Jėzus garsiai šaukė: 
    „Kas mane tiki, tiki ne mane, bet tą, kuris mane siuntė. Ir kas mane mato, mato tą, kuris mane siuntė. 
    Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų patamsyje. Kas klausys mano žodžių, bet jų nesilaikys, tai aš jo neteisiu, nes atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti. 
    Kas mane niekina ir mano žodžių nepriima, tas jau turi savo teisėją: pats žodis, kurį aš kalbėjau, nuteis jį paskutiniąją dieną. Aš juk kalbėjau ne iš savęs, – Tėvas, kuris mane siuntė, davė man priesaiką, ką aš turiu sakyti, ką skelbti. Ir aš žinau, kad jo priesakas – tai amžinasis gyvenimas. Tad ką aš kalbu, skelbiu taip, kaip Tėvas man yra sakęs“. 

Skaitiniai KV (250)

Apd 12, 24 – 13, 5a: Išskirkite man Barnabą ir Saulių

Ps 67, 2–3. 5. 6. 8. P.: O Dieve, tave tegarbina tautos, tešlovina visos tautelės. / Aleliuja.


Komentaro autorius – kun. Vytautas Brilius

Žydų tauta turi nuostabų Įstatymą, kokio neturėjo jokios kitos tautos, kuris skelbė asmeninę Dievo meilę žmogui ir žmogaus meilę Dievui, vedė tikinčiuosius garbingais tikrojo žmogiškumo keliais. Tačiau Jėzus peikė Įstatymo aiškintojus ir uoliausius jo vykdytojus, kadangi, atsidėję Įstatymo tekstui ir veiksmui, jie pamiršdavo jo tikslą ir prasmę. Kad ir koks būtų Įstatymas, jis yra skirtas žmogui, o ne žmogus jam.

Mes, krikščionys, taip pat turime nuostabių dalykų savo religiniame pasaulyje: gražiausias maldas, šventuosius su nuostabiomis dorybėmis, sakramentų malonę, šventųjų Mišių auką ir Švenčiausiojo Sakramento adoravimą, turime asmenines maldingumo patirtis. Kiekvienas tų dalykų turi savo grožį, prasmę ir dvasinę jėgą, kiekvienas veda pas Dievą ir padeda nepaklysti gyvenimo keliuose. Nenuostabu, kad žavimės Bažnyčios dvasiniais turtais ir nuoširdžiai atsidedame maldingoms praktikoms bei išganymo keleliams.

 Labai gražūs dalykai gali užstoti esminius, o priemonių grožis gali užtemdyti tikslą.

Tačiau labai gražūs dalykai gali užstoti esminius, o priemonių grožis gali užtemdyti tikslą. Tad Jėzus ir sako; „Kas mane tiki, tiki ne mane, bet tą, kuris mane siuntė. Ir kas mane mato, mato tą, kuris mane siuntė.“

Pro visas maldas ir sakramentus, pro visas tikėjimo praktikas reikia matyti patį Dievą ir Jo valią, būtent, ką Jis siekia sukurti žmonių pasaulyje ir kokiems darbams vienija savo žmones. Kasdienis budėjimas ir susikaupimas padeda mums pamatyti, kokių tikslų pasiekia mūsų darbai, dvasinės patirtys ir pamaldumo praktikos, kaip jie Viešpaties malone keičia pasaulį.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai