Audrius Ufartas

Baltijos fotografijos linijos nuotrauka

Straipsnis publikuojamas „La Civilta cattolica“ redakcijai maloniai sutikus. Autorius – Liuksemburgo arkivyskupas, Europos vyskupų konferencijų komisijos (COMECE) pirmininkas.

Pirmoji dalis >>>

Tapatybė

Praradęs savo tapatybę bei šeiminius ryšius, tipiškas europietis apibūdina save labiau kaip individą nei asmenį. Tapatybė yra visa kas kita nei pasas, kurį gali įsikišti į kišenę; tikroji tapatybė yra kuriama per nuolatinį gyvenimo dialogą: dialogą su Dievu ir dialogą su kitais žmonėmis.

Europa, kuri praranda savo tapatybę, kuria blogas tapatybes, populizmą, kur tauta jau nėra laikoma politine bendruomene, o tampa praeities šmėkla, vaiduokliu, besitempiančiu paskui save visas nacionalizmo sukeltų karų istorijos aukas. Rengdamas šokius aplink auksinį veršį, populizmas nori nukreipti dėmesį nuo realių problemų. Kuria netikras tapatybes, demaskuodamas visomis socialinėmis blogybėmis persiėmusius priešus: pavyzdžiui, migrantus arba Europos Sąjungą.

Populizmas individus sujungia ne į bendruomenes, kur kitas yra greta esantis asmuo, dialogo ir veikimo partneris, o į grupes. Grupės kartoja tuos pačius šūkius, kuriančius naują uniformiškumą, atveriantį kelią naujiesiems totalitarizmams.

Į save orientuotai krikščionybei kyla pavojus persiimti tikrovės neigimu ir sukurti dinamiką, kuri galiausiai iškreips pačią krikščionybę. Steve'as Bannonas ir Aleksandras Duginas yra šių populizmų strategai, žadinantys pseudoreliginį ir pseudomistinį pasaulį, paneigdami Vakarų teologijos esmę – Dievo ir artimo meilę.

Juk meilė neįmanoma be laisvės. Be laisvės mūsų tikėjimas neegzistuoja.

Juk meilė neįmanoma be laisvės, o laisvė yra būtina bet kokio žmogiško bendravimo sąlyga; būtina veiklos ir politinės atsakomybės sąlyga. Be laisvės mūsų tikėjimas neegzistuoja.

Tad skatinkime savo piliečius branginti laisvę, atsakomybę ir solidarumą. Lai prioritetu taps gyvas tikėjimas, kuris yra santykis, tikėjimas, kuriam nereikalingos aukos ant Baalio altoriaus.

Tačiau nesileiskime suvedžiojami: tapatybė yra svarbi pasaulyje, kuris ieško bendrystės. Visos tapatybės turi būti gerbiamos; tuo pačiu metu, tačiau viskas turėtų būti padaryt taip, kad jos būtų ne uždaros, o atviros, taptų dialoguojančiomis tapatybėmis. 


Tautos

Pagarba tautoms yra priešnuodis populizmui. Europa sudaryta iš skirtingų tautų, turinčių skirtingą kultūrą, jos kartu sudaro Europos civilizaciją. Tauta nėra mitinė tapatybė, kurią įtvirtina senoviniai genai, o žmonių bendruomenė, vienijama tos pačios kultūros ir pašaukimo dirbti vardan bendrojo gėrio.

Kaip rašė Bergoglio 2010-siais: „Mums nereikalingas projektas, kuris būtų skirtas tik keletui ir būtų parengtas kelių – apšvietimą gavusios mažumos ar liudininkų, kurie priskiria sau kolektyvinę reikšmę. Tai susitarimas gyventi kartu. Tai aiški valia norėti būti nacija-tauta šiuolaikiniame pasaulyje.“ Šie Buenos Airių arkivyskupo žodžiai, parašyti po 2010-ųjų kovą vykusių rinkimų Argentinoje, šiandien ir toliau išlieka reikšmingi. Juos galima suprasti ir kaip kritiką elitų, praradusiam tautos pojūtį. Visai kaip tie Apšvietos laikų kunigaikščiai ir filosofai. Valdantieji privalo jaustis tautos dalimi ir tarnauti jai ne nuo piramidės viršūnės, o iš vidaus.

 Gili pagarba žmogaus teisėms atskiria sektas nuo religijų, totalitarizmą nuo demokratijos.

Tauta nėra anoniminė masė, kurią reikia valdyti: ją sudaro skirtingi žmonės, turintys savo žmogiškąją patirtį, kuri juos padaro unikalius. Jie yra žmogaus teisių subjektai. Ši gili pagarba žmogaus teisėms atskiria sektas nuo religijų, totalitarizmą nuo demokratijos.


