Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2019-ųjų 2-ajame numeryje)   

Kun. Domingo Avellaneda. Žurnalo „Ateitis“ / Evgenios Levin nuotrauka

DOMINGO AVELLANEDA CABANILLAS – popiežiaus Pranciškaus tautietis, kunigas ir vienuolis, ateitininkas iš Naujojo Pasaulio. Prieš 15 metų šaltą žiemą iš Argentinos atvykęs į mažą Pumpėnų miestelį su evangelizacijos misija, šiandien jis – dažnas svečias jaunimo renginiuose, linksmų istorijų ir nuotykių pasakotojas bei geras futbolo komandos draugas (arba aršus priešininkas). Domingo sutiko „Ateities“ skaitytojams daugiau papasakoti apie save ir savo gyvenimo misiją.

Kiek jus matau – labai dažnai šypsotės. Kas jums kelia šypseną?

Mano šypsena kyla iš to, kad esu patenkintas savo gyvenimu – tuo, ką darau.

Gyvendamas Argentinoje, jaunystėje profesionaliai žaidėte tenisą, kuris, spėju, tuo metu jums buvo svarbiausias užsiėmimas, gyvenimo džiaugsmas. Trumpai papasakokite apie savo sportinę veiklą, taip pat – koks tuo metu buvo jūsų santykis su tikėjimu? Ar rasdavote jam laiko, o gal pradėjote tikėti tik metęs sportą?

Sportuoti pradėjau nuo pat mažens – nuo 4 metų jau dirbau su asmeniniu treneriu. Prisimenu, mano pirma medinė raketė buvo per sunki, tad reikėjo nupjauti dalį rankenos, kad galėčiau pakelti. Visgi tenisas buvo labai vienišas sportas: tu esi vienas ir visi, kurie žaidžia prieš tave, yra tavo priešai, ir, kol žaidi, tavo priešininkas negali būti tavo draugas. Dėl to mano tėtis skatino pamėginti kokį kitą sportą, ir aš pasirinkau regbį. Tuomet savaitgalį žaisdavau regbį, o šiokiadieniais – lauko tenisą. Bėgant laikui tai tapo kliūtimi mokslams – pradėjo blogėti mano pažymiai. Tėtis liepė apsispręsti: arba tenisas, arba regbis. Pasirinkau tenisą. Bet vėliau vis tiek pradėjau lankyti dar ir lengvąją atletiką. Tada tėtis vėl liepė pasirinkti. Galiausiai, ilgam laikui likau tik su tenisu, treniruodavausi kasdien po 4 valandas.

O būti tikinčiam – tikrai nepasakyčiau, jog buvo sunku – jau vien todėl, kad mano šeima buvo labai tikinti. Argentina apskritai yra labai katalikiška šalis, praktikuoti tikėjimą ten paprasta, jį man įskiepijo aplinka: lankiau katalikišką mokyklą, kiekvieną dieną ten būdavo galima priimti komuniją, į Mišias eidavau kiekvieną sekmadienį su šeima. Argentinoje eiti į Mišias kiekvieną dieną gana įprasta, o Lietuvoje tai gali atrodyti keista. Taip pat nebūdavo nieko keista, jei, atėjęs į mokyklą, būdavai bendraklasių paklaustas, kodėl nebuvai sekmadienį Mišiose, nes visiems atrodydavo, kad tau kažkas ne taip, „kažkas galvai atsitiko“ – tikėjimas argentiniečiams yra tarsi paveldėtas. Kartais būdavo, kad draugas kviečia savaitgalį praleisti pas jį, tuomet sekmadienį kartu eidavom į Mišias su jo šeima.

Paauglystėje, kai jausdavausi jau suaugęs ir nenorėdavau eiti su mamyte už rankų susikibęs į Mišias, tuomet eidavau su draugais. Eidavau į tas pačias Mišias, kaip ir mano tėvai, tik sėdėdavau ne su jais, o su draugais. Taip pat didelės svarbos mano tikėjimui turėjo šv. Ignaco Lojolos rekolekcijos. Jose dalyvaudavo mano šeima, nuo 14 metų pradėjau jose dalyvauti ir aš (pirmąkart taip pat dalyvavau su draugais). Nuo to laiko nebuvo nė vienų metų, kad praleisčiau ignaciškas rekolekcijas.

Kun. Domingo ateitininkų Kuopų pirmininkų kursuose, 2018 m. / Godos Kotrynos Užpelkytės nuotrauka

Kalbant apie jūsų argentinietišką kilmę – ką reiškia jūsų vardas?

Domingo lietuviškai būtų Dominykas. Ispaniškai Domingo reiškia sekmadienis, o išvertus į lietuvių kalbą būtų kažkas panašaus kaip „dėl Dievo meilės“ arba „Dievo“. Tačiau mano tėvai vardą davė ne pagal reikšmę, o pagal tradiciją Argentinoje – pirmagimis sūnus gauna tėčio vardą, o pirmagimė dukra – mamos. Taigi mano dukterėčia – Kristina, mano sesė – Kristina, mano mama – Kristina, mano promočiutė – irgi Kristina. Mano tėtė yra Domingo, aš esu Domingo, mano prosenelis – Domingo. Taigi paveldi vardą, kad visi aplinkui žinotų, iš kokios tu šeimos.

Kalbant apie Lietuvą – čia atvykote su misija į mažą Pumpėnų miestelį ir viena jūsų pagrindinių veiklų yra leisti laiką su jaunimu. Kokia šios veiklos pradžia? Ar jums visąlaik patiko būti su jaunimu?

Man atrodo, viskas nutiko savaime. Man iš tikrųjų labai patinka dirbti su jaunimu – žiauriai patinka! Jau seminarijoje dirbau su vaikais, kurie būdavo gatvėje. Surinkdavau juos iš gatvės, nuveždavau į seminariją žaisti, kartais pasitaikydavo ir vyresnių paauglių, tarp kurių būdavo ir narkomanų. Bet prieš atvykdamas į Lietuvą neplanavau dirbti su vaikais – kai keliauji į misiją, nežinai, kaip kas bus, juk galėjo būti, kad mane paskirs į vietą, kurioje visai nebūtų vaikų.

O Pumpėnuose viskas labai natūraliai išsirutuliojo. Kai ten atvykau kartu su kitu kunigu, mes nemokėjome lietuvių kalbos, o kai nemoki kalbos, geriausia kalbėtis su vaikais – jie, kelias kalbas mokėdami, su mumis susikalbėdavo ir mus pamokė kalbėti lietuviškai. Kai atvykome, iškart pasiėmėme futbolo kamuolį ir nuėjome į futbolo stadioną prie mokyklos (tiksliau, nuėjau vienas, nes kitas kunigas nemėgo futbolo). Aišku, niekas nežaidžia futbolo vienas, bet taip vienas aikštėje stovėjau, kad mane vaikai pamatytų, kad pamatytų, jog galima žaisti futbolą. Taip ir buvo: pirmą dieną vaikai atėjo, antrą dieną atėjo, trečią dieną atėjo, ketvirtą dieną neatėjau aš – tuomet jie atėjo patys pas mane ir kvietė: „Varom fūlės!“

Pradžioje apie tikėjimą išvis nieko nekalbėjome, dar jie mane net buvo išmokę visokių negražių rusiškų žodžių, bet aš tada nežinojau, kad jie negražūs, jie man sakydavo „pasakyk tą žodį“, tai aš ir pasakydavau – jiems būdavo juokinga, kad kunigas sako negražius žodžius. O vėliau reikėjo sugalvoti, kaip juos evangelizuoti. Bet aš to negalėjau daryti iš karto artindamasis prie jų su katekizmu ar kryžiumi – turėjau sugalvoti kitų būdų jiems kalbėti apie tikėjimą. Taigi evangelizavau per sportą, per picą. Tada jie pamažu pradėjo ateiti ir į Mišias, priimti sakramentus. Pirmaisiais mūsų atvykimo metais labai daug jaunimo pakrikštijome. O vėliau tapome ne vien kunigais, kurie krikštijo, bet ir krikšto tėvais, sutvirtinimo tėvais – tvirtas draugystes su jais užmezgėme.

Kun. Domingo Avellaneda. Žurnalo „Ateitis“ / Evgenios Levin nuotrauka

O koks jūsų ryšys su vyresniaisiais Pumpėnų gyventojais? Ar pavyko atgaivinti ir jų tikėjimą?

Yra visokių žmonių, bet tikrai pastebėjau, kad nuo atvykimo labai daug žmonių prisiartino prie Bažnyčios – vienu metu buvo taip, kad reikėdavo aukoti net dvejas Mišias sekmadienį. Bet ne dėl to, kad žmonės netilpo į bažnyčią (mūsų bažnyčia „biškį didelė“), o todėl, kad daugelis norėjusių ateiti į Mišias žmonių save patys smerkdavo ir labai baimindavosi, ką apie juos pasakys kiti, jau seniau vaikštantys į bažnyčią. Laikui bėgant, panaikinome antrąsias Mišias, palikome vienas, ir tie žmonės turėjo eiti kartu su visais į tas vieninteles Mišias – nieko blogo neatsitiko, nauji žmonės pamatė, kad niekas jų „nekandžioja“, nesmerkia – kad viskas yra gerai.

Bet yra ir kitas tipas žmonių. Vieną kartą, kai lankiau gyventojų namus, vienas tėvelis man ėmė labai dėkoti, sako: „Ačiū, Domingo, mano dukra, kai pradėjo lankyti jūsų jaunimo grupę, labai pasikeitė į gerąją pusę, pasidarė geresnė, mandagesnė, ir meldžiasi, ir noriai eina į Mišias!“ Išklausiau, ir sakau jam: „Na, mes nieko nedarėme, pati norėjo prisijungti, pati atėjo. Bet taip pat ir jūsų laukiame.“ Tėvelis vėl klausia: „Kur, jaunimo grupėj?“ „Ne, – sakau, – Mišiose.“ Tėvelis man: „Ai, ne, man tai jau nebe laikas, reikėjo jums atvažiuoti prieš trisdešimt metų, kad eičiau į Mišias...“ Tokie žmonės mano, kad tikėjimas jiems „netinka“, ir taip patys sau užtrenkia duris į jį. Bet tokių mažuma. Daugiausiai yra „snaudžiančių“ katalikų – žmonių, kurie būna katalikais tik per šventes, atlaidus ar gal dar apsilanko bažnyčioje ir vieną kitą sekmadienį.

O kaip netapti tuo „snaudžiančiu“ kataliku, ypač tiems, kurie dar tik pradeda tikėjimo kelionę?

Vienintelis receptas, kad katalikas atsibustų arba neužmigtų, yra leisti Dievui nuolat būti su tavimi. Dievas kuria nuolat, dėl to ir auga nauja žolė, dėl to ir auga naujas žmogus. Taip pat Jis galėtų ir su mūsų siela kažką naujo daryti, jeigu mes Dievui leistume, tik reikia Jo nebijoti.

Žmonės mėgsta kalbėti, kad Dievas yra baudžiantis, piktas, kad laukia prie Dangaus vartų pasiruošęs nubausti, bet per mažai kalbama, jog Dievas yra gailestingas, maloningas – geras.

Ir daug žmonių apie Dievą galvoja, kad su Juo užtenka būti tik kai yra reikalas, tarkime, kai reikia ko nors paprašyti, tik tuomet mes prie Jo prisiartiname. Labai daug kas neleidžia Dievui dirbti su jais, suteikti malonės, bijo Jam atverti savo širdį, lyg Dievas būtų koks nors vagis. Bet Dievas neatims – Jis duos, pripildys.

Yra žmonių širdyse baimė artimai būti su Dievu, atvirai melstis, išpažinti savo tikėjimą. Kai yra tokia baimė, ją įveikti padeda prisijungimas prie kokios nors bendruomenės, grupės, kur būtų galima atrasti bendraminčių ir jaustis gerai. Labai sunku išlįsti, kaip visi dabar sako, „iš komforto zonos“. Nors iš tikrųjų neturi būti jokio diskomforto būti praktikuojančiu kataliku. Atvirkščiai – tai yra džiaugsmas. Pažįstu kelis žmones Panevėžyje, kurie atsivertė per savo vaikus, lankiusius Pirmosios Komunijos pamokėles, pats mačiau jų atsivertimo kelią. Jie matė, kaip jų vaikai eina į Mišias, kaip bendrauja su kunigais, ir jų nusistatymai pasikeitė – jie anksčiau manė, kad kunigas yra kažkur toli, kad negali jų vaikas ir kunigas tapti draugais, kad vaiko gyvenimas turi būti tik pamokos ir namų darbai. Tada ir tėvams pasidarė įdomu – jie pradėjo kartu su vaikais kiekvieną sekmadienį ateiti į Mišias, jie buvo atviri ir nestabdė Dievo malonės. Kartais gal Dievas labai norėtų tau suteikti džiaugsmo, bet jei tu pats to nenorėsi, jei stabdysi Dievą, Jis per prievartą nieko nedarys.

Dažnai baiminamasi, kad atsidavimas Dievui yra savo laisvės atsisakymas, kad gilus tikėjimas mus gali apriboti, nors tikintieji kaip tik liudija patyrę didelį išsilaisvinimą. Tai kur čia slypi tas savęs išsižadėjimo ir laisvės suderinamumas? Kaip gali būti laisvas, atsižadėdamas savęs?

Atverdamas savo sielą Dievui tampi laisvas, nes visiškai pasitiki Dievu, Jo valia ir neturi nė mažiausios baimės, kad tai, ko Dievas iš tavęs paprašys, gali būti kažkas blogo. Kartais aplinkiniai manęs ir mano veiklos nesupranta ir klausia, kaip aš galiu dirbti mokykloje ar kitur su jaunimu. Bet kodėl gi ne? Vienas kunigas manęs klausė: „Kodėl dirbi su jaunimu? Taigi prarasi atstumą, kuris turi būti tarp tavęs ir jų.“ Nesuprantu, apie kokį atstumą kalbame?

Kartą, kai ėjau laiminti vienos poros namų, moteris man pasakė, kad ji tėra vieną kartą buvusi išpažinties, nes vaikystėje ją kunigas prigąsdino, rėkė ant jos ir t. t. Taip, visokių patirčių būna su kunigais. Bet, deja, reikia turėti omeny, kad kaip yra gerų ir blogų tėvų, advokatų, Seimo narių, taip yra gerų ir blogų kunigų.

Mano manymu, didžiausia bėda yra ta, kad nenorime Dievui skirti savo laiko, sakydami, jog esame labai užsiėmę. O jeigu suskaičiuotume, kiek laiko praleidžiame socialiniuose tinkluose? Juk norint melstis net nebūtina užeiti į bažnyčią – galima melstis važiuojant mašina, einant pėstute į darbą ar mokyklą – visas laikas yra tavo laikas, ir tu jį gali paaukoti Dievui. O Dievas išlaisvina – Jis duoda daugiau, nei mes galime įsivaizduoti.

Paminėjote požiūrį į kunigus – dažnai jie mums atrodo tolimi. Ar ir Argentinoje taip yra?

Lietuvoje yra daug kunigų, kurie buvo tikėjimo liudytojai persekiojimo laikais, jie būdavo kankinami, turėjo daug ištverti. Tuomet taip, yra tam tikras atstumas iki jų, jų patirtis visai kitokia nei pasauliečių, ir nereikia dėl to pykti. Tačiau visai kitas dalykas yra jauni kunigai, gimę ir augę laisvoje Lietuvoje, išėję mokslus užsienyje – tokiu atveju, jeigu jie į parapiją atvyksta, galvodami, kad yra „ponai“, tada yra negerai. Tu kaip kunigas turi būti maloningas, mandagus, išklausantis, kantrus ir nenusivilti. Kunigas juk yra tarnas.

Daug kunigų nusivilia savo veikla, nes nemato jos vaisių. Bet tai neturėtų būti bėda, nes vaisiai ateina iš Dievo, ir jei tu viską gerai darai, reiškia, ateis laikas, kai Dievas duos tų vaisių – gal nebūtinai šiemet ar kitąmet, gal tik kai numirsi, tavo parapijiečiai pasikeis, atsivers.

Man, ačiū Dievui, labai pasisekė – gyvenau laisvoje šalyje ir nebuvo jokių kliūčių tapti kunigu, liudyti tikėjimą, atvažiavau į Lietuvą taip pat tada, kai ji jau buvo laisva. Tik reikia niekada nenusivilti – jei kas nors tau nepavyksta – daryk vis iš naujo. Jeigu būčiau nusivylęs, kai atvykau į Pumpėnus, nieko nebūčiau nuveikęs ir jau seniausiai būčiau Argentinoje.

O ar buvo minčių palikti Lietuvą ir grįžti į Argentiną?

Vieną kartą. Pas mus vienuolyne žiemą sprogo pečius. Neturėjau pinigų jo pataisyti, o viduj jau darėsi beveik tiek pat šalta, kaip ir lauke, bijojau, kad tuoj užšals visi kranai ir nebeturėsime vandens. Pataisyti negalėjau, vyskupas taip pat man negalėjo padėti, tada skambinau savo kongregacijai ir sakiau: „Siųskit mane kitur – į Kiniją, Afriką – nesvarbu, nes aš čia numirsiu.“ Tada mano kongregacija atsiuntė pinigų, kad nusipirkčiau elektrinį radiatorių, kol susitaisysiu pečių, ir galėčiau normaliai gyventi. Tai čia tik dėl to, kad buvau apimtas baimės sušalti ir mirti, bet ne dėl pačios Lietuvos – čia viskas gerai (šypsosi – red. past.).

Kun. Domingo Avellaneda. Žurnalo „Ateitis“ / Evgenios Levin nuotrauka

Jūs priklausote Įsikūnijusio Žodžio kongregacijai. Papasakokite apie ją.

Mūsų kongregacija yra tokia „navatna“ (keista – red. past.). Ji – neseniai, tik 1984 metais, atsiradusi misionierių kongregacija. Mūsų vienuolijos konstitucija, reglamentai yra kaip koks „kokteilis“, nes mūsų įkūrėjas perėmė daug įvairių mokymų: jėzuitų, pranciškonų, dominikonų, Jono Bosko, Tomo Akviniečio ir kitų. Surinkęs daug skirtingų dalykų iš visų šių vienuolijų, papildė visa tai nauja charizma – kultūros evangelizacija.

Jau nuo pat įsikūrimo Dievas mums rodė savo dosnumą – atsirado labai daug pašaukimų, per trumpą laiką jau turime apie 400 kunigų, per 1200 seserų ir vienuolynų praktiškai visuose žemynuose. Taip pat esame įsteigę savo mokyklą, universitetą, vaikų namus, Mažąją seminariją (vieta prie vienuolyno, skirta gyventi mokykloje besimokantiems vaikinams, jaučiantiems pašaukimą į kunigystę – red. past.), Didžiąją seminariją ir daug kitos veiklos. Kai dar mokomės seminarijoje, jau žinome, kad būsime išsiųsti į misiją, ir tik prieš pat išvykdami sužinome, kur tiksliai vyksime. Kai man pasiūlė vykti į Lietuvą, iškart sutikau, nors nieko apie ją nežinojau.

Papasakokit, kaip ir kodėl, atvykęs į Lietuvą, prisijungėte prie ateitininkų organizacijos?

Kai atvykome pirmais metais į Lietuvą, vasarą gavome pakvietimą nuvykti į jaunųjų ateitininkų vaikų stovyklą Berčiūnuose klausyti išpažinčių – kadangi Berčiūnai yra visai netoli Pumpėnų. Atvykę, kartu su kitu kunigu buvome apšalę – ten pamatėme vaikus, kokių dar nebuvom sutikę, nežinau, kaip pasakyti, bet jie buvo kitokie, jų akys buvo kitokios. Tada Berčiūnų vyr. vadovės Vilhelminos, kuri mus ir pasikvietė, klausėme, kas tai per organizacija. Tada ir išgirdome: „ateitininkai“. Žinoma, pirmąkart, kai išgirdau pavadinimą, iškart jį pamiršau – skambėjo kaip koks kinų kalbos žodis.

Praėjo metai, mus vėl kvietė į Berčiūnus, tąkart įspūdis buvo toks pat – tikrai tie vaikai buvo ypatingi. Po kelerių metų jau gavau kvietimą vykti į Berčiūnus ne vienai dienai, o būti visos stovyklos vadovu. Man labai patiko, manau, tai ir buvo, ko mūsų vienuolynas ieškojo – jaunų žmonių, kurie ne tik melstųsi, bet ir būtų protingi, turėtų formaciją.

Važiuodamas daug kartų į tas stovyklas ir pats tapau ateitininku, Pumpėnuose įkūriau berniukų kuopą – ateitininkų vienetą, grupelę, kurioje leidžiame laiką drauge, žaidžiame, kalbame apie tikėjimą – ši organizacija man tapo šeima.

Kun. Domingo ir Inesa Čaikauskienė ateitininkų Kuopų pirmininkų kursuose, 2018 m. / Godos Kotrynos Užpelkytės nuotrauka

O kaip manote, ko trūksta organizacijai, kad ji sugebėtų suburti dar didesnę bendruomenę?

Daugiau kunigų. Manau, čia ta pati problema, kurią matau daugelyje moterų vienuolynų Lietuvoje – trūksta kunigų, kurie nuolat joms padėtų, nuolat būtų kartu, patartų. Ateitininkų veikla yra „super“, ir patys ateitininkai yra labai šaunūs, turi daug gerų minčių, bet būtų dar geriau, jei visąlaik būtų galima sulaukti dvasininko patarimo.

Pastaruoju metu taip pat daug kalbama apie dvasinį palydėjimą – ateitininkai yra skatinami asmeniškai ieškoti savo dvasios tėvo ir jį turėti. Kaip jūs pasakytumėte, kodėl svarbu turėti dvasinį palydėtoją, ir ar galima augti tikėjime be tokio žmogaus?

Dvasios tėvas visiems yra labai reikalingas, anksčiau 90 procentų katalikų turėdavo savo dvasios tėvus. Tai yra kunigas, su kuriuo drąsiai ir atvirai gali kalbėti apie savo dvasinį gyvenimą, strateguoti, kaip geriau įveikti savo ydas. Žinoma, galima gyventi ir be dvasios tėvo, tačiau su juo gyventi lengviau. Gaila, bet žmonės dažnai apsiriboja tik išpažintimi. Taip, tai yra labai geras ir reikalingas dalykas, bet tai ne viskas – po išpažinties reikia galvoti, kaip tu gyvensi toliau. Dėl to ir svarbu, kad būtų kunigas, galintis patarti.

Ar nepasiilgstate namų? Ir ar Lietuvoje jaučiatės gerai?

Prieš kokius aštuonerius metus bandžiau atsisakyti Argentinos pilietybės, kad gaučiau Lietuvos, bet sustabdė du dalykai: Argentinos pilietybės įstatymiškai niekada gyvenime negalima atsisakyti, o Lietuvoje antros pilietybės neduoda, nebent išimties tvarka, taigi ir man jos nedavė, nes, pasirodo, turi būti labai nusipelnęs Lietuvai.

Nors pilietybės negavau, bet galiu drąsiai pasakyti, kad Lietuvoje jaučiuosi kaip namie. Kai sakau, kad važiuoju namo, turiu omeny Pumpėnus, ne Argentiną. Ten grįžtu tik kas dvejus metus. Žinoma, kai grįžtu, atrodo, jog viskas vyksta kaip anksčiau – esu su tėvais, broliais, seserimis, visi nori, kad pailsėčiau, pabūčiau su šeima, bet Lietuvoje aš jau turiu savo vietą, savo namus.

Na, ir pabaigai – koks jūsų argentinietiškas palinkėjimas lietuviams?

Lietuviams labiausiai noriu palinkėti atrasti kažką ypatingo gyvenime. Jūs pradėjote kalbėti apie šypseną – o kodėl Lietuvoje žmonės mažai šypsosi? Nes jie yra ne iki galo patenkinti savo gyvenimais. Išoriškai gal atrodo, kad viskas gerai, bet viduje kažkas ne taip. O jeigu tu esi katalikas ir nesi besišypsantis žmogus (aišku, gali būti toks charakteris, bet negali 90 procentų katalikų turėti tokį patį charakterį), tai atrask, kas negerai, kas stabdo tave šypsotis, atrask, kas yra tavo viduje, paklausk savęs, ar esi sau visiškai atviras, o galbūt turi savo antrąjį „aš“? „Aš“, kai esu namie, „aš“, kai darbe, „aš“, kai Mišiose, „aš“, kai esu su draugais. Bet žmogus negali būti laimingas, kai jis nėra savimi, jis turi gyventi vienovėje su savimi. Todėl, jei esi geras bažnyčioje, būk geras ir už jos ribų.

Šypsenos nenusipirksi, neišsinuomosi – ją reikia atrasti, būtinai reikia. O užuot užsiėmę paieškomis, žmonės man nuolat bando įrodyti, kad lietuviai liūdni iš prigimties. Manau, kad tai gryniausia nesąmonė. Jie man rodo senas nuotraukas, kuriose žmonės nesišypso, stovi tarsi per laidotuves. Ką aš žinau, gal jie tada bijojo fotoaparato? Žmonės turi šypsotis.