyksta tikras „krypties pakeitimas“. Toks atsivertimas turi fundamentaliai moralinę reikšmę ir veda į tai, kas labai skausminga, – savo įpročių keitimą.

Tokią atsivertimo reikšmę mini pranašai, kalbėję iki Jono Krikštytojo, ir net pats Jonas Krikštytojas. Jėzaus lūpose atsivertimas įgauna visai kitokią reikšmę. Tai įvyksta ne todėl, kad Jėzui patinka keisti žodžių prasmę, bet todėl, kad su Jo atėjimu visa kinta. „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat!“ Atsivertimas nebereiškia grįžimo atgal, senosios sandoros atstatymo bei paklusimo įstatymui. Atsivertimas reiškia žingsnį į priekį, žengimą į Dievo karalystę, išvadavimo pačiupimą, kuris žmonėms suteiktas dovanai – per laisvą ir beribę Dievo iniciatyvą. 

Cathopic.com nuotrauka

Atsivertimas ir išgelbėjimas pasikeičia vietomis. Dabar pirma eina ne atsivertimas ir, kaip jo pasekmė, išvadavimas, bet priešingai: pirmiausia įvyksta išvadavimas ir, kaip būtina sąlyga jam, – atsivertimas. Jėzus nebesako, kaip sakydavo paskutinieji pranašai: atsiverskite ir Dievo karalystė nužengs tarp jūsų, ateis Mesijas. Jis sako priešingai – atsiverskite, nes Dievo karalystė jau nužengė, ji yra tarp jūsų. Atsiversti reiškia priimti gelbstintį sprendimą, apie kurį skaitome Karalystės palyginime.

„Atsiversti ir tikėti“ nereiškia dviejų vienas po kito einančių žingsnių, bet vieną ir tą patį fundamentalų veiksmą: atsiverskite – t. y. tikėkite! Atsiverskite tikėjimu! Tai reikalauja tikro atsivertimo, esmingo pokyčio, kaip mes suprantame savo santykį su Dievu. Toks atsivertimas mus veda tolyn nuo reikalaujančio, įsakančio, grasinančio Dievo įvaizdžio į vaizdinį Dievo, kuris ateina pilnomis gėrybių rankomis ir yra pasiruošęs mums visa suteikti. Tai virsmas nuo „įstatymo“ iki „malonės“, kuris buvo toks brangus šv. Pauliui.

Pažvelkime į kitą kontekstą, kai Evangelijoje kalbama apie atsivertimą:

„Aną valandą prie Jėzaus prisiartino mokiniai ir paklausė: „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“ Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę.“ (Mt 18, 1–3).

Taip, čia atsivertimas reiškia grįžimą atgal – netgi į savo vaikystę! Pavartotas veiksmažodis „strefo“ yra nuoroda į persimainymą. Šiuo atveju – tai atsivertimas tų žmonių, kurie jau yra įžengę į Karalystę, tiki Evangelija, ilgą laiką tarnauja Kristui. Tai mūsų atsivertimas – tų, kurie Charizminiame atsinaujinime yra metų metus, gal net nuo pačios pradžios!

Kas gi nutiko apaštalams? Ką gi svarstymas, kuris iš jų didžiausias, reiškia? Atrodo, kad apaštalams parūpusi ne pati Karalystė, bet savo paties vieta Karalystėje. Juk kiekvienas iš apaštalų vienaip ar kitaip galėjo būti vadinamas didžiuoju: Petrui buvo pažadėtas vadovavimas, Judas buvo iždininkas, Matas galėjo pasakyti, kad dėl Kristaus jis paliko daugiau nei kiti, Andriejus buvo pirmas pradėjęs sekti Jėzų, Jokūbas ir Jonas su Jėzumi buvo ant Taboro kalno… Šios situacijos vaisiai akivaizdūs: varžymasis, įtarinėjimas, konfrontavimas, nepasitenkinimas.

Elena Kniūkštaitė. Apaštalai žvejai, 2001. Bernardinai.lt archyvo nuotrauka

Grįžti ir būti vaiku apaštalams reiškė sugrįžti į tą metą, kai jie pirmą kartą buvo pakviesti – ežero pakrantėje, muitinės poste – neturint jokių pretenzijų ar titulų, be tarpusavio lyginimosi, be pavydo, be konkuravimo. Kai buvo turtingi tik pažadu („aš padarysiu jus žmonių žvejais“) ir vienintelio Jėzaus artumu. Grįžti į tą laiką, kai jie buvo ne varžovai, bet nuotykio bendrakeleiviai. Taip ir mums – grįžimas į buvimą vaikais reiškia grįžti į momentą, kai pirmą kartą asmeniškai patyrėme Šventąją Dvasią, į tą laiką, kai supratome, ką reiškia gyventi Jėzaus valdžioje. Kuomet ištarėme: „Vien Jėzaus gana!“ Ir tuo tikėjome.

Esu apstulbintas to pavyzdžio, kurį apaštalas Paulius pateikia trečiame Laiško filipiečiams skyriuje. Paulius išpažįsta Jėzų kaip Viešpatį, o savo šlovingą praeitį laiko nuostoliu, sąšlavomis, kad tik laimėtų Kristų ir turėtų teisumą dėl tikėjimo Kristumi. Ir kiek vėliau Paulius taria: „Broliai, nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn“ (Fil 3, 13). Kas lieka praeityje? Paulius jau nebėra fariziejus, bet apaštalas. Jis nujaučia pavojų, jog ir čia gali įtvirtinti naują „pasiekimą“, savo naują „teisumą“, kylančius iš to, ką yra nuveikęs dėl Kristaus. Visgi jis viską panardina šiame sprendime: „Aš pamirštu visa, kas buvo, veržiuosi į ateitį.“

Kaipgi galime nepastebėti čia slypinčios brangios dovanos mums, dalyvaujantiems Katalikų charizminiame atsinaujinime? Vienas iš daugelio ankstyvose Atsinaujinimo dienose skambėjusių šūkių yra tarsi kovos šūkis: „Grąžinkime Dievui Jo galią!“ Veikiausiai jis buvo įkvėptas psalmės eilutės „Pripažinkite Dievo galybę!“ (Ps 68, 35), kuri Vulgatoje buvo išversta Date gloriam Deo super Israel“ – „Atiduoti (reddite) Dievui Jo galią.“ Ilgą laiką šie žodžiai man taikliausiai apibūdino Charizminio atsinaujinimo naujumą ir unikalumą. Tačiau aš ilgai galvojau, jog šis šūkis yra skirtas visai likusiai Bažnyčiai, o mes, Tarptautinė charizminio atsinaujinimo tarnyba, esame tie, kurie turi skleisti šį kvietimą. Šiandien manau, kad šie žodžiai yra skirti būtent mums. Mums, kurie, gal net patys iki galo nesuvokdami, šią galią iš dalies priskyrėme sau, tačiau ji iš tiesų priklauso vienam Dievui.

Siekdami, kad Charizminiame atsinaujinime, kaip malonės srovėje, vyktų atsinaujinimas, pirmiausia turime „ištuštinti savo kišenes“, „perkrauti“ save ir su giliu tikrumu kartoti tuos žodžius, kuriuos pats Jėzus mums padiktavo: „Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti“ (Lk 17, 10). Tegu Apaštalo tikslas būna mūsų tikslas: „Pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn.“ Būkime kaip tie dvidešimt keturi vyresnieji iš Apokalipsės, kurie „parpuldavo prieš Sėdintįjį soste, pagarbindavo Gyvąjį per amžius ir numesdavo savo vainikus priešais sostą, kartodami: „Vertas esi, mūsų Viešpatie ir Dieve, priimti šlovę, pagarbą ir galybę, nes tu visa sukūrei – tavo valia visa yra ir buvo sukurta“ (Apr 4, 10–11).

Visuomet bus tinkamas Dievo žodis, kuriuo Jis kreipėsi į Izaiją: „Štai aš kuriu naują dalyką! Jis dabar jau reiškiasi, negi nematote? Net per dykumą tiesiu kelią, net tyruose atveriu upes“ (Iz 43, 19). Esame palaiminti, jei leidžiame Dievui daryti naujus dalykus, kuriuos šiuo metu Jis yra numatęs mums ir visai Bažnyčiai.

Kviečiu visą laiką iki būsimų Sekminių jungtis į maldos grandinę, kur kiekvienas iš mūsų kelis kartus per dieną pakartotų vieną iš Sekminių sekvencijos invokacijų Šventajai Dvasiai, labiausiai atliepiančią kiekvieno poreikius:

Nuvalyk, kas sutepta,
laistyk, kas išdeginta,
gydyk tai, kas sužeista.

Atitrauk mus nuo klaidų,
dvasios šalty duok jėgų,
tiesink vingius mūs takų.

Tekstą vertė Dalia Mackelienė.

Katalikų charizminis atsinaujinimas