Demokratija

Demokratinės valdymo formos geriausiai apsaugo žmogaus teises. Tačiau kultūriniai pokyčiai neaplenkė ir mūsų parlamentinių demokratijų Europoje. Europos piliečiai jaučia augantį nepasitenkinimą tarptautinėmis korporacijomis ir finansinėmis galiomis. Panašu, kad Europos bankų krizė ir finansų elito praturtėjimas rodo ekonominių galių ir politinio elito ryšį.

Robertas Schumanas, Europos integracijos tėvas, nebuvo pernelyg charizmatiška asmenybė. Tačiau šiandien, norint, kad tave išrinktų, reikalinga žiniasklaidos įtaka. Daugeliui jaunų rinkėjų sudėtingi tekstai yra tikra paslaptis. Rinkėjų balsai surenkami per medijas, videoklipus internete.

Praeityje balsavimas Europoje atskleisdavo aiškią skirtį tarp dešinės ir kairės. Klasikinė kairė ir dešinė dažniausiai yra nebeatpažįstamos daugelyje šiandienos europinių demokratijų. Tie, kurie ieško aiškios politinės skirties, linksta prie labiau kraštutinės dešinės ir kairės, kurios neretai nuslysta į lengvą populizmą.

Internetas tampa vis svarbesnis rinkimų kampanijoje. Internetas, kuris taip dažnai užtikrina anonimiškumą ir kur naudotojai nebesupranta, bendrauja jie su tikru žmogumi ar su algoritmu. Net ir tuo atveju, jeigu mes labai palankiai jį vertiname, demokratija jaučia tam tikrą diskomfortą interneto atžvilgiu.

Naudotojai yra linkę burtis į grupes su tais, kurie palaiko jų idėjas. Pamatę tą patį pasikartojantį argumentą, rinkėjai yra linkę radikalizuotis. Internetinė komunikacija nėra palanki ir sudėtingiems apsikeitimams nuomonėmis: trumpi tekstai nepalieka daug erdvės dalykams aiškiai atskirti.

Tačiau būtų neteisinga internetą demonizuoti. Be šios komunikacijos priemonės postmoderni demokratija nebūtų įmanoma. Žinoma, mums yra reikalinga tam tikros rūšies reguliacija, leidžianti pašalinti visa, kas skatina neapykantą, eliminuoti įžeidinėjimą ir piktnaudžiavimą. Tinkle reikia sukurti erdvių, kurios skatintų demokratiškus debatus.

Galiausiai mums reikalingas naujas mokyklinis ugdymas, kuris leistų vaikams ir jaunimui tapti ne vien labiau įgudusiais vartotojais, bet ir gebančiais atsiriboti nuo komunikacijos priemonių, netampant jų vergais. Jie privalėtų gebėti atskirti tikrus duomenis nuo suklastotų naujienų ir žinoti kaip vertinti matomą turinį. Išties kalba eina apie gebėjimą atsikratyti vartotojiško požiūrio, kuriuo buvo persmelkta mūsų tikrovės samprata.

Misija yra darbavimasis dėl bendrojo gėrio, kuris yra daugiau nei mano asmeninis gėris, daugiau nei mano politinės bendruomenės gėris ir atsiveria visuotinumui.

Vartotojiškas mentalitetas užėmė mūsų misijos, mūsų pareigos politinėje sferoje vietą. O ši misija yra darbavimasis dėl bendrojo gėrio, kuris yra daugiau nei mano asmeninis gėris, daugiau nei mano politinės bendruomenės gėris ir atsiveria visuotinumui.


Visuomenė

Demokratijoms Europoje reikia stabilių visuomenių. Visuomenė yra stabili, jei kiekvienas gali turėti apmokamą darbą, leidžiantį jam išlaikyti savo šeimas. Daugeliui Europos piliečių susidaro įspūdis, kad ekonomikai ir finansams labiau rūpi pelno, o ne darbo vietų kūrimas. Jaunimo nedarbo lygis kai kuriose šalyse Europoje yra pernelyg didelis. Populizmas pasinaudoja nedarbu, realias priežastis nuslėpdamas, o kaltę suversdamas migrantams.

Junckerio Planas Europos Sąjungai siekia kompensuoti visus nacionalinius trūkumus, išryškėjančius kuriant darbo vietas. Deja, žmonės mažai apie tai žino, o Europos Sąjunga yra matoma kaip institucija, kuri bendrauja su finansų elitu, nebepajėgiančiu suprasti bedarbių jaunimo pasaulio.

