Jėzus kalbėjo savo mokiniams: 
    „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus jis išpjaunam, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau. Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje. 
    Aš vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs. 
   Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai“. 

 

Skaitiniai KV (263)

Apd 15, 1–6: Buvo nutarta, kad jiei nuvyks dėl ginčo į Jeruzalę pas apaštalus ir vyresniuosius

Ps 122, 1–2. 3–4a. 4b–5. P.: Viešpaties būstan džiaugsmingai keliaujam. / Aleliuja


Komentaro autorius - kun. Nerijus Pipiras

Paskutinės vakarienės metu nuskambėjusi frazė yra be galo viltinga ir šviesi. Jėzus, tas, kuris netrukus bus išduotas ir atmestas, yra tikrasis vynmedis, kuriam kiekviena šakelė yra brangi. Galbūt ne vienas ir susimąstysime, ar gali tas, kuris yra pasaulio pasmerktas duoti saviesiems gyvybės?

Tik žvelgdami į Jėzų iš Golgotos kalno perspektyvos tikrai galime suvokti, jog ta vynmedžio misija išsipildo ne kur kitur, bet būtent kryžiuje. Šia prasme kryžius visiems laikams lieka kaip malonių ir gailestingumo versmė. Šiuo nuostabiu palyginimu Jėzus mums nori priminti, jog tik iš Dievo plaukia visos malonės. Šiuo atveju žmogus yra visiškai priklausomas nuo Dievo kaip šakelė nuo medžio. Kaip gyvybę šakelei teikia medis, taip žmogui – Dievo malonė.

Tačiau Jėzus, kalbėdamas šiuos žodžius, tam tikra prasme ir perspėja: šakelės gali nudžiūti. Galbūt kiltų klausimas, ar taip iš tiesų gali nutikti, jei esame įskiepyti į patį Viešpatį kaip į vynmedį? Turime suklusti, kadangi atsakymas gana sukrečiantis. Vis dėlto taip. Atrodo, nuo ko tai priklauso?

Man rodos, nuo bendradarbiavimo su Dievu. Žmogus turi būti atviras begalinei Dievo malonei. Žmogus į Dievo kvietimą ir iniciatyvą turi atsakyti savo idėjomis ir iniciatyvomis. Kur nėra bendradarbiavimo, ten plečiasi dvasinės dykumos, ten keičiasi dvasiniai klimatai, ten tiesiog džiūstama.

Duoti vaisių – reiškia bendradarbiauti, nepaliekant Dievo kvietimo iliuzijų lygmens ar praeityje. Mums visuomet dvasinių syvų reikia dabar. Tad ryžkimės neatidėlioti savo, kaip krikščionio pareigų. Negalima krikščionimi būti tik per Kalėdas, Velykas ar laidotuves. Juo reikia būti nuolat. Būtent Dievas trokšta savo rankoje ne tik mūsų delnus, bet ir visą gyvenimą laikyti visuomet. Nuo mūsų priklauso, ar nesispyriosime ir leisime nuostabiausiam Dievo planui įvykti. Taip, iš tiesų didelę įtaką turi mūsų norai ir pasiryžimai. Ryžkimės ne džiūti, bet savo gyvenimą nuolat orientuodami tik dievop, duoti daug gražių vaisių.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai