GREGORY FRIDBERGAS – profesionalus fotografas ir tapytojas, kuris savo darbais jau daugelį metų tiesia tiltus tarp Lietuvos ir Izraelio. Lietuva – jo protėvių ir tėvų žemė, kaip pats pašnekovas teigia: „Jau daugiau kaip tris šimtus metų Lietuvos žemė buvo mano protėvių namai.“ G. Fridbergo šeima kilusi iš Austrijos. Jo tėvai iki Antrojo pasaulinio karo gyveno Kaune, L. Zamenhofo gatvėje, tačiau likus porai dienų iki karo pradžios tėvas visą šeimą išsiuntė į Altajų, kur Gregory ir gimė. Po visų gyvenimo negandų Fridbergų šeima apsisprendė grįžti į Kauną. 

Fotografas Gregory Fridbergas. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

G. Fridbergas gimė Antrojo pasaulinio karo metais. Jis dėkingas Dievui, kad tėvas buvo labai protingas žmogus ir visą šeimą iki jam gimstant išsiuntė į Altajų.

„Gimiau prie Barnaulo. Tai miestas Rusijos rytuose, Pietų Sibire, Obės kairiajame krante (prie Barnaulkos žiočių). 1771 metais Barnaulas tapo pirmuoju Sibire miestu. XIX a. antrojoje pusėje tai buvo pagrindinis stepių Altajaus prekybos centras, kur plėtoti smulkūs amatai. Per Antrąjį pasaulinį karą čia buvo evakuota daug pramonės įmonių iš europinės TSRS dalies. 

Gimiau ir augau nedideliame kaime, visai šalia šio miesto. Visa mūsų šeima dėkinga likimui, kad spėjo pabėgti iš Kauno. Buvome labai apsiskaitę, mokėjome dvi ar tris kalbas. Kalbėjome jidiš, lietuvių, rusų kalbomis, kai kas šeimoje mokėjo ir vokiečių. Mano mama mokėjo net 8 kalbas ir ivritą. 

Mano protėviai kilę iš Austrijos, o į ją atvyko iš Ispanijos. Ir daugiau kaip 300 metų iki Antrojo pasaulinio karo gyveno Lietuvoje. Mano mama – iš Ežvilko, o tėvas – iš Papilės. Jis buvo labai sportiškas vyras, profesionaliai žaidė futbolą, buvo vienos Šiaulių futbolo komandos kapitonas. Bet visa tai buvo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, iki to laikotarpio, kai visi, ačiū Dievui, gyveno taikoje. Taigi mano šeimos istorija labai artima Lietuvai. Daug metų Lietuvos žemė buvo mūsų namai. 

Antrasis pasaulinis karas nebuvo vienintelis laikotarpis, kai žydai buvo verčiami palikti savo namus. Ir rusų caro valdžia juos varė, mano žmonos šeima ir mano močiutė buvo išvarytos. Buvo žydų, kurie vėliau grįžo į Lietuvą, buvo ir tų, kurie taip ir liko išsibarstę po pasaulį. Šeimos buvo išskiriamos, net mano senelio šeimoje ilgai buvo manoma, kad buvo 12 brolių ir seserų, tik po kurio laiko išaiškėjo, kad iš tikrųjų jų 14. Ne visi grįždavo, o ir karo metais ryšius išlaikyti buvo sudėtinga.“ 

Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

G. Fridbergo senelis iš tėčio pusės buvo teatro režisierius, labai pažangiai mąstantis tais laikais. Jis pasitraukė iš Rusijos, bet 1926-aisiais visą šeimą sugrąžino į Lietuvą ir čia toliau dirbo teatro režisieriumi. 

„Išties labai daug tų istorijų, ne viską ir pats gerai pamenu. Mano tėvų gyvenimas buvo nelengvas, šeima nebuvo turtinga, todėl turėjo daug ir sunkiai dirbti. Mama būdama jauna dirbo medžiagų parduotuvėje. Tėvas baigė buhalterių kursus ir dirbo banke vyr. buhalteriu. Tačiau visa tai buvo dar prieš karą. O kai jis prasidėjo, visi buvo priversti bėgti. Visa šeima buvo perkelta į Šiaulius, paskui į Smolenską, bet mano tėvas jautė, kad reikia trauktis kuo toliau. Taip mano šeima nuvažiavo iki pat Uralo, kur aš ir gimiau. Mūsų šeimoje buvo du vaikai, aš ir sesuo. Ji – garsi rašytoja, gerai žinoma Rusijoje, Amerikoje, Vokietijoje ir, žinoma, Izraelyje. Daug metų dirbo radijuje, kur vedė populiarią laidą. 

