Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2019-ųjų 2-ajame numeryje)   

Jeruzalė. Unsplash.com nuotrauka

Žydai juokauja, kad Izraelyje yra trys pagrindiniai miestai: Haifa, kuriame visi dirba, Tel Avivas, kuriame visi pramogauja ir Jeruzalė, kuriame visi meldžiasi. Šiandien daug žmonių vyksta pramogauti į Izraelio sostinę Tel Avivą, tačiau tik nedidelė dalis čia atvykstančiųjų užsuka į Šventąją Žemę, kurioje glūdi mūsų judeo-krikščioniškosios civilizacijos šaknys. Nors mes, krikščionys, kaip kad musulmonai, kalbant apie Meką, neturime švento priesako bent kartą gyvenime aplankyti Jeruzalę, tačiau sąmoningam krikščioniui tai turėtų būti savaime suprantama pareiga, veikiau – privilegija bei malonė. Net ir netikinčiam europiečiui, norinčiam geriau suvokti savo tapatybę, vakarietiškos kultūros šaknis, yra svarbu prisiliesti prie žemės, kurioje gimė, augo ir mus atpirko istorinis Jėzus iš Nazareto.

Vaikščiodamas Jeruzalės senamiesčio gatvėmis, mindamas senovines siauras gatveles, klausydamasis nuolatinio turgaus šurmulio, užuosdamas kvapnius smilkalus, matydamas rytų ortodoksų sutanas, pranciškoniškus abitus ar žydų ortodoksų įmantrius tamsius kostiumus su plačiomis skrybėlėmis, gali patirti nepakartojamą įspūdį, kuris po truputį radikaliai keičia Jėzaus gyvenimo ir Evangelijos scenų įvaizdžius bei supratimą. Čia viskas kitaip, nei kad įsivaizduojame skaitydami Šventąjį Raštą. Vaikščiodamas šio miesto gatvėmis nuolat matai besimeldžiantį musulmoną, žydą, kryžiaus kelią einantį krikščionį – tai vieta, kurioje pačiam nejučiomis norisi išsitraukti šv. rožinį ir melstis. Vieta, kur norisi sustoti ir pajusti žemę po kojomis, išgirsti iš pirmo žvilgsnio nebylias sienas, pamatyti kitokius žmonių judesius, gyvenimą, dvasingumą, ritmą. Vilniaus ar Kauno senamiesčių gatvėse retas iš mūsų išdrįsta eidamas melstis rožinį, o čia malda yra normalus ir natūralus dalykas, nieko nestebinantis veiksmas. Dievo vardas čia skamba daugumos žmonių, kurie yra įvairiausių tautų, tikėjimų bei kultūrų, lūpose. Tai leidžia sielai pajusti, kad Jeruzalė yra išties šventa, dieviška žemė, vienintelė tokia pasaulyje, kur norisi melstis, „nusiauti sandalus“, kur drąsiai tariamas Dievo vardas.

Šventasis Kristaus Kapas. Wikimedia.org nuotrauka

Siena su piligrimų išraižytais kryžiais Kristaus Kapo bazilikoje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kristaus Kapo bazilika. Wikimedia.org nuotrauka

Savaitės ar dešimties dienų piligrimystės į Šventąją Žemę būna išties intensyvios. Per tiek laiko vargu ar įmanoma aplankyti visas biblines vietas, tačiau galima pamatyti svarbiausias. Be jokios abejonės, pati reikšmingiausia vieta yra Kristaus Kapo bazilika. Paprastai čia einama anksti ryte Kryžiaus keliu, kai siaurose turgaus gatvėse esti mažiau žmonių bei triukšmo. Daugelį piligrimų nustebina Kryžiaus kelio vaizdas, ypač lietuvius, kurie pripratę Kristaus kančią apmąstyti eidami miškingose Vilniaus ar Žemaičių Kalvarijose. Eidamas šiuo keliu neaptiksi nė vieno medžio ar krūmo, priešingai – nuolat minsi kietą grindinį ir ramstysiesi į akmenuotas sienas. Įdomu, kad paskutinės 4 Kryžiaus kelio stotys apmąstomos, sakytume, vienoje vietoje – toje pačioje Kristaus Kapo bazilikoje, kuri yra tokia didelė, jog po jos skliautu prisiglaudžia ir Golgota, ir Kristaus kapas. Atėjęs čia supranti, kad realybėje šias dvi vietas skiria tik geri 100 metrų, tuo tarpu daugeliui mūsų vartant Evangelijos puslapius gali susidaryti visai kitoks atstumo įspūdis.

Golgotos kalnas sunkiai įžiūrimas, mat bazilikoje prie jo palypėjama laiptais į kitą aukštą, tad architektūra per šimtmečius „užklojo“ geografinį reljefą. Tačiau, priėjus arčiau, matomas ant Golgotos pastatytas altorius ir po stiklo apsauga glūdinti kalva, kuri viduramžių piligrimų buvo kiek „nurankiota“ (juk kas gi nenorėtų į gimtinę parvežti bent mažytį Golgotos gabalėlį, liudijantį apie mūsų visų išganymo istoriškumą?!). Čia spaudžiasi eilės piligrimų iš viso pasaulio, dalis sukniubę prie kolonų ar kur kampe bando bent kiek suvokti šios svarbiausios žmonijai vietos reikšmę – juk čia, šioje vietoje, prieš du tūkstančius metų aš buvau išgelbėtas, čia Dievas už mane, varganą žmogelį, iš meilės leidosi nužudomas. Kiek vėliau, negalėdamas atsipeikėti ir suvokti šios vietos didybės, apimtas pagarbios baimės Dievui jausmo, sugrudusia dvasia leidiesi aukštu žemiau į kitą bazilikos vietą, kur randi plokštę. Ant jos mirusio Jėzaus kūnas prieš laidojant buvo išteptas šventais aliejais. Daugelis čia priklaupia ir pabučiuoja šią šventą plokštę. Galiausiai einama į Velykų vietą – po dideliu bažnyčios kupolu stovinčią koplytėlę, tarytum dar vieną mažą bažnytėlę, aplink kurią tyliai juda susikaupusi piligrimų eilė. Ortodoksų dvasininkas budi labai mažos koplytėlės viduje ir įleidžia po tris piligrimus tik kelioms sekundėms priglusti prie Kristaus kapo plokštės. Ne vienas iš ten išeina susimąstęs, nutilęs, perkeistas. Verta paskui bent valandėlę pabūti, kad ir basomis tyloje pasivaikščioti po baziliką, leisti širdžiai kontempliuoti šią vietą, pajusti Dievo artumą bei Jo meilės didumą.

Galiausiai, priešingame bazilikos kampe leidžiamasi keliais aukštais žemiau į vietą, kur imperatoriaus Konstantino motina šv. Elena IV a. atrado Jėzaus kryžių. Belipant žemyn matoma gausybė ant akmeninių sienų išraižytų kryželių – čia sužinome Jeruzalės kryžiaus istoriją (būna įvairaus stiliaus kryžių, pvz.: pranciškoniškasis, Petro, Šventosios Romos imperijos, galų gale ir Šventosios Žemės-Jeruzalės kryžius). Viduramžiais į šias vietas iš Europos plūdo daugybė krikščionių, tačiau Jeruzalėje jie dažnai būdavo apiplėšiami, sunkiai sužeidžiami ar net nužudomi. Reaguodami į tai, čia įsikūrė pirmieji vienuoliai, kurie gydydavo vargšus piligrimus. Netrukus kai kurie iš jų pradėjo saugoti ir ginti nuo plėšikų čia atvykstančius maldininkus. Kai piligrimai, lydimi vienuolių, saugiai pasiekdavo Kristaus Kapo baziliką, išraižydavo tiek mažų kryželių, kiek būdavo jų pačių, ir tiek didelių, kiek juos atlydėdavo ginančių vienuolių. Kai kur atsitiktinai kryželių išsidėstymas sutampa taip, kad didįjį kryžių, vaizduojantį piligrimus saugantį vienuolį, iš kiekvieno kampo supa po mažesnį kryželį (piligrimą) – šis vaizdinys vėliau davė pagrindą susiformuoti Jeruzalės kryžiui. Nustembi sužinojęs, kad Jeruzalės kryžius savotiškai išsivystė iš taktinės gynybos schemos. Kai vėliau Jeruzalė buvo visiškai užimta musulmonų, didysis kryžius tarp mažesnių keturių buvo siejamas su Jėzumi, kuris saugo krikščionis, o šie yra ištikimai susibūrę aplink Kristų.

Jeruzalės kryžiaus pavyzdys. Wikimedia.org nuotrauka

Rytinė Jeruzalės pusė. Švenčiant Lietuvos šimtmetį. Dešinėje – kun. Gabrielius Satkauskas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Šventoji Žemė kupina mums svarbių biblinių vietų. Intensyviai po ją keliaudamas suvoki, kad Jėzaus viešoji veikla nuo 30 m. buvo išties intensyvi – Jis nuėjo didelius atstumus, aplankė daugybę kaimų ir miestų, Jo žymės nusidriekusios per visą dabartinį Izraelį. Pirmoji Jo žymė aptinkama Betliejuje, kuris yra nutolęs nuo Jeruzalės vos 6 kilometrus, tačiau dėl sienos bei karinės įtampos tarp Izraelio bei Palestinos tenai nukakti užtrunka nemažai laiko. Betliejuje, kaip ir visoje Palestinoje, krikščionys (dauguma jų arabai) sudaro mažumą, tiesa, skaičiumi nuosekliai menkstančią, ir ši vieta yra išskirtinai musulmoniška, tačiau maldininkų čia niekados nestinga. Kaip kad Kristaus Kapo bazilikoje, taip ir čia stovi nusidriekusi ilga eilė piligrimų, kurie nori bent kelias sekundes apžiūrėti bei paliesti Kristaus gimimo grotą. Viskas čia kitaip, nei mes, europiečiai, įsivaizduojame skaitydami Evangelijas, tad apsilankyti čia būtina.

Kita svarbi vieta – Nazaretas. Čia stovi didinga bazilika, kurioje arkangelas Gabrielius apsireiškė Marijai, kur Jėzus praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, čia augo bei dirbo. Jo laikais tai buvo mažas kaimelis, kuriame gyveno apie 300 žmonių, tačiau šiandien čia stovi didelis miestas. Nazareto miestelis Jėzaus laikais buvo įsikūręs ant kalnuoto šlaito ir dauguma žmonių gyveno šlaite įrengtose olose. Nedideli gyvenamų olų prieangiai atstodavo kiemą, kuriame būdavo atliekami įvairūs darbai ar priimami svečiai. Tad Jėzus neturėjo savo atskiro kambario, gyveno be elektros, miegojo vienoje patalpoje su Juozapu bei Marija, o žiemą, kai naktys būdavo gana šaltos, Nazareto gyventojai miegui į olą atsivesdavo keletą avelių, kurios natūraliai apšildydavo kuklų šeimos būstą.

Norėtųsi sugrįžti ir bent trumpai pristatyti kitas Jeruzalės vietas kaip, pavyzdžiui, Jėzaus žengimo į dangų vietą, „Tėve mūsų“ baziliką, Petro išsigynimo vietą ir kalėjimą, kuriame Jėzus buvo kankinamas, taip pat Paskutinės vakarienės menę ir Getsemanės sodą, kuriame Jėzus krauju prakaitavo, o mokiniai prieš lemtingą valandą ne budėjo, bet snaudė. Bet tam neužteks vietos šiame numeryje, tad tikiu, kad vietos pakaks jūsų širdyse, kai nuvyksite į Šventąją Žemę ir patys viską pamatysite bei patirsite.

Pasiruošimas krikšto pažadų atnaujinimui Jordano upėje. Kun. Gabrielius Satkauskas dešinėje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Leidžiantis nuo palaiminimų kalno Galilėjos ežero link. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Verta trumpam nukrypti nuo Jeruzalės į Izraelio šiaurę, kur plyti Galilėjos ežeras. Jo plotis – 10 km, o ilgis – net 20, tad ne veltui jis vadinamas dar ir jūra. Čia nutiko daug svarbių įvykių, kuriuos mini evangelistai. Šiaurinėje ežero pakrantėje iškyla nuostabus, gaiva ir grožiu stebinantis kalnas. Palypėjus ant jo ir klausantis Jėzaus kalno pamokslo apima didelė paguoda, džiaugsmas bei pakilumo jausmas. O leidžiantis žemyn pasiekiama Galilėjos ežero pakrantė, kur už kelių šimtų metrų yra Petro primato vieta – čia Jėzus po prisikėlimo pasirodė Simonui Petrui ir liepė jam ganyti Jo aveles. Visai šalia – duonos padauginimo vieta, o vietomis ežero pakrantės atrodo kaip amfiteatras. Tada supranti, koks Jėzus buvo praktiškas bei sumanus, nes tūkstantinėms minioms kalbėdavo iš ežero įsilipęs į valtį, o žmonės jo klausydavosi susėdę ant kranto tarytum kokiame teatre.

Kita svarbi vieta – ant Galilėjos ežero kranto įsikūręs Kafarnaumas. Čia buvo Petro uošvės namai, kuriuose Jėzus praleido daug laiko mokydamas apaštalus. Šiame mieste Jis atliko daugiausia stebuklų. Galima išvysti puikiai išlikusius senovinių namų pamatus, miestelio išdėstymą, apgriuvusią, bet aiškiai atpažįstamą sinagogą.

Jei dar bus laiko, būtinai aplankykite Taboro kalną, ant kurio mokiniai stebėjo Jėzaus atsimainymą. Apmąstant šį biblinį įvykį ir regint atsiveriantį krašto grožį, siela išties pakyla arčiau Dievo ir tada supranti, kodėl Petras norėjo čia pasistatyti palapinę. Taip pat raskite laiko užsukti į dykumą, išgirsti jos tylą ir truputį patirti Jėzaus gavėnią. Galiausiai, būtinai nuvažiuokite prie Jordano upės. Nors šiandien ji yra 10 kartų siauresnė nei Jėzaus laikais, tačiau tikrai ne šiltesnė. Ši vieta liudija apie Jėzaus viešosios veiklos pradžią. Čia pamatysite įvairių rasių bei tautybių žmonių, kurių vieni čia pakrikštijami, o kiti – atnaujina Krikšto pažadus. Neišsigąskite to šalto vandens ir atnaujinkite savo krikščioniškąjį tikėjimą tris kartus panirdami į Jordaną ir sukalbėdami Tikėjimo išpažinimą.

Kai nuspręsite vykti į šią piligrimystę, keliaukite į Šventąją Žemę su nedidele piligrimų grupe, lydima kunigo, kad galėtumėte svarbiausiose vietose švęsti šv. Mišias ir jautriai išgyventi šias piligrimines rekolekcijas. Naujai patirkite jau perskaitytas Šventojo Rašto vietas ir atnaujinkite savo tikėjimą, savo santykį su Jėzumi geriau pažindami Jo namus, Jo žemę, Jo kultūrą. Ši patirtis jums bus neįkainojama, atnaujinanti, sukrečianti ir padrąsinanti, skatinanti iš naujo apmąstyti gyvenimo prasmę ir tikslą, parodanti krikščioniškosios Vakarų civilizacijos, taip pat ir kiekvieno iš mūsų gyvenimo pamatą. Ji primins tą šventą stilių, kuriuo turime eiti per šį pasaulį sekdami Kristaus pavyzdžiu.