Politologas Linas Kojala. Pauliaus Peleckio / Baltijos fotografijos linijos nuotrauka

Ne kartą esame girdėję, kad Europos Sąjunga – nutolusi nuo mūsų, biurokratiška, kartais netgi nedemokratiška. Visiškai kitokią Europos Sąjungos idėją pateikia Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius, politikos apžvalgininkas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) doktorantas LINAS KOJALA. Jo knyga „Europa? Pokalbiai su prezidentais, ministrais, patarėjais ir taksistais apie mūsų ateitį“ kalba apie Europos Sąjungą kaip politinių konflikto ir derybų katilą. Knygoje ES politika nėra tik „biurokratų“ reikalas, o veikiau gudrių diplomatinių manevrų arena, didelių Europos tapatybės idėjų susidūrimo vieta bei pačios aukščiausios klasės politikų veikimo laukas.

Artėjant Europos Parlamento rinkimams daugelis baiminasi visoje Europoje besikartojančio rinkėjų pasyvumo, tačiau Lietuvai, sako Linas Kojala, neišrinkti pačių geriausių įmanomų kandidatų ir nebalsuoti – būtų tiesiog pernelyg didelė prabanga. Knygos autorius primena, jog sąmoningas susidomėjimas galėtų sugrąžinti tikėjimą Europos Sąjungos institucijų prasme ir Lietuvos kaip valstybės dalyvavimo jose svarba.

Pokalbį pradėjome nuo Lietuvos kelio į Europos Sąjungą istorijos pradžios – laikotarpio, kai kitoks įvykių scenarijus Lietuvai buvo sunkiai įsivaizduojamas, tačiau jo įgyvendinimas – tolima perspektyva.

Knygoje vienas įdomiausių aspektų – istorinis kelias į Europos Sąjungą kaip tokią: pokalbiai su diplomatais, įvairiais prie proceso prisidėjusiais žmonėmis. Įdomu, kad Estija buvo pirmoji iš Baltijos šalių, kuri turėjo įstoti į Europos Sąjungą. Lietuva ir Latvija turėjo pasilikti „už borto“ ir tik vėliau prisijungti prie šios kaimynės, tačiau galiausiai viskas pasikeitė. Kaip tai įvyko?

Viskas pirmiausia priklausė nuo pačių valstybių: kiekvienai jų reikėjo įrodyti ir parodyti ES valstybėms, kad norima įstoti ir kad turima ryžto įvykdyti reformas. Kai iš ES pusės pasirodė pirmieji ženklai, kad durys galėtų atsiverti, nebūtinai greitai, bet buvo matyti perspektyva, tuomet reikėjo pradėti darbus. Estai buvo pirmieji: labiausiai liberalizavo savo ekonomiką, sugebėjo pakankamai sėkmingai įgyvendinti privatizacijos procesą, iš karto atsiverti Europos Sąjungos prekėms savo rinkoje. Būtent taip estai žengė pirmuosius labai svarbius žingsnius. Lietuva – galima ieškoti įvairių priežasčių – stagnavo: pasirinko ilgesnius pereinamuosius laikotarpius ir, nors rodė didelį norą tapti ES nare, praktiškai žingsnius žengė lėčiau. Ir todėl Estija buvo vienintelė valstybė, pakviesta derėtis dėl narystės ES anksčiau nei Latvija ir Lietuva. Įstojimas į ES tuo metu nebuvo savaiminė duotybė, galėjo susiklostyti kitaip, ir tai buvo diplomatinio manevravimo rezultatas.

Galbūt galėtumėte daugiau papasakoti apie diplomatinį manevravimą? Apskritai knygoje stipriai jaučiama prielaida, kad politika yra žmonių santykiai, ji vyksta tarp žmonių, todėl šis diplomatinio manevravimo aspektas pasirodo dar įdomesnis.

Galima rasti ryškių pavyzdžių, kaip buvo bandoma žaisti minkštosios galios žaidimus: įtikinti, kad Baltijos šalys yra pasirengusios ir turėtų eiti Europos integracijos keliu bei sėkmingai jį užbaigti. Vienas ryškiausių personažų šioje kelionėje buvo pirmasis Europos Komisijos atstovas plėtrai – EK narys Günteris Verheugenas. Jis buvo paskirtas 1999 m., kai įsteigta tokia pareigybė EK.

EPA nuotrauka

G. Verheugenas ne kartą lankėsi Lietuvoje. Viename iš tų vizitų – pasakojantieji tiksliai neatsimena, kada tai buvo, bet tikriausiai 2000 m. – Lietuvos diplomatai bandė atrasti būdą, kaip naują ir įtakingą asmenį sužavėti Lietuva. Jie nusprendė, kad geriausias būdas tą padaryti – nusivežti vokietį, kuris nėra daug buvęs Lietuvoje, ne tik į institucijas ir Vilniaus senamiestį, bet ir į Nidą: mūsų gamtos stebuklą ir ypatingai gražią vietą. Diplomatai žaidė žaidimus: numovė vokiečiui batus ir liepė vaikščioti per smėlį. Stovėdami kopose jie sakė: žvelgiate į Vakarus, o matote Rusiją, žvelgiate į Rytus – matote Europą. Bandė įtikinti, kad Lietuvoje atsiskleidžia tokie paradoksai, kuriuos sunku rasti kitur. Vėliau buvo bandoma parodyti, kokia turtinga Lietuvoje yra maisto ir gėrimų kultūra. Šiame procese dalyvavo ir „naminukė“.

Sunku patikrinti faktologiškai ir akademiškai, tačiau po šio vizito, kuris buvo sėkmingas kultūros ir peizažo pažinimo požiūriu, išgirdome, kad labai įtakingas politikas G. Verheugenas tapo dideliu Lietuvos advokatu kitose Europos sostinėse sakydamas, kokia didelė pažanga Lietuvoje buvo padaryta. 

Tai tik vienas epizodas, bet jis itin iliustratyvus. Toks ir buvo knygos tikslas: parodyti, kad dažnai matome institucijas, bet jose dirba žmonės, o jeigu ten yra žmonės, tai, vadinasi, motyvacija, požiūris į dalykus kartais susiformuoja subjektyviai. Politinius sprendimus ir politikos eigą lemia ne tik istorinės priežastys, ne tik institucijos, ne tik tarptautinės sutartys, bet ir įsitikinimas, kuris susiformuoja atvykus į Lietuvą ir pažinus šalį. Be rimtas pareigas einančių politikų, kurie tapo Lietuvos draugais, įstoti į ES būtų buvę gerokai sunkiau.

Kaip manote, kokie yra patys svarbiausi žmonės kelyje į Europos Sąjungą?

Pirmiausia šauna į galvą Carlas Bildtas. Žinoma, nenoriu pervertinti, tačiau jį paminėti būtina. C. Bildtas – buvęs Švedijos ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras. Jo tekstas „The Baltic Litmus Test“ (liet. Baltiškas lakmuso popierėlio testas), pasirodęs 1994 m. iš esmės kėlė klausimą: reikia įrodyti Baltijos valstybių pavyzdžiu, kad Šaltasis karas baigėsi. Ir tai bus, sakė Carlas Bildtas, testas Vakarams vertinant, ar tikrai galima kalbėti apie liberalios demokratijos pergalę, plėtrą, tautų galimybę apsispręsti, kaip jos nori matyti save pasaulyje. Šiame tekste, išspausdinate žurnale „Foreign Affairs“, per moralės ir geopolitikos samplaiką įtakingas Vakarų politikas, turtingos valstybės vienas iš lyderių iškėlė Baltijos valstybių narystės klausimą į tarptautinę darbotvarkę. Jeigu mes, kaip šalis, šiuos klausimus keliame, tai yra sveikintina, tačiau mums reikia turėti tokių ryškių asmenybių, kurios tam padeda.