Kai mūsų šeima iš Uralo grįžo į Lietuvą, man tebuvo treji. 1946-aisiais apsigyvenome Kaune. Sugrįžti į Lietuvą nebuvo lengva, nes sovietų valdžia to padaryti daug metų neleido. Vienintelis būdas grįžti buvo šalies įstaigos ar žinomų žmonių rašytinis prašymas.“ 

Gregory Fridbergas. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

G. Fridbergas Kaune pradėjo savo kūrybinį kelią. Lietuvoje jis praleido savo jaunystę, įgijo išsilavinimą ir tapo diplomuotu fotografu. 1962–1965 metais Vilniuje studijavo fotografijos meną ir įgijo profesionalaus fotografo diplomą. Dirbo M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, vadovavo Kauno politechnikumo fotografijos laboratorijai. Šis laikotarpis Gregory – gražiausi jo gyvenimo metai. 

„Kauną po Antrojo pasaulinio karo prisimenu labai gerai. Atrodė, karas šio miesto beveik nepalietė. Visame mieste buvo sugriauti vos keli pastatai. Mes į Kauną atvažiavome ir apsistojome pas čia likusius giminaičius. Po kelių savaičių tėtis pradėjo dirbti, ir persikėlėme gyventi į Birštono gatvę, jeigu gerai pamenu – gyvenome 6 numeriu pažymėtame name. Tai buvo antras namas nuo Nemuno krantinės.

Šiuo metu mano vaikystės namo jau nebėra. Ten stovėję pastatai buvo nugriauti. 1956-aisiais tėčiui darbovietė skyrė butą Alytaus gatvėje, todėl persikraustėme į naujus namus. Naujasis butas atlaisvintas, kai tuometiniai jo šeimininkai, irgi žydų kilmės, išvažiavo į Izraelį. Naujieji namai buvo visai šalia senojo buto, vos per dvi gatves. Birštono, Palangos ir Alytaus gatvės buvo ties krantine. Alytaus gatvė prieš karą buvo vadinama Ludwiko Lejzerio Zamenhofo, esperanto kalbos kūrėjo, vardu. 

Esperanto kalbos kūrėjas Ludwikas Lejzeris Zamenhofas. Wikipedia.org nuotrauka

Dviaukštis 5 numeriu pažymėtas namas yra vienintelis pasaulyje išlikęs pastatas, susijęs ir su esperanto kalbos atsiradimu, ir su L. Zamenhofo šeima. Taigi gyvenau L. Zamenhofo gatvėje, o dar įdomesnis faktas – ir paties L. Zamenhofo bute. Iš kur tai žinau? Kartą pas mus į namus atėjo vyras su moterimi ir prisistatė esantys L. Zamenhofo vaikai. Apie juos niekas mūsų šeimoje nežinojo. Jie paklausė, ar gali apžiūrėti namus, kuriuose praleido vaikystę. Išgėrėme kavos, ilgai kalbėjome. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai juos mačiau. 

Turiu daug be galo gražių mano namo ir gatvės nuotraukų bei paveikslą, manau, jis nutapytas 1930-aisiais. Jame vaizduojamas L. Zamenhofas su žmona, stovintys prie savo namų. Pats namas ir butas trečiame aukšte priklausė ne L. Zamenhofui, o jo žmonos tėvams. Pirmame aukšte buvo maža gamyklėlė, o trečiame gyveno jų šeima.“

Dramaturgas Juozas Grušas. Wikipedia.org nuotrauka

Fotografas prisipažino, kad gyvenime jį supo labai įdomios asmenybės. Pavyzdžiui, jis artimai draugavo su žinomu dramaturgu, prozininku, vertėju, eseistu ir kultūros veikėju Juozu Grušu. 

„Pasakiškas žmogus. Nuo XX a. šeštojo dešimtmečio J. Grušas tapo produktyviausiu Lietuvos dramaturgu. Taip pat mano artimas bičiulis buvo iš Armėnijos kilęs pasaulinio masto dailininkas Jervandas Kočaras. Turiu Izraelyje ir nuotraukų su juo. Šio iškilaus dailininko darbai XX šimtmečio pradžioje buvo eksponuojami ir Luvro muziejuje. Jis buvo modernizmo pradininkas. 

Jakovas Heleris. Wikipedia.org nuotrauka

Taip pat negaliu nepaminėti savo žmonos ir jos tėvo. Mano žmona gimė Saratove, o jos tėvas buvo labai apsiskaitęs žmogus – Jakovas Heleris. Jų šeimoje buvo dar dvi seserys – Lidija ir Inesa, šiuo metu abi gyvena Izraelyje. Šeimos tėvas, Jakovas Heleris, gimė 1905 m. Kaune, mirė – 2008 m. Izraelyje, Nazareto mieste, eidamas 103 metus. 1930-aisiais jis baigė Lježo universiteto Montefiore elektrotechnikos institutą, įgydamas inžinieriaus elektriko diplomą. Po metų tapo ir inžinieriumi radiotechniku. Baigęs studijas dirbo įvairiose privačiose firmose Belgijoje ir Vokietijoje. Grįžęs po studijų į Lietuvą 1940 m. rudenį tapo Lietuvos Vyriausiosios energijos valdybos sektoriaus vadovu, o 1941-aisiais buvo paskirtas vyriausiuoju energetiku Saratovo mieste Rusijoje. 

Praūžus Antrajam pasauliniam karui, ėjo atsakingas Lietuvos valstybinės plano komisijos Energetikos ir kuro skyriaus viršininko pareigas. Buvo talentingas, nuoširdus, plačios erudicijos, gerbiamas ne tik bendradarbių, bet ir visų jį pažinojusiųjų. Apie šį žmogų galima pasakoti tikrai ilgai – išties išskirtinė asmenybė. Jis Vilniuje gyveno iki 1953-iųjų. 

Nuo 1960-ųjų mokiausi Kauno politechnikos instituto Statybos fakultete. Tada buvo privaloma dvejus metus dirbti ir atlikti praktiką. Žinote, man buvo 17 metų, kai įstojau mokytis. Po antro kurso perėjau į ekonomikos studijas. O tada prasidėjo Karibų krizė. Visus jaunus vyrus imdavo į kariuomenę. Mane taip pat paėmė, bet paleido, nes turėjau problemų dėl širdies. Kai sugrįžau, Kaune mano tėvo draugas, pavarde Mironas, Kauno „Mados“ siuvimo fabriko direktorius, pasiūlė nusiųsti mane mokytis į Lengvosios pramonės ministerijos technikumą. 

Tėvas paklausė, ar norėčiau ten studijuoti. Sutikau. Kai ten atvažiavau, buvo renkama ir grupė fotografų studijoms. Aš iš karto nuėjau į administraciją ir paklausiau, ar galiu studijuoti fotografiją. Sako: „Prašom prašom.“ Ir įrašė mane į fotografų grupę. Mokiausi ketverius su puse metų. Mums dėstė Lietuvos kino studijos režisieriai ir operatoriai, senosios kartos fotografijos grandai. Kai grįžau į Kauną, susipažinau su fotografijos maestro Povilu Karpavičiumi, fotografijos technikų specialistu, vienu pirmųjų spalvotosios fotografijos meistrų Lietuvoje, lietuviškų fotografijos vadovėlių autoriumi ir pedagogu. Jis man vedė paskaitas kartą per savaitę ir rengė įvairius fotografams skirtus konkursus. Jo rengiamose konkursuose gaudavau pirmas ir antras vietas už savo darbus. 

