Witkacy pjesės „Batsiuviai“ skaitymas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Gegužės 19 d. bendradarbiaujant Adomo Mickevičiaus institutui Varšuvoje, Lenkijos institutui Vilniuje ir Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui įvyko vieno garsiausių XX amžiaus pradžios moderniosios Lenkijos kultūros atstovų Witkacy pjesės „Batsiuviai“ skaitymas.

Pjesę iš lenkų kalbos išvertė Irena Aleksaitė, režisavo Antanas Obcarskas. Skaityme dalyvavo aktoriai Remigijus Bučius, Algirdas Gradauskas, Martynas Nedzinskas, Rasa Samuolytė, Arūnas Vozbutas, Saulius Ambrozaitis. Po skaitymo įvyko diskusija, kurioje dalyvavo svečias iš Lenkijos – Witkacy pjeses statęs aktorius, režisierius, pedagogas, Varšuvos nacionalinio teatro meno vadovas Janas Englertas, taip pat vertėja Irena Aleksaitė ir skaitymo režisierius A. Obcarskas.

Diskusiją moderavo menotyrininkas, vienas iš knygos „Witkacy. Plėšrūniškas protas” autorių Helmutas Šabasevičius.

Skaitytojui siūlome diskusijos ištraukas.

Režisierius Antanas Obcarskas ir menotyrininkas Helmutas Šabasevičius. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Helmutas Šabasevičius: Malonu šiandien pristatyti žinomą XIX a. pabaigos–XX a. pradžios amžiaus menininką, dramaturgą, tapytoją, filosofą ir fotografą Stanisławą Ignacy Witkiewiczių, pasivadinusį Witkacy. Jo tėvas Stanisławas Witkiewiczius – žinomas XIX a. pabaigos–XX a. pradžios tapytojas, dailės kritikas ir architektas, Zakopanės stiliaus pradininkas.

Šiandien apie Witkacy kalbėti gerokai lengviau nei prieš keletą metų, nes turime puikią knygą „Witkacy. Plėšrūniškas protas“, kurią išleido „Aukso žuvys“. Šioje knygoje yra daug vertingos medžiagos apie Witkacy, apie jo žemaitiškas šaknis. Knyga atveria daug naujų dalykų apie Witkiewicziaus šeimą. Tikiuosi, kad dėl tokių skaitymų, kokį šiandien matėme, ši asmenybė mus taps dar artimesnė ir reikšmingesnė.

Šiandien mes turime svečiuose puikų aktorių ir režisierių Janą Englertą. Šis garbingas svečias atstovauja daugiau kaip pusei amžiaus Lenkijos teatro istorijos. Būtent jam mes turėtume padėkoti, kad Lenkijos nacionalinio teatro afišose pastaraisiais metais atsirado ir Eimunto Nekrošiaus pavardė. Jo vadovaujamame teatre Nekrošius pastatė Adomo Mickevičiaus „Vėlines“ ir Witoldo Gombrowicziaus „Jungtuves“. Mums tai yra labai svarbi mūsų kultūros pripažinimo akcija, kuri be Englerto vargu ar būtų įmanoma. Todėl šiandien labai smagu, kad Lietuvos nacionaliniame dramos teatre asmeniškai mes galime šiam žmogui ir padėkoti. Todėl pirmiausia norėčiau paklausti svečio: ką jums reiškia Witkacy?

Varšuvos nacionalinio teatro meno vadovas Janas Englertas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Janas Englertas: Mes labai daug skaitėme Witkacy tekstų. Dar septintajame dešimtmetyje aš suvaidinau pirmą savo vaidmenį būtent Witkacy pjesėje – Leoną. Teatro akademijos studentams dėsčiau apie Witkacy. Tai yra sunkiausia forma, kuria galima mokyti amato. Witkacy atžvilgiu labai sudėtinga, nenaikinant formos, suvaldyti turinį.

Iš pradžių Witkacy mane sudomino kaip žmogus, kaip „trenktas“ žmogus ir tik vėliau – kaip kūrėjas. Kalbant apie mūsų profesiją, mes visi save vaidiname menininkais, o aš mėgstu mus vadinti amatininkais, nes maždaug tik iš tūkstančio amatininkų gali gimti vienas menininkas arba iš tūkstančio menininkų – vienas amatininkas.

Man daugiau teko režisuoti Witkacy, o ne vaidinti jo kūrinius. Režisierius turi patikėti tekstu, o aktorius turi patikėti autoriumi. „Batsiuvių“ niekada nerežisavau ir niekada šioje pjesėje nevaidinau. Iš baimės. Man gyvenime teko matyti dvi šios pjesės scenines interpretacijas. Viena buvo pastatyta žymaus režisieriaus Jerzy Jarockio. Tai buvo ypatingas spektaklis. Bet jis gimė komunizmo laikais, tuomet, kai autorius turėjo visai kitokį atgarsį, nes buvo visai kitaip suvokiami jo tekstai, akcentuojami visai kiti dalykai.