Audrius Ufartas

Baltijos fotografijos linijos nuotrauka

Labai svarbūs žmonės buvo tie, kurie nebūtinai užima politikų pozicijas, tačiau formuoja politikų nuomones jiems patardami – rašo įvairiausius dokumentus, kuriais politikai vėliau vadovaujasi. Prie tokių žmonių priskirčiau Dietrichą von Kyawą – Vokietijos ambasadorių Europos Sąjungoje. Kai kurie žmonės jo vaidmenį patvirtino, bet daugiausia galiu remtis jo paties įspūdžiais. Šis žmogus savo žodžiais sugebėjo pakeisti netgi tuometinio kanclerio Helmuto Kohlio politiką. Kancleris tuo metu buvo gerokai skeptiškesnis, nes galvojo, jog Baltijos valstybės nebuvo tuo metu pasirengusios, ir jų įtraukti į pirmąjį plėtros etapą nereikėtų. Galiausiai į pirmąjį plėtros etapą Lietuva buvo įtraukta, ir toks sprendimas rėmėsi pasitikėjimu D. von Kyawo žodžiu. Tokie žmonės, kurių trumpa telegrama, laiškas ar dokumentas pasakant, ko reikia ar nereikia, galėdavo nulemti ir tarpvalstybines pozicijas, nes politikai nebūtinai turėdavo labai griežtą nusistatymą.

Vygaudas Ušackas, kai kalbėjausi su juo, pasakojo apie vieną įvykį. Jam skambino Danijos atstovai ir neformaliai pranešė, kad artėja Kopenhagos viršūnių susitikimas, ir jeigu Lietuva aiškiai nepasakys, jog nori patekti į ES, tai galimybę tuo metu „prašoks“. Įdomu tai, kad patys skambinantieji tokios formuluotės dar negalėjo ištarti oficialiai, todėl siūlė patiems pasakyti, ko norime.

Baltijos valstybių lyderiai galiausiai parašė laišką, kuriame „pasiprašė“ į Europos Sąjungą. Matyt, jeigu ne šis skambutis, toks žingsnis nebūtų padarytas. Nenoriu sureikšminti – galbūt tai romantizuotas įvykių atpasakojimas – bet tokie neformalūs patarimai ir pasikalbėjimai turėjo didelės reikšmės. Gaila, kad kartais žmonės, kurie tai padarė, galbūt ir liks nepažinti.

Knygoje pateikta itin įdomi prielaida, įsivaizdavimas apie politiką: tarsi politika vyktų asmenybių ir žmonių lygmeniu, o ne didelių institucijų. Kodėl prasminga taip mąstyti apie politiką? Ar sąmoningai rinkotės būtent tokias istorijas, kurios pabrėžia tokią prielaidą? Jei taip, tuomet kodėl?

Pasirinkau šį kelią dėl kelių priežasčių. Manau, kad toks būdas galėtų „praskleisti šydą“ tose dilemose, kurios kitaip negali būti paaiškinamos arba paaiškinamos labai nuobodžiai.

Galėjau parašyti vadovėlį apie Europos Sąjungą ir Lietuvos kelią į šią organizaciją pasitelkdamas dokumentus, institucijų aprašymus, tačiau ar tai būtų geriau? Matyt, skaitytų keli žmonės Lietuvoje, o skaitydami susidarytų Europos Sąjungos kaip formalizuotos, biurokratizuotos, negyvos struktūros įspūdį.

Akivaizdu per pastarąjį dešimtmetį, o galbūt ir visada taip buvo, svarbiausia Europos Sąjungos institucija yra Europos Vadovų Taryba (EVT). Visi probleminiai klausimai patenka ten, nes jie – politinio lygmens, šių klausimų biurokratiniam lygmeniui niekas nepalieka spręsti: ar kalbėtume apie „Brexit“, ar apie sankcijas Rusijai, ar kitus panašius dalykus.

Banksio (Banksy) piešinio ant sienos Doveryje, Didžiojoje Britanijoje, fragmentas.

O kaipgi vyksta Vadovų Tarybos susitikimai? Atvyksta valstybių vadovai, palieka savo mobiliuosius telefonus, įeina į kambarį ir kalbasi. Žinoma, kad jie atstovauja savo valstybių pozicijoms: tačiau kas tai per pokalbis tarp valstybių antrą valandą nakties, kai Graikija yra ant bankroto ribos? Tai yra dviejų žmonių, atstovaujančių valstybėms, pokalbis. Kokie veiksniai lemia priimtus sprendimus? Tikrai ne vien sisteminės ir racionalios priežastys. Svarbūs gali būti subjektyvūs dalykai.

Jau minėjote Europos Sąjungos biurokratizmą, šaltos institucijos įvaizdį. Žmonėms iš tiesų sunku tapatintis su tokia institucija. Vienas iš būdų, kurį aptarėme, kalbėti apie ją kaip apie veikiančių asmenybių susidūrimų lauką, kitaip pristatyti pačią politiką, vykstančią Europos Sąjungoje. O kaip dar galima būtų „priartėti“ prie Europos Sąjungos?

Manau, kad yra keli būdai. Vienas būdas iš tikrųjų yra parodyti, kad Europos Sąjunga nėra unisonas: nėra tokio dalyko kaip Europos Sąjunga. Ji yra forma, o joje vyksta be galo sudėtingi procesai: Europos Komisija riejasi su Europos Vadovų Taryba, Europos Parlamentas nesupranta, ką veikia Komisija. Europos Sąjungoje vyksta nuolatinis konfliktas, interesų ir žmonių susidūrimai: nėra nei krypties, nei aiškios ideologijos. Ir to negali būti.

Iš to paties dalyko kyla ir kita problema. Europos Sąjungai suteikiame neproporcingai daug galių, priskiriame daugybę dalykų, kartais ir pasiekimų, o ji ten neturi jokios įtakos. Standartinis požiūris būna toks: „Europos Sąjunga liepė, nes ji yra antstatas, kuris kažką nusprendžia.“ Pamirštame garsiai pasakyti, kad Lietuvoje mokesčių sistema, socialinė politika, kultūros politika, sveikatos apsaugos politika, švietimo politika yra mūsų valstybės reikalas, o kitose valstybėse – jų nacionalinis reikalas. Taip visuomet buvo ir artimiausiu metu tai smarkiai nesikeis. Galbūt kažkoks koordinacinis Europos Sąjungos vaidmuo ir yra, tačiau tikrai ne direktyvos ir ne reglamentai. Jei nesuprasime šių dalykų, tuomet būsime pagauti tendencijų antraščių, bandančių parodyti, kad Europos Sąjunga yra arba neįtikėtinai galinga, arba visiškai neveiksni.

Minėjote, kad Europos Sąjungoje yra daugybė skirtingų nuomonių ir pažiūrų. Kaip šis teiginys paveiktų norą surasti ES vienijančią idėją? Ar apskritai reikia tokios idėjos ieškoti?

Kognityvinis disonansas yra normali Europos Sąjungos būsena. Europos politiniai mąstytojai ir politikai nuolat turėjo jį savo galvose: viena vertus, visi supranta, kad peržengiant vienos tautos ribas Europa kaip darinys turi kažką bendro – galbūt teisę, galbūt religiją, galbūt kultūrą, galbūt paprasčiausius interesus. Sunku paneigti, kad yra jungianti grandis. Tuo pačiu metu niekas iki galo negalima atsakyti, kas yra tas jungiantis elementas, arba bent dėl jo sutarti. Tačiau tuo pat metu matoma, kad yra daugybė skirtybių: nėra bendros kalbos, nėra bendros istorijos, kad ir kaip bandytume ją suvokti ir pateikti kaip bendrą, taip pat yra gausybė nesutarimų ir konfliktų. ES vienu metu galima apčiuopti bendra fabulą ir daugybių skirčių, o tai – nuolatinė būsena.

EPA nuotrauka

Mano manymu, ES niekada neturėjo ryškios viską vienijančios idėjos, niekada jos neturės ir niekada nepasieks tokios būsenos, kuri galėtų būti pavadinti „optimalia“. Dažnai JAV yra pateikiama kaip federalinės valstybės pavyzdys: tarsi Europa turėtų būti tokia kaip JAV. Atidžiau žiūrint į JAV bet kas mato, kad ir daug glaudžiau integruotoje sistemoje – viena valstybė, viena kalba – federalinis lygmuo su vienu prezidentu išlaiko konfliktą su valstijomis, vadinasi, net ir ten, daug labiau „surištoje“ į vieną visumą šalyje, konfliktas išlieka. O mes norime, kad konflikto nebūtų Europos Sąjungoje, kurioje gerokai mažesnė integracija, daug daugiau skirčių ir tik pirmieji žingsniai žengti į viršnacionalinį lygmenį.

Reiktų suprasti, kad tokia Europa yra normalu. Tą supratus bus lengviau. Nusprendę, jog yra kokia nors liga, kurią reikia gydyti, pradedame siūlyti antibiotikus: arba federalinę valstybę, arba dezintegraciją. Abi šios kryptis yra utopiškos. Kam gydyti ligą, kuri yra tiesiog egzistencinė Europos Sąjungos prielaida ir esmė?

Kodėl žmogus, galbūt atitolęs nuo Europos Sąjungos, turėtų balsuoti Europos Parlamento rinkimuose? Kaip jį įtikinti?

Visuomet sunku atsakyti į šį klausimą. Balsavimas svarbus tam, kad žmogus plėstų savo akiratį ir mokytųsi. Jeigu eis balsuoti, galbūt pasidomės, paskaitys, sužinos apie ES viduje esančias problemas, o tai savaime yra naudinga. Net jei nenori dalyvauti politiniuose procesuose, vis tiek gyveni Europoje, ir šie procesai veikia kiekvieną. Naudinga apie juos bent kažką sužinoti. Galbūt užpildyti „Manobalsas.lt“ platformoje esantį testą, geriau pažinti politikų pažiūras.

EPA nuotrauka

Vertinant Europos Sąjungos veikimą, tai Europos Parlamentas yra svarbi institucija. Kiekvienas kasdienio lygmens sprendimas pereina per šios institucijos filtrą. Ir ten Lietuva turi santykinai daugiau galios nei Vokietija. Mes turime 11 Europos Parlamento narių, o štai Vokietija – 96. Taigi, narių skaičius skiriasi 9 kartus, nors Vokietijoje gyvena 30 kartų daugiau gyventojų nei Lietuvoje. Jeigu mums Europos Sąjunga kaip tokia duoda iškreiptą galios santykį ir įgalina būti garsesniems, mes, būdami maža valstybė, negalime sau leisti tuo nesinaudoti ir nesiųsti geriausių 11 parlamentarų narių, kokius tik galime išrinkti, kad jie gintų mūsų interesus. Nebalsuoti Europos Parlamento rinkimuose – pernelyg didelė prabanga. Istorijoje buvome mėtomi ir vėtomi iš dalies todėl, kad mūsų niekas neprileisdavo prie sprendimo priėmimo procesų. Europos Parlamentas – viena iš tų platformų, kuriame galime savo interesus ginti. Mokykimės iš istorijos.

Jau knygos pabaigoje autorius cituoja diplomato, vieno iš tarpukario Lietuvos valstybės kūrėjų – Petro Klimo atsiminimus, kuriuose jis rašo apie sudėtingą Lietuvos diplomatinę situaciją: „Silpniausia mūsų gausios delegacijos darbo pusė buvo jos neoficialumas. Mes nebuvome prileisti prie Konferencijos stalo. Tik viena Lenkija buvo išskirta iš buvusios Rusijos kaip savarankiška valstybė […] Latvijos, Estijos ir Lietuvos klausimai buvo svarstomi Rusijos problemų komplekse. […] Mums teko veikti tik neoficialiai Konferencijos prieškambariuose.“