Norisi jums trumpai pasakyti apie mus, apie žydus ir lietuvius. Mano aplinkoje buvo daug žmonių, kuriuos rizikuodami savo gyvybe išgelbėjo lietuviai. Mažiausiai 30 žmonių galiu išvardyti, kuriuos išgelbėjo lietuviai. O lietuviai žydus gelbėjo ne už pinigus. Tai buvo sąžiningi žmonės, jie rizikavo ir savo, ir savo šeimos gyvybe. Kartais pamirštame savo gelbėtojus, prisimindami tik blogas patirtis. Jeruzalėje yra Pasaulio teisuolių alėja. Džiaugiuosi ten matydamas lietuvių pavardes. Mes turime juos prisiminti, turime pagerbti juos. Juk ne vienas jų buvo nužudytas už tai, kad išgelbėjo žydą.“ 

Fotografas Gregory Fridbergas. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka
Gregory Fridbergas jaunystėje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Gregory teigimu, fotografo profesija jį lydi jau daugiau kaip 50 metų. Jo fotografijų parodos buvo eksponuojamos ir Lietuvoje. Menininko parodose tarp įvairiais laikotarpiais užfiksuotų bičiulių ir artimiausių žmonių gyvenimo akimirkų yra ir labai svarbių Lietuvos istorijai momentų. Žydų kilmės menininkas dažnai savo kūriniuose įamžina savo artimuosius. Gregory teigimu, žydai labai brangina ir vertina šeimą. Šeima ir tėvynė yra patys brangiausi, kertiniai žmogaus gyvenimo pamatai. 

Degantys nepriklausomybės laužai, Romo Kalantos medis Kaune, Baltijos kelias, lietuviškus peizažus keičiantys Izraelio miestų vaizdai, kiekviena šio menininko nuotrauka – tai istorinis prisiminimas.

„1972-ųjų gegužės 14-oji, sekmadienis. Kaunas alsavo įprasta socializmo idile. Laisvės alėja buvo pilna žmonių. Pamenu Kauno pavasarį labai gerai, kiekvieną tų dienų akimirką. Romas Kalanta susidegino sekmadienį, ne darbo dieną. Apie Romo mirtį žinojo tik tie keletas žmonių, kurie vaikščiojo tuo metu miesto sode, prie Muzikinio teatro, Laisvės alėjoje. Pavakare gandas pasklido greičiau už ugnį – kad miesto sode jaunas žmogus susidegino už Lietuvos laisvę. O gegužės 15-ąją susideginimo vietoje buvo padėtos pirmosios gėlės. Dieną po šio įvykio visame mieste žmonės kalbėjo apie Romo savižudybę. Visa vėlesnė įvykių virtinė prasidėjo nuo šių iš pradžių nedrąsių kalbų. Visi vieni kitiems skleidė žinią apie miesto sode susideginusį vaikiną. Iš pradžių niekas nežinojo, kad tai Romas Kalanta. 

Artimai pažinojau Romo brolį Antaną. Jie net pas mane namuose yra buvę. Pamenu, girdėjau, kad žmonės bandė drabužiais gesinti liepsnojantį Romą, tačiau jis smarkiai apdegė ir neteko sąmonės. Greitoji medicinos pagalba išvežė jį į ligoninę. Po 14 valandų – gegužės 15-osios 4 valandą ryto – Romas Kalanta mirė. Sovietų Sąjungoje tai buvo pirmas toks iššūkis sistemai. Sutrikęs saugumas dviem valandomis paankstino gegužės 18 dieną surengtas R. Kalantos laidotuves, kad žmonės nespėtų susirinkti. Jie traukė Romo namų link atsisveikinti ir, sužinoję, kad pavėlavo, labai pasipiktino. Gegužės 18–19 dienomis į gatves išėjo keli tūkstančiai demonstrantų – ne tik iš Kauno, bet ir iš aplinkinių miestų bei miestelių. Jie buvo saugumiečių ir milicininkų gaudomi, suimami ir baudžiami kaip chuliganai. Manau, pasipiktinimą jautė daugelis, tačiau ne visi ryžosi rizikuoti. Juk ne vieną pagavo ir vėliau tardė.

Bet tokia forma reiškiama žmonių pagarba velioniui pasirodė esąs viešosios sovietinės tvarkos pažeidimas: milicininkai ir kagėbistai vartė gėles, mindžiojo, mėtė jas į šiukšliadėžes. Galiausiai pradėjo drausti rodyti pagarbos ženklus. 

KGB pajuto galimus antitarybinius neramumus ir pasirengė juos užkirsti. Visų Kauno miesto vidurinių ir profesinių mokyklų direktoriai įspėjo vienuoliktokus, kad neitų į Romo laidotuves, nes už tai bus mažinamas elgesio pažymys.“ 

Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka
Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka

G. Fridbergas pasakojo, kad prie susideginimo vietos susirinko labai daug žmonių, visi susėdo ant grindinio, dėjo gėles, dainavo. Niekas nieko neorganizavo, viskas vyko savaime. Žmonės buvo suimami už tai, kad dėjo gėles, pasigirdo šūkis: „Šalin milicijos terorą ir „bananus“, protestuotojai pajudėjo piketuoti prie miesto milicijos valdybos pastato, reikalaudami paleisti suimtuosius. 

„Milicininkų užtvara demonstrantų nepraleido. Jie vėl grįžo į susideginimo vietą ir susikibę rankomis apsupo ją ratu, taip pagerbdami žuvusiojo atminimą. 

Visi šie įvykiai labai nepatiko tuometinei valdžiai. Demonstrantus ir šiaip sustojusius praeivius milicininkai gaudė būriais – grūdo į savo mašinas, stabdė privačius ir taksi automobilius. Taksistai prisimena, kaip į vieną automobilį sugrūsdavo iki aštuonių žmonių ir liepdavo vežti į „rūsį“ (KPZ), tačiau pasukę už kampo vairuotojai atidarydavo dureles ir paleisdavo suimtus jaunuolius. 

Milicija nebesusitvarkė – išstumtas iš centro jaunimas vis rinkosi, metaliniais suolais ir šiukšlių dėžėmis užtvėrė kelią milicijos mašinoms. Žmonės būriavosi visą vakarą ir kitos dienos rytą. Tūkstančiai jų rinkosi Laisvės alėjoje, kol galiausiai buvo iškviestas spec. paskirties dalinys iš Panemunės. Kariuomenė padarė „tvarką“ savo metodais. Kai kitą dieną buvo atvestas, jeigu neklystu, 108 pulkas desantininkų iš Panemunės, viskas tapo kur kas grėsmingiau. Kadangi Sovietų Sąjungoje buvo tik dvi tokios divizijos: „Vladimirskaja“ ir „Kaunaskaja“, toks „specnazas“. Jie buvo ypač žiaurūs, todėl su jais buvo menki juokai. 

Mačiau, kaip kariai būriavosi įvairiose miesto gatvėse. Sutikau juos K. Donelaičio gatvėje. Jie stovėjo tyliai, bet buvo gerai pasiruošę. Į miesto sodą atvežė ir išmetė tiesiai iš mašinos daug pagalių, kurie buvo skirti žmonėms mušti. Savo akimis mačiau, kaip vienas milicininkas mušė nėščią moterį. Žmonės vėliau klausė, ar milicija naudojo jėgą prieš beginklius žmones, o kaipgi ne – mačiau visa tai savo akimis. Bet niekas nieko nedarė žydams. Aš vaikščiojau su draugu Valdu Lavitu, ir mūsų nelietė nė vienas milicininkas ar KGB darbuotojas.

Pirmą dieną, kai prasidėjo protestai, buvo suimti 402 eisenos dalyviai. Daugiau kaip pusė areštuotųjų neturėjo 20 metų, ketvirtis priklausė komjaunimui. Sulaikytieji apkaltinti chuliganizmu. 50-iai jų pateikti civiliniai ieškiniai, 10 patraukta baudžiamojon atsakomybėn. Galiausiai 8 eisenos dalyviai nuteisti 1–2 metų kalėjimo. Protestai išplito ir į kitus Lietuvos miestus. Tačiau Kaune atsitiktinai KGB su visais pagavo ir išvežė tardymui jauną žydų kilmės merginą. Jei gerai pamenu, ji buvo vardu Karmela. Tačiau ją greitai paleido, o ir nuobaudos ji negavo.“ 

Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka
Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka

G. Fridbergas sakė nuėjęs į miesto sodą, nes norėjo pamatyti ir nufotografuoti medį, prie kurio susidegino Romas. Medis buvo truputį apdegęs. 

„Po keturių dienų man paskambino toks Vadimas, rusas, geras mano bičiulis, kuris dirbo Kauno medicinos instituto Patologijos ar Archyvo skyriuje. Pasakė: „Griša, ateik“, ir telefonu daugiau nieko nenorėjo aiškinti. Atėjau pas jį į darbą, ir jis man parodė 9 x 12 dydžio negatyvą su Romo Kalantos palaikais. Mačiau tą siaubingą vaizdą. Romo kūnas buvo visas pajuodęs nuo ugnies. O visi įvykiai Kaune tęsėsi apie keturias ar penkias dienas. 

Nuėjau į parką ir nufotografavau medį. Kodėl norėjau užfiksuoti? Pažinojau visą tą jaunimą. Kaune buvo kelios grupės jaunuolių. Manau, Romas nepriklausė nė vienai jų. Atmenu, vieną tų grupių sudarė per kelis šimtus asmenų. Tikslaus skaičiaus nežinau, nes tai buvo neoficiali organizacija, bet kokie 270 jaunų žmonių, kurie dalimis susitikdavo parkuose ir skveruose. Dažnai jie būriuodavosi Karo muziejaus parke arba prie miesto teatro. Jie dainuodavo ir grodavo, bendraudavo. Tai buvo lietuvių jaunimas, kuris norėjo laisvės. 

Sovietinio KGB dokumentuose buvo užfiksuota, kad dalis Lietuvos jaunimo buvo nepaklusnūs, o tokie judėjimai kaip hipių arba turėjo politinę potekstę, arba akibrokštais reikšdavo laisvės siekį. Įvairių kartų jaunimo, protestavusio prieš suaugusiųjų diktuotas gyvenimo normas, judėjimai neaplenkė Sovietų Sąjungos. Totalitarinėje, nuo pasaulio geležine uždanga atsitvėrusioje, valstybėje vakarietiškų jaunimo subkultūrų ar madų sekėjai labai dažnai būdavo negailestingai persekiojami.

Bet sugrįšiu prie to, kad mūsų, žydų, tomis dienomis saugumas nelietė. Atrodytų – keista. Žinoma, prie demonstracijų ir laisvės kovų prisidėjo ir nemažai chuliganų. Daužė langus, vogdavo iš parduotuvių. Suprantama, kai vyksta tokie įvykiai, neišvengsi ir provokacijų. Bet kas buvo su žydais? Sąjungoje buvo du judėjimai: žydų disidentų, inteligentijos, kuri buvo nusiteikusi prieš valdžią, ir žydų, kuriems buvo svarbu gauti leidimą išvažiuoti laisvai į savo istorinę tėvynę – Izraelį. Dauguma žydų, aišku, svarstė – važiuoti ar nevažiuoti. 

Žydai Kaune gyveno laisviau, kaip ir visoje Lietuvoje. Čia laisvės buvo kur kas daugiau, palyginti su Rusija ar Ukraina. O mano mama buvo labai tikinti. Niekada nekėliau sau klausimo, važiuoti ar nevažiuoti. Žinojau, kad išvyksiu į Izraelį. Ir čia jokio tiesioginio ryšio mano apsisprendimui gyvenimas Lietuvoje neturėjo. Jeigu prieš – tai prieš tarybų valdžią, prieš sovietus, nes Lietuvoje žydai gyveno neblogai. Ir prieš Antrąjį pasaulinį karą, kaip man pasakojo tėvai ir giminės, ir po karo antisemitizmo Kaune nebuvo. Kaune per šventes būdavo pilna sinagoga. Ateidavo pažiūrėti ir labai daug lietuvių. Vaikystėje dažnai eidavau į sinagogą, pamenu, lietuviai kipas užsidėdavo kartu su visais. Prie įėjimo buvo iš kartono padarytos tokios kipos, kurias jie galėjo dėvėti.

Nors tokie įvykiai vyko Lietuvoje: susidegino žmogus, susirėmimai su milicija, nesėkmingos laidotuvės, tačiau užsienio radijo stotys – BBC, vokiečių „Banga“, „Amerikos balsas“ – nieko nepranešė apie tai. Tiktai penktadienį, jeigu neklystu 18 valandą, pirmą kartą girdėjau greičiausiai BBC pranešant, kad Lietuvoje, Kauno mieste, vyksta protestai. Ir tai buvo visos žinios iš Kauno po tokių įvykių savaitės.

Žydų ryšiai buvo labai artimi su Vakarų žurnalistais ir redakcijomis. Jeigu dienos metu kažkur vyko demonstracija, BBC radijas pranešdavo, kad ten buvo suimti žydai, kad kiti nepapultų į tokią demonstraciją. Ir kai mano draugai išvažiavo į Izraelį, man paliko telefonus tiek Maskvos, tiek Vakarų žurnalistų. Buvo galimybė užmegzti tiesioginį ryšį ir pranešti, kas vyksta Kaune. Lietuviai darė tokį didžiulį dalyką, o valdžia nebuvo pasiruošusi. Dėl to žydų saugumas nelietė, bijojo, kad iš karto bus perduota informacija užsienio žiniasklaidai. 

Aš turėjau daug draugų lietuvių, todėl nuošalyje būti negalėjau. Bendravau ir su Romo Kalantos broliu, ir tą lietuvių jaunimą parkuose mačiau. Jie buvo labai gražūs, laisvos dvasios. Tokie žmonės negalėjo pritapti sovietinėje sistemoje. Pasakysiu vieną svarbų faktą. Romas Kalanta nebuvo vienintelis jaunuolis, kuris pasirinko savižudybę kaip protesto formą. Iš tikrųjų buvo numatytos penkios vietos Lietuvoje, kuriose turėjo tai įvykti. Tarp tų vietų buvo ir Vilnius. Tačiau vienintelis Romas sugebėjo tai padaryti. Girdėjau, kad viena mergina nuėjo į saugumą ir pati pasidavė, kiti atvejai dėl kažkokių priežasčių irgi nepavyko. Šią informaciją sužinojau iš patikimo šaltinio, kuris priklausė vienai iš Kauno jaunimo grupių. Kodėl tai yra labai svarbi informacija? Nes saugumas visuomet norėjo Romą pavaizduoti visuomenei kaip nestabilios psichikos žmogų. Žmogų, kuris turėjo rimtų psichologinių problemų. 

Tačiau jei kalbėtume apie tai, kad buvo daugiau žmonių, saugumo informacija būtų virtusi niekingu melu. O mano padaryta miesto sode esančio medžio nuotrauka nuo pačios pirmos parodos skambėjo visame pasaulyje. Kodėl? Žmonės klausė manęs: „Kaip čia yra, kad nė vienam lietuviui neatėjo į galvą nufotografuoti, kažkokį prisiminimą palikti tokio įvykio. O žydas atvažiuoja iš Izraelio ir atveža rodyti mums.“ To medžio miesto sode nebėra. Ką su juo padarė, neturiu supratimo. Matyt, nupjovė, kad neliktų apdegusio medžio, kuris lietuviams primintų Romo auką.“

Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

1979 metais Gregory su šeima emigravo į Izraelį. Kaip pats pašnekovas teigia: „Lietuvą palikau su jos nuostabia gamta, palikau ir savo ištikimus draugus, kurių negali pakeisti niekas kitas.“ Atvykęs į Izraelį, menininkas buvo apstulbintas ir sužavėtas europietiškoms akims neįprastomis spalvomis, ryškiais tonais, akinama šviesa. Tačiau po pirmo įspūdžio apėmė jausmas, kad be galo trūksta žalios miškų ramybės ir pastelinio dangaus, nesibaigiančių upių juostų ir ežerų platybės – trūksta Lietuvos. Vidinis konfliktas išsisprendė – laikui bėgant fotografas pamilo ir kitą gamtą, ir kitą jūrą. Jo peizažuose kartais vyrauja ryškios, karštos kaip Izraelio saulė spalvos, o kartais jie visai ramūs ir melancholiški kaip Lietuvos siela. Menininkas įsitikinęs, kad Izraelis – viena iš derlingiausių žemėje vietų kūrybai. 

Atvykęs į Izraelį Gregory dirbo laikraščiuose Maariv“ ir Davar“, Tel Avivo dailininkų sąjungoje, seniausiame Izraelio muziejuje Mishken le imunut“, savo žinias ir patirtį perteikė jaunimui. Izraelis, kaip pats teigia, jam tapo derlinga kūrybai žeme. Šiuo metu G. Fridbergas rengia įvairias parodas ir renginius. Fotomenininkas palaiko glaudžius ryšius su Lietuvos kūrėjais, jo iniciatyva Izraelyje buvo pristatyti ir Lietuvių menininkų darbai.