Vatican news nuotrauka

Straipsnis publikuojamas „La Civilta cattolica“ redakcijai maloniai sutikus. Autorius - Liuksemburgo arkivyskupas, Europos vyskupų konferencijų komisijos (COMECE) pirmininkas.

Artėjantys Europos Parlamento rinkimai – puiki proga pamąstyti apie Europą. Laikai greitai keičiasi ir Europos integracijos procesas jau nebeatrodo toks viliojantis kaip kadaise. Viena šalis narė nori palikti Sąjungą.

Tai aiškus nepavykusio užmojo ženklas, nuoširdaus ir gilaus dialogo trūkumas. Atidus skaitytojas pastebės, kad kartais vartoju terminą „Europa“, o kartais – „Europos Sąjunga“. Šių dviejų sąvokų jokiu būdu nederėtų painioti, tačiau šiuose pamąstymuose išsakytos pastabos, susijusios su Europos Sąjungos šalimis, lygiai tiek pat tinka ir likusioms Europos šalims.

Ši refleksija – tai mėginimas prisidėti prie Europos Sąjungos Sutarties 17 straipsnio įgyvendinimo, tai yra pradėti dialogą tarp religijų ir Europos Sąjungos institucijų.

Arkivyskupas Jean-Claude Hollerich, SJ

Integracijos procesas

2017 m. spalio 27–29 dienomis Vatikane Šventasis Sostas ir Europos vyskupų konferencijų komisija (COMECE) surengė konferenciją „(Per)mąstant Europą“, skirtą paminėti Romos sutarčių 60-metį ir pripažinti jų svarbą kuriant Europą.

Prisiminkime kitus du svarbius etapus. 1950-ųjų gegužės 9 d. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Schumanas pasiūlė, kad Prancūzija ir Vokietija sujungtų savo anglies ir plieno gamybą, o ją prižiūrėtų bendra vadovybė. Ir kitas Europos šalis Schumanas pakvietė dalyvauti šiame bendrame projekte.

Taip radosi Europos anglių ir plieno bendrija (ECSC) su būstine Liuksemburge, kuri apėmė Italiją ir Beneliukso šalis, Prancūziją ir Vokietiją. Tai buvo dar viena pastanga kurti bendrą Europos politiką. Sėkminga pastanga, nes tai buvo taikos projektas, paremtas industrine politika, kurios reikėjo karui užkirsti.

Schumano planas išsprendė didžiąją problemą: eksploatuoti Lotaringijos ir Liuksemburgo šachtas buvo neįmanoma be Saro baseino anglies. Po 1870 metų tai jau nebebuvo problema: Lotaringija priklausė Vokietijai, o Liuksemburgo ekonomika – neatsiejama nuo Reicho. 1918-aisiais Lotaringija grįžo Prancūzijai, o Liuksemburgas sudarė ekonominę bei monetarinę sąjungą su Belgija. Saras ir jo anglis liko Vokietijai; nuo tada prasidėjo mėginimai vėl prijungti ją prie Prancūzijos. 1945-aisiais situacija buvo panaši, kadangi Saras ketino pasirinkti Vokietiją. Ši ekonominė įtampa galėjo sukelti trečiąjį karą.

Schumanas, gimęs Liuksemburge lotaringiečio ir liuksemburgietės šeimoje, puikiai suprato reikalą. Pagal jo planą, ekonominis bendradarbiavimas ir dalies suverenumo perkėlimas yra labiau pageidautinas nei ekonominis susidūrimas, kuris kaip mokė istorija, dažnai sukelia tolesnius ginkluotus konfliktus. Sujungus anglies ir plieno gamybą, karas tarp šešių ECSC šalių tapo neįmanomas.

Pačia savo egzistencija didžiosioms galybėms Europos Sąjunga primena, kad nekonfrontuojanti, bendradarbiavimo ir taikos politika yra įmanoma. 

Mes šiandien taip pat susiduriame su ekonominio pobūdžio kivirčais. Pačia savo egzistencija didžiosioms galybėms Europos Sąjunga primena, kad nekonfrontuojanti, bendradarbiavimo ir taikos politika yra įmanoma. Galių pusiausvyros politika įmanoma tik stabilumo sąlygomis. Tad iš esmės ji yra įmanoma vien nuolat prisitaikant.

Europos Sąjunga sekė Schumano pavyzdžiu. Europa įsipareigoja daugiašalikšumui; tarptautiniuose susitarimuose veikia kaip minkštoji galia. Pati europinė integracija yra nuolatinis susitarimų žaidimas. Europa pasaulio politikoje tapo taikos veiksniu.

Schumano inicijuotas europinės integracijos procesas turėjo ir silpną vietą: sujungė vien Vakarų Europą, JAV sąjungininkę. Daugeliui piliečių, gyvenusių šalyse narėse, Europa, deja, reiškė vien Vakarus: Centrinės ir Rytų Europos šalys buvo laikomos nepažįstamu ar paprasčiausiai užmirštu pasauliu.

Berlyno sienos ir Geležinės uždangos griuvimas atskleidė šalių narių piliečiams, kad yra ir kita Europa, dabar jau išsivadavusi iš sovietinio jungo. 2004-ųjų gegužės 1 d. Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Slovakija, Slovėnija, Čekijos Respublika ir Vengrija (kartu su Malta ir Kipru) pagaliau tapo Europos Sąjungos narėmis. 2007-ųjų sausio 1 d. jomis pasekė Bulgarija ir Rumunija.

Prireikė šiek tiek laiko, kol šių šalių ekonomikos galėjo paremti politinį siekį: suteikti šalims stabilumą, tvariai susieti jas su Vakarų bloku. Joms tai buvo sugrįžimas į laisvą Europą, o Sąjunga pirmą kartą teisėtai galėjo vadintis Europos Sąjunga.

Ekonominis motyvas neužleido erdvės mentalitetų dialogui. 

Ši plėtra, deja, neatsižvelgė į tautų istoriją ir mentalitetą. Dominavo ekonominis motyvas, neužleidęs erdvės mentalitetų dialogui. Daugeliui šių šalių gyventojų atrodo, kad jie integruojasi į Vakarų Europą, užuot buvę visuotinės europinės integracijos dalimi.

Keletas pavyzdžių: Vakarų Europa laipsniškai apsiprato su musulmoniško pasaulio migracija: turkai migravo į Vokietiją, buvusio Magrebo gyventojai – į Prancūziją. Tuo tarpu Centrinės Europos kultūros kolektyvinėje atmintyje turkai figūravo kaip užpuolikai, kaip laisvės ir nepriklausomybės grėsmė. Tarp šių dviejų pozicijų tikro dialogo nebuvo.

Kiti debatai, kurie taip ir neįvyko, tai – tautų dalyvavimas kuriant Europą. Centrinės Europos šalims artimesnė vokiškoji „tautos“ samprata, o ne prancūziškoji „nacijos“. Tauta suvokiama kaip laisvės bei nepriklausomybės garantas, jos konotacijos – teigiamos.

2004-ųjų plėtra praleido Europos integracijos progą. Dialogas tarp skirtingų naratyvų neužsimezgė. Kiek kvailokai Vakarų Europos šalys Sovietų imperijos žlugimą palaikė kapitalizmo ir liberalizmo triumfu. Vakarų ir Centrinės Europos šalys turi užmegzti dialogą tarp tautų, jeigu nori, kad Europos Sąjunga ir toliau liktų stabilumo bei taikos garantu pasaulyje.

Europos Sąjunga ir toliau lieka taikos projektas. Europos integracijos procesas šių pažadų neatsisakė. Ekonominė rinkų integracija ne tik paskatino ekonomikos augimą, bet ir prisidėjo prie Europos piliečių gerovės.

Toliau pateiksiu keletą trumpų pamąstymų apie keletą svarbiausi temų, susijusių su artimiausia ateitimi.

Baimės

XXI amžiaus pradžia bus svarbi mentalitetų istorijos požiūriu. Šiandienė Europa persmelkta daugybės baimių. Augančio populizmo kurstomos ir stiprinamos, jos gali destabilizuoti mūsų demokratijas ir susilpninti Europos Sąjungą.

Atrodo, tarsi gerovės pojūtis būtų išnykęs, užleisdamas vietą daugybei įvairių baimių, kurios reikalauja sugrąžinti Europai „krikščioniškąją“ tapatybę, nors remiasi Evangelijai aiškiai prieštaraujančiais politiniais siekiais.

Keista pastebėti, kad baimės auga tuo pačiu metu, kai mažėja sekmadieninių Mišių lankomumas. Į Dievą atsigręžęs asmuo, kuris prasmės ir laimės semiasi iš santykio su Dievu-visiškai-Kitu, asmuo, kurį susitikimas su Kristumi skatina visuotinę brolystę, užleido vietą kažkam, kas prasmės semiasi iš vartojimo, kažkam, kur nėra likę jokio turinio, izoliuotam ir bijančiam prarasti ateitį.

Populistinė politika pasinaudoja tuo, neapibrėžtoms baimėms suteikdama vardus ir paversdama jas agresija.

Nerimas yra apibūdinamas kaip konkretaus objekto neturinti baimė. Toks nerimas, kurį analizavo filosofas Sartre'as, destabilizuoja asmenį; išties, tokį nerimą sužadino miglotų baimių raizginys. Kai kuri populistinė politika pasinaudoja tuo, neapibrėžtoms baimėms suteikdama vardus ir paversdama jas agresija. Priešai numalšina mūsų baimes: migrantai, islamas, žydai ir t. t. Kaip gėdingai žaidžiama mūsų nerimu!

Politika privalo į baimes atsižvelgti. Dažniausiai jos aukština praeitį ir stabdo į ateitį nukreiptą dinamiškumą. Jei rimta politika neatsižvelgia į Europos piliečių baimes, jie tampa populizmo grobiu, šias baimes pabrėžiančiu, o save pateikiančiu kaip gelbėtoją.

Tvarka

Žmogaus stabilumui tvarka yra esmingai svarbi. Net ir tiems, kurių gyvenime stinga tvarkos, reikalinga tvarkinga aplinka, kurioje jie galėtų gyventi savo netvarka. Tokios tvarkingos aplinkos Europos žmonėms, panašu, vis labiau trūksta.

Šeimos aplinka vis labiau silpsta. Išplėstinė šeima, sudaryta iš giliais saitais susijusių individų, nebeužtikrina kasdienio gyvenimo tvarkos. Mažas pavyzdys. Vis daugiau jaunų žmonių nežino savo šeimos valgymų grafiko; kiekvienas valgo tiek, kiek nori ir kada nori. Bendro valgymo išnykimas atima iš mūsų tas laiko atkarpas, kuriose šeima mūsų gyvenimuose tampa tvarkos elementu.

Šis tvarkos trūkumas atsispindi tarptautinėje politikoje. Silpnėja daugiašališkumas, o nacionalinės valstybės stengiasi įsitvirtinti: silpnėjant asmens tipo valstybei, išnyra individo tipo valstybė. Asmens tipo valstybei yra įprasta būti valstybių bendruomenės dalimi, bet individo tipo valstybė galvoja vien apie tai, kaip geriau įtvirtinti save pasitelkiant naują nacionalinį egoizmą.

Asmens tipo valstybei yra įprasta būti valstybių bendruomenės dalimi, bet individo tipo valstybė galvoja vien apie tai, kaip geriau įtvirtinti save pasitelkiant naują nacionalinį egoizmą.

Silpsta senieji aljansai, tokie kaip Europos valstybių ir Jungtinių Valstijų, tuo metu, kai kitos galybės, tokios kaip Kinija ar Rusija, stiprėja.

Iš pradžių Europos integracija buvo naujos tvarkos, taiką įtvirtinusios tvarkos pažadas. Šiandienos Europos piliečiui Europos Sąjunga jau nebėra pažadas. Daugelis jaunų žmonių tvarką šiandien supranta, remdamiesi savo individualaus gyvenimo tvarka, kuri labiau atsispindi vaizduotėje nei tikrovėje. Europos Sąjungos reguliavimai jiems trukdo, ir jie nesupranta, kad tvarką, kurios jie trokšta, reguliuoja tikrovės poreikiai. Naujoji vaizduotės tvarka yra didžiausias pavojus demokratijai, piliečiams, kurie siekia taikos, teisingumo ir tvarios aplinkos.

Migracija

Migracija šiandien Europai kelia baimę; manoma, kad ji ardo vidinę Europos šalių tvarką. Imigrantai, kurie ekonominio stebuklo laikais buvo pasitinkami išskėstomis rankomis kaip gerovės garantai, dabar tapo svetimšaliais: svetimšaliais, kurie dėl savo religinio ir kultūrinio skirtingumo atrodo pavojingi mūsų mažam pasaulėliui.

Neigiamos emocijos sprogsta: kitas jau nebėra laikomas susitikimo galimybe, bet kažkuo, kas apiplėšia mūsų tapatybę. Išties daugybėje Europos miestų apstu neigiamų pavyzdžių: turkų ar arabų kvartaluose vietos gyventojai nebesijaučia esantys namuose.

Ar dėl to kalti migrantai, o gal greičiau integracijos stoka? Ar toks pasidalinimas kartais nekyla iš grynai materialistinės, vien į ekonomiką susitelkusios politikos?

Nederėtų spręsti lengva ranka: susitikimas visada vyksta. Anglies kasyklose, Europos sunkiojoje pramonėje užsienietis visada buvo matomas kaip kompanionas, kolega. Daugybė draugysčių ir begalė santuokų rodo, kad kultūriniai ir religiniai skirtumai nebūtinai veda į atskirtį. Darbininkų klasės pasaulis buvo atviras bendrauti, atspindėdamas krikščionišką laikyseną.

Prekybinės sąjungos neretai buvo universalesnės už mūsų Bažnyčias, kurios po Vatikano II susirinkimo tapo nacionalinės.

Dauguma Bažnyčių Europoje turi nacionalines vyskupų konferencijas. Šios struktūros ne tik leidžia vyskupams geriau dorotis su realiomis savo Bažnyčių problemomis, bet ir padeda katalikiškoje vaizduotėje įtvirtinti tautos ir valstybės įvaizdį. Taip pat ima blėsti visuotinio pašaukimo suvokimas. Lotynų kalbos visuotinumas užleido vietą nacionalinėms kalboms, tačiau liturgija vietos kalba pamiršo atvirumo ir dialogo vertybes, kuriomis pasižymėjo Vatikano II Susirinkimas.

Kai kurie skaitytojai gal nustebs dėl tokių išvadų apie gimtąją kalbą, tačiau Liuksemburgo Bažnyčiai, sudarytai iš daugybės imigrantų tikinčiųjų, liturginės kalbos problema yra labai aktuali. O visuomenėje, sudarytoje iš atskirų pasaulių, mes ir toliau gyvename kaip atskiros Bažnyčios. Be abejo, Europoje yra ir pranašiškų judesių, tačiau kur kas dažniau Bažnyčia yra stabdis, o ne motoras.

Manau, kad Vatikano II Susirinkimo norėto atsinaujinimo stoka ir apeigomis paremta katalikybė gerai paaiškina, kodėl populizmas patraukia nemažai praktikuojančių katalikų. Apeigos yra kasdienės tvarkos elementas; apeigos ir tvarka, paimti kartu, tampa įsivaizduojamos praeities vieta, dažnai pretenduojančia atstovauti „krikščioniškiems Vakarams“.

Norėdami išjudėti iš šio strigimo, turime atmesti bet kokį bažnytinį susitelkimą į save. Štai kodėl popiežius Pranciškus kviečia gyventi Evangelija sutinkant kitą, imigrantą.

Politika nepriima laukinės, nevaldomos imigracijos. Mūsų žmogiškumas ir krikščioniškoji sąžinė reikalauja gerbti, net mylėti artimą. Europa liks katalikiška, jei žinos, kaip jai išgyventi šį susitikimą su migrantais, neprasilenkiant su Evangelija.

Sunki pabėgėlių ir migrantų padėtis Viduržemio jūroje – tikra gėda Europai. Dėl savo geografinės padėties Viduržemio jūra yra tarsi vidaus jūra, sujungianti Europą, Aziją ir Afriką. Tačiau yra tapusi atskiriančia vandens siena. Yra tapusi kapinynu.

Atvykdami į mūsų šalis, migrantai tapo mūsų artimaisiais. Meilė artimui reikalauja galvoti apie migrantus, žvelgiant į situaciją jų akimis: akimis, kurios mato jų baimes, nerimą, alkį, saugumo ir ekonominio stabilumo troškimą. Daugelis ne savo noru palieka gimtąjį kraštą; juos verčia būtinybė.

Meilė artimui, išversta į politikos kalbą, reikštų realias investicijas, kurios padėtų Afrikos šalims pasiekti tvarią plėtrą.

Migrantai turi teisę pasilikti savo tėvynėje, turėti galimybę oriai gyventi savo šalyje, su savo šeima. Meilė artimui, išversta į politikos kalbą, reikštų realias investicijas, kurios padėtų Afrikos šalims pasiekti tvarią plėtrą. Negalime pamiršti, kad, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Europa gavo Jungtinių Valstijų paramą, leidusią Europos ekonomikai atsigauti. Ar dabar neatėjo Europos eilė tą patį padaryti Afrikai, pradedant kurti sąžiningas, o ne korumpuotas ekonomines struktūras?
Europos Sąjunga, priimdama solidarumo vertybes, nuoširdžiai siekia kilnaus bendrojo gėrio tikslo.

Straipsnio pabaiga – rytoj

Vertė Saulena Žiugždaitė