Gegužės 18 d. minime šv. Joną I (m. 526), popiežių ir kankinį.

Šis Toskanos kunigas 523 m. rugpjūčio 13 d. pakeitė popiežių Hormizdą. Jo pavestas Dionizas Mažasis 526 m. nustatė Velykų šventės ciklą, kurio laikomasi ir šiandien.

Kai kurie mokslininkai Joną I tapatina su Jonu diakonu, kelių veikalų, svarbių krikšto liturgijai, autoriumi (tai turbūt vienintelis dokumentas, liudijantis apie Romos Bažnyčios tradiciją Didįjį šeštadienį įrengti ir konsekruoti septynis altorius). Jonas diakonas taip pat pripažįstamas traktato „Apie katalikų tikėjimą“ autoriumi.

Kai Jonas I tapo popiežiumi, prieš penkerius metus Hormizdas ir imperatorius Justinas, Justinijano dėdė, buvo sustabdę schizmą tarp Romos ir Konstantinopolio, kuri įvyko 484 m., po to, kai imperatorius Zenonas nesėkmingai bandė sutaikyti katalikus ir monofizitus.

Kadangi judėjimas sukėlė įvairių politinių pasekmių, 524 m. pabaigoje imperatorius Justinas paskelbė įsakymą, pagal kurį turėjo būti uždarytos Konstantinopolio arijonų bažnyčios ir iš eretikų atimtos bet kokios pilietinės teisės.

Gotai buvo arijonai, tad Teodorikas, ostgotų ir Italijos karalius, 525 m. įpareigojo popiežių Joną I nuvykti į Konstantinopolį ir perkalbėti imperatorių atšaukti įsakymą: su juo išvyko keli tūkstančiai palydovų, nešinų žvakėmis ir kryžiais. Imperatorius Justinas sutiko atiduoti arijonams kai kurias iš jų atimtas bažnyčias, tačiau atsisakė grąžinti teises arijonams, kurie perėję į katalikybę, vėl grįždavo pas arijonus.

Teodorikas, nepatenkintas menkais delegacijos laimėjimais, uždarė Joną į kalėjimą, kur jis nuo nežmoniško elgesio netrukus mirė. Dėl to Jonas I laikomas kankiniu.

Jonas I palaidotas Ravenoje, vėliau jo kūnas perkeltas į baziliką Romoje.