O šiais laikais gal mes daugiau dėmesio kreipiame į globalines problemas. Per pastaruosius tris šimtus metų dvi pagrindinės institucijos atliko svarbų vaidmenį – teatras ir Bažnyčia. Tai buvo dvi vietos, kuriose galima buvo viešai kalbėti lenkiškai. Tai buvo patriotizmo demonstravimo vietos. Ir kai mes atgavome laisvę 1990 metais, jeigu taip galima pavadinti, tai šios dvi institucijos išgyveno krizę. Nuo tada Bažnyčia turėtų užsiimti dvasiniu gyvenimu, ne politika, bet tai nepasiteisino. O teatras taip pat turėjo sugrįžti prie kitokio dvasinio gyvenimo, ir nors mes, aktoriai, save vadiname sielos inžinieriais, bet iš tikrųjų dešimtajame dešimtmetyje mums atiteko klounų vaidmuo. Ir tai, žinoma, turi nemažą įtaką Wiktacy recepcijai Lenkijoje. Pats Witkacy yra klounas. Interneto karta turi problemų dėl absurdo interpretacijos, dėl formų interpretacijos ir ironijos, nes jauni žmonės nedirba su tekstais.

Ir šiandien, kalbant apie Witkacy, aktorių, režisieriaus ir žiūrovų dėka išgyvenau kažką ypatingo, nes išgirdau Witkacy, nors nesupratau lietuvių kalbos. Mūsų problema yra ta, kad šiais laikais mes spektaklį stebime, o ne klausome. Teatro akademijoje, kurioje aš dėstau jau keturiasdešimt metų, pastebėjau, kad šiuolaikiniai aktoriai nesugeba girdėti savo partnerių. Jie girdi tik save. O šiandien „Batsiuvių“ aktoriai turėjo galimybę kalbėtis su publika. Nevaidindami viso spektaklio, tekstą jie stengėsi perteikti per asmeninį humoro jausmą, todėl jie išliko autentiški. Nors nesupratau kalbos, klausiausi su žavesiu. O klausydamas pagalvojau: gal ir mums verta statyti „Batsiuvius“?

Būtų galima kalbėti apie Witkacy pranašystes, nes jis kalbėjo apie individo nužudymą – kaip masė nužudo individą. Ir kituose jo kūriniuose atsiranda keistų personažų, kaip robotai – kinai, kurie šaukia: „Šalin individą, šalin asmenybę, tegyvuoja masė!“ Witkacy tiesiog kaip pranašas numatė tai, kas vyksta dabar. Šiandien svarbiau kiekis, o ne individas. Ta masė laimi ir gal dėl to atsiranda baimė statyti Witkacy kūrinius? Visi šie akcentai yra „Batsiuviuose“. Pats autorius išgyveno spalio revoliucijos baimę, nes jis pats buvo Peterburgo kadetų mokyklos mokinys ir galėjo numatyti įvykius.

Gal ne visi žinote, kad Witkacy, bėgdamas nuo vokiečių ir bijodamas grėsmės iš Rytų, nusižudė. Devintajame dešimtmetyje buvo atkastas jo kapas. Po palaikų ekshumavimo ir pervežimo į Lenkiją paaiškėjo, kad tai ne Witkacy, o jaunos moters palaikai. Ir šiandien ta moteris palaidota kaip Witkacy. Taip masė laimėjo prieš individą net po mirties.

Pabaigoje noriu pasakyti, kodėl ši skaitymo forma buvo įdomi. Skaitymas neleido pristatyti Witkacy abstrakčiau, negu jis pats kalbėjo. Nes paprastai arba režisieriai, arba aktoriai bando būti šmaikštesni už Witkacy. Ir vien dėl to dažnai tie spektakliai pralaimi. Apskritai pasaulio teatrui reikia daugiau nuolankumo. Bandau įkalbinti visus režisierius, kad nenorėtų patekti į istoriją.

Lenkijoje Witkacy vis rečiau statomas. Ir taip yra dėl to, kad žiūrovai trokšta istorijų pasakojimo, o režisieriai dažnai trokšta parodyti savo kūrinio interpretaciją. Aš to nevertinu. Mano vadovaujamame teatre pagal Witkacy pjeses buvo pastatyti du spektakliai. Labai rekomenduoju pjesę „Jie“.

Vienas Witkacy personažas klausia: kas, kaip ir kam? Kalbant apie „kas“ ir „kam“ – tai susitarimo klausimai, bet mes nieko negalime padaryti su klausimu „kaip“. Tiek žodžių mano šiandienos evangelijoje.

Witkacy pjesės „Batsiuviai“ skaitymas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Witkacy pjesės „Batsiuviai“ skaitymas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Witkacy pjesės „Batsiuviai“ skaitymas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Helmutas Šabasevičius: Witkacy kūriniai išversti į daugelį pasaulio kalbų; 1993-iaisiais nedidelį jo „Skečą“ į lietuvių kalbą išvertė Giedrius Gabrėnas (vertimas skelbtas žurnale „Krantai“), jo išverstą dramą „Mažame dvarelyje“ 1993-iaisiais Panevėžio dramos teatre pastatė režisierius Saulius Varnas. Klausimas vertėjai: kaip jums sekėsi susidoroti su „Batsiuvių“ vertimu? Juk pjesei reikėjo daugybės paaiškinimