Režisierius Rimas Tuminas prie „Revizoriaus“ plakato „Daning“ teatre. VMT nuotrauka

Tai tikriausiai įmanoma tik Šanchajuje: tomis pačiomis dienomis gegužės 10-ąją, 11-ąją ir 12-ąją viename didžiausių pasaulio miestų buvo rodomi du Rimo Tumino spektakliai: Vilniaus mažojo teatro „Revizorius“ ir J. Vachtangovo teatro „Eugenijus Oneginas“. Dvejos gastrolės, du teatrai (esantys skirtingose Šanchajaus vietose), du puikūs spektakliai, dvi šalys ir vienas režisierius, kuris sugebėdavo repetuoti su kiekviena trupe atskirai, išleisti į sceną ir vienus, ir kitus ir kažkokiu magišku būdu susitikti su savo spektaklių gerbėjais griaudžiant ovacijoms „Daning“ ir „Shanghai Culture Square“ teatruose, kuriuose kartu paėmus telpa 3000 žiūrovų.

Atsitiktinių žiūrovų R. Tumino spektakliuose kasmet vis mažiau – publika jį jau pažįsta, jo laukia: į „Eugenijų Oneginą“ bilietai iššluoti, į „Revizorių“ pardavimai siekė net 94 procentus. Žiūrovai buvo pasiryžę mokėti sumas, siekiančias 500 ir 650 Kinijos juanių už bilietą (apytiksliai 70 ir 100 Eur).

Vilniaus mažojo teatro aktoriai šiemet ketvirtą kartą gastroliavo Kinijoje ir jau trečią kartą tarptautiniame festivalyje „Modernios dramos slėnis“.

„Nuo šio savaitgalio Šanchajų galima vadinti magišku miestu, kuriame gyvena aistringi teatro mėgėjai, vieši puikūs aktoriai ir svarbiausia – juos ir žiūrovus suvienijęs maestro Rimas Tuminas.“

„Pasaulyje yra tik du tipai žmonių: tie, kurie jau matė „Eugenijų Oneginą“, ir tie, kurie dar ne.“

Tai žmonių mintys, kuriomis jie dalijasi po spektaklių Kinijos socialinėse medijose.

Prieš spektaklius „Daning“ teatro publika buvo kviečiama dalyvauti paskaitose, kuriose aptariami klasikų veikalai, leidžiantys žiūrovui suvokti istorinius įvykius, socialinius to meto reiškinius. Trumpiau tariant – pažinti epochą, autorių, suprasti pasakojamą istoriją, kurią jie netrukus išvys scenoje.

Aštuonioliktus metus skaičiuojantį legendinį VMT spektaklį Kinijos publika pamatė atnaujintą, tarytum prisodrintą naujos gyvasties, kurios spektakliui suteikė aktoriai Daumantas Ciunis ir Mindaugas Capas, šiemet sukūrę Chlestakovo ir Gorodnyčiaus vaidmenis.

„Kinai puikiai žino Nikolajų Gogolį ir šią medžiagą. Galbūt jie tikėjosi, kad korupcija bus nugalėta, pasmerkta, tačiau spektaklyje kaip tik to jie ir nepamatė. Parodėme jiems visiškai kitokią „Revizoriaus“ istoriją, ir tai buvo dar įdomiau. Publika nustebino ir mane, ir aktorius. Jie buvo pasiruošę, susikaupę ir reaguojantys nuo pat pirmųjų spektaklio akimirkų. Mes nešaržavome personažų. Ne jie pradėjo daryti nuodėmes, imti kyšius, toleruoti korupciją. Tai yra palikimas. Korupcija kaip reiškinys buvo iki jų. Ir žmonės kitaip neįsivaizduoja gyvenimo. Dirbant su šia medžiaga man labiausiai norėjosi ieškoti žmogaus, keliauti į tiesą, parodyti, kad žmonės nėra korumpuotos sistemos kūrėjai – jie paveldėtojai“, – sakė režisierius R. Tuminas.

Pasak jo, N. Gogolio tekste glūdi nuostabi istorija. Čia vaizduojamas bažnytkaimis, į kurį atklysta jaunas vaikinas Chlestakovas. Ir štai čia jis pamilsta Gorodnyčių kaip tėvą.

„Štai, kad toks būtų mano tėvas, štai kad juo būtų Gorodnyčius“, – svajoja Chlestakovas, kurio tėvas galbūt buvo žiaurus, jo nemylėjo. „Chlestakovui reikia mylinčio tėvo, garbės ir pripažinimo, o Gorodnyčiui – sūnaus, kurio jam Dievas neatsiuntė. Man norisi papasakoti tokią tėvo ir sūnaus istoriją“, – kalbėjo R. Tuminas.

VMT nuotrauka

Gyvenimas gali keršyti, jeigu tu gyveni prieš Dievo dėsnius, jeigu nusisukai nuo dorovės, sąžinės. Gal ir reikalinga žmogui katastrofa, kuri primintų, kad reikia grįžti prie žmogiškumo ištakų, prie šventų, žmogui būtinų tiesų. 

Režisieriau, atradote tokią gražią šalutinę temą ir pavertėte ją dar viena tema. Štai čia tikriausiai ir susitinka tikrovė ir fantazija – fantastinis realizmas...

Šis terminas atitinka mano pasaulėjautą: gyvenimas yra ne toks, koks yra, o koks galėtų būti. Teatre kiekvienas galime pasijusti tuo, kuo nesame gyvenime.

Kas dar svarbu šioje istorijoje, kurią N. Gogolis rašė visą savo gyvenimą?

Šioje istorijoje turime įžvelgti žmogų. Pamenu, prieš aštuoniolika metų po „Revizoriaus“ premjeros gavau laišką. Rašė viena žiūrovė, kuri buvo nusivylusi valdžia, patyrusi daug nuoskaudų ir neteisybės. Ji atėjo į premjerą tikėdamasi pamatyti, kaip bus nubausti ir demaskuoti valdininkai. Ir ką gi ji pamatė? Žmones, jų likimus. O kurgi bausmės? Bausmių nebuvo. Taigi net ir teatre ji nerado užuovėjos. Nerado, nes aš pamačiau šią istoriją kitaip. 

Kompozitorius Faustas Latėnas šiam spektakliui pasiuvo įtaigų muzikinį rūbą, scenografas Adomas Jacovskis – įspūdingą scenografiją – bažnyčią kaip šluotą, šluojančią nuo žemės paviršiaus žmonių ydas ir nuodėmes. Scenografijos sprendimu domėjosi Kinijos publika, apie tai sulaukėte žurnalistų klausimų.

Man labai patinka žymus XX a. modernizmo tapytojas Marcas Chagallas. Jo tapyboje – bažnyčios, cerkvės. Jos pakyla virš žemės. Kviečia tikėti, kad ne Dievas žmones apleido, o jie patys nusisuko nuo Dievo. Gyvenimas gali keršyti, jeigu tu gyveni prieš Dievo dėsnius, jeigu nusisukai nuo dorovės, sąžinės. Gal ir reikalinga žmogui katastrofa, kuri primintų, kad reikia grįžti prie žmogiškumo ištakų, prie šventų, žmogui būtinų tiesų. 

Šiam, Šanchajuje suskambėjusiam, spektakliui jau 18 metų. Kaip manote, kiek jis dar gyvuos? 

Nieko neprognozuoju. Spektaklį reikia nuimti, kol jis žydi. Kad jis neišblėstų. Kad liktų geri prisiminimai, santykiai. Atsisveikinti reikia ankščiau, negu ateina laikas. Taip yra ir su kūryba, ir su veikla. Reikia išeiti laiku. 

Tačiau atsisveikinti taip lengvai nepavyks. „Revizorių“ ką tik pamatė įvairių festivalių prodiuseriai iš Pekino, taip pat „Shanghai Culture Square“ teatro vadovas Richardas Fei (to paties teatro, kuriame ką tik buvo rodomas „Eugenijus Oneginas“). O pamatęs jau pareiškė norą į savo ištaigingą teatrą pasikviesti Vilniaus mažąjį, pasikviesti jų „Revizorių“, pasikviesti aktorius Eglę Gabrėnaitę, Iloną Kvietkutę, Ingą Burneikaitę, Larisą Kalpokaitę, Gediminą Girdvainį, Vytautą Rumšą, Arvydą Dapšį, Almantą Šinkūną, Mantą Vaitiekūną, Joną Braškį, Tomą Kliuką, Jūratę Brogaitę, Rasą Jakučionytę, Balį Latėną, Edmundą Mikulskį.

Žinomus Lietuvos aktorius pamilo vienas didžiausių pasaulio miestų. Ir nepanašu, kad taip lengvai paleistų. Kinija nepaleidžia ir Rimo Tumino. Kiekvieną kartą, kai jis stato svetur, jam skauda žinant, kad jo laukia ir Vilniaus mažajame: „Ši mintis kaskart skaudžiai aplanko. Norisi dirbti su savo aktoriais. Gyvas noras. Pažadintas noras dar kartą su jais susitikti. Kaskart vis didesnę kaltę jauti. Aš juk jiems žadėjau kitaip. Žadėjau, kad nebus spragų Vilniaus mažojo teatro repertuare. Nepavyksta.“

Artimiausiu metu maestro priims galutinį sprendimą dėl J. W. Goethe‘s „Fausto“ pastatymo Pekine.

Aktorė Ilona Kvietkutė rež. Rimo Tumino spektaklyje „Revizorius“. Gabrieliaus Jauniškio nuotrauka
Scena iš rež. Rimo Tumino spektaklio „Revizorius“. Gabrieliaus Jauniškio nuotrauka
Scena iš rež. Rimo Tumino spektaklio „Revizorius“. Gabrieliaus Jauniškio nuotrauka

Vilniaus mažojo teatro informacija