Darbas vis labiau specializuojasi ir nekvalifikuoti darbininkai vis dažniau jo netenka. Gerai parengti darbuotojai neretai išvyksta dirbti kitur. Daugelis kalba keletu kalbų ir jau yra turėję Europos patirtį Erasmus programų dėka. Jie teigiamai vertina Europos integraciją.

Todėl akivaizdu, kad daugelis jaunų žmonių, turinčių aukštą išsilavinimo lygį, pasisakė prieš „Brexitą“. Tačiau bet kuris profesinio parengimo neįgijęs asmuo jaučiasi izoliuotas savo paties šalyje, suprasdamas, kad kvalifikuotas migrantas darbo rinkoje turi daugiau šansų. Jų viltis, kad situacija pagerės, labai menka – ir taip gyvenimas praranda prasmę.

Jaunus žmones kamuoja kitos baimės, susijusios su darbu. Ar tiesa, kad skaitmeninė kultūra sukurs daugiau darbo vietų, nei jų atims? Kokio pobūdžio bus tie naujieji darbai? Ir kam jie bus naudingiausi?

Jau esant dabartinei socialinio saugumo sistemai ekonominė daugelio jaunų žmonių situacija yra sunki, ne visada leidžianti sukurti šeimą. Ar tokios sistemos išliks ir ateityje?

Ar socialinė parama progresyviai mažėja? Ar šiandienos jaunimas bus rytojaus vargšai?

Daugelyje Europos Sąjungos šalių diskomfortas yra itin didelis. Socialinio nuosmukio baimė – reali. Jei Sąjunga nesugebės jauniems žmonėms parodyti, kad jų ateitis jai yra svarbi, jaunimas taps populistų grobiu.


Aplinka

Jauni žmonės bijo ateities vis prastėjančioje aplinkoje. Jie nesupranta vidinės konferencijų politikos, kai visos šalys užsibrėžia konkrečių tikslų, tačiau nacionaliniu lygiu dėl tingumo ir dėl nacionalinių ekonominių interesų nė nemėgina jų siekti.

Jauni žmonės išeina į gatves demonstruoti dėl aplinkos bei klimato politikos ir yra teisūs, kadangi solidarumas iš prigimties apima keletą generacijų. Liūdna matyti, kai suaugusiųjų materialistų ir vartotojų kartai neberūpi jos vaikų ateitis!
Sprendimų didžiausioms mūsų planetos problemoms taip ir nerandame, o vargšų balsas reikalauja klimatinio teisingumo. Laimei, jauni žmonės yra idealistai, turintys stiprų teisingumo jausmą, galintį pakeisti pasaulį.

Su enciklika „Laudato Si’“ Bažnyčia atvirai stojosi jaunų žmonių pusėn ir stengiasi palaikyti viltį bei dirbti taip, kad ši taptų tikrove. Pasaulinis katalikų judėjimas už klimato išsaugojimą (Global Catholic Climate Movement) yra geras pavyzdys.

Ekologinis iššūkis yra galimybė Europai, kadangi ideologinės problemos yra susijusios su didžiaisiais teisingumo klausimais. Europa turi atsižvelgti į jaunų žmonių svajones: jos neturi likti nerealios, o tapti politiniu veikimu.


***

Europos politika privalo dar kartą į savo politinio veikimo centrą pastatyti žmogų, kupiną siekių ir vilčių. Europos integracija dar kartą turi parodyti, kad ji yra žmogiškumo pusėje ir bando išsaugoti taiką pasaulyje, kuris yra pavojingesnis nei bet kada.

Štai kodėl mūsų žemynui reikia naujai suvokti savo pamatą. Vis dar išlieka aktualus raginimas Europai atsižvelgti į jos skirtumus: skirtumus, kurie praturtina. Vakarų ir Vidurio Europos susitaikymas dar neįgyvendintas. Europiečių dialogas galėtų išvesti į naują laisvę.

Bažnyčios uždavinys – palydėti šias svajones ir viltis, labiau suvokiant, jog ji egzistuoja ne tam, kad jai būtų tarnaujama, bet kad ji tarnautų.

Pasinaudokime Europos Parlamento rinkimais, kad sukurtume naujus Europos pamatus. Kadangi Europos Sąjunga remia europietiškąjį asmenį ir yra taikos pasaulyje veiksnys.

Bažnyčios uždavinys – palydėti šias svajones ir viltis, labiau suvokiant, jog ji egzistuoja ne tam, kad jai būtų tarnaujama, bet kad ji tarnautų. Galiausiai ši užduotis yra galimybė naujai evangelizacijai.

Nepamirškime: su Dievu galime susitikti vien realiame pasaulyje.

Vertė Saulena Žiugždaitė