pexels.com nuotr.

Kai manęs kolega musulmonas paprašė trumpai nusakyti, kas yra krikščionybė, atsakiau – sutaikinimas. Priešybių sutaikinimas. Dievo ir žmogaus, žmogaus ir žmogaus, žmogaus ir gamtos. Tam įsikūnijo Dievas, tam Jis gyveno tarp mūsų ir mirė siaubinga mirtimi. Tam Jis prisikėlė. Dėl to Jis įkūrė Bažnyčią. Visa dvasinė ir teologinė ir socialinė ir politinė jos veikla – tik pasekmė, šio tikslo siekimas.

Tačiau neandartalietis manyje turi tūkstantį ir vieną motyvą konfliktui, mat nori išlikti, kontroliuoti ir jaustis saugus. Sutaikinimo idealas jam atrodo tuščias, naivus ir pavojingas. Ir ko daugiau galiu aš iš jo tikėtis?

Tai krikštas man atvėrė naują horizontą. Pamatinės visų žmonių bendrystės viziją. Kažkur giliai ji žavi ir traukia, bet... tai labai jau sudėtingas, tikrai dieviškas reikalas, o aš tik žmogus, tik moteris.

Kita vertus, be šito pažado man visko gyvenime per mažai. Kam trokšti dangaus, jeigu jis toks sterilus, kaip pasakojama? Kam Dievui mano pasninkai ir maldos... Beje, ko aš prašau?

Kad įsiviešpatautų Jo karalystė žemėje? Kokiu būdu? Gal jis nušluos nuo žemės paviršiaus visus savo priešus? (Įdomu, aš būčiau palikta ar nušluota?) O kaip tada Dievas ketina įgyvendinti savo svajonę apie visos Kūrinijos sutaikinimą tarpusavyje?

Sako, kad konfliktas vienas iš bendravimo būdų. Kad jis gali būti ir generatyvus, tai yra pažadinti naujų dalykų, idėjų, praplėsti pažinimą, suvokimą, patirtį, leidžia geriau suprasti save. Padeda tikrovę pamatyti iš kelių žiūros taškų, ne tik mano.

Tikriausiai taip ir yra. Tikriausiai pozicijų susidūrimas – būtina ir sveika gyvenimo dalis. Jis tampa liguistas ir destruktyvus su viena sąlyga.

Kai du poliai tiek susitelkia į savo atskirumą, kad neigia bet kokį tarpusavio bendrumą. O be šio pradinio bendrumo pripažinimo, kaip duotybės, joks dialogas nei jokia konfrontacija netaps konstruktyvi, tai yra kurianti santykį. Kurianti bendrą ateitį. Išlaisvinanti kūrybingumą. Išlaisvinanti.

Jeigu tikrovė mums yra svarbi, nuolankiai priimant visas iš to kylančias ribas bei dėsnius, turėtume kalbėti apie tikrovės, o ne vien tiesos diktatą. Nes kažkaip nutiko, kad „mano tiesa“ – nieko, net manęs pačios, neišlaisvina. Vien įkalina pyktyje. Laisvė, kaip mane mokė Bažnyčia, nėra daryti tai, ką nori (Neandartalietis). Kristaus pavyzdžiu laisvė yra rinktis gėrį. Visada. Ar kitas yra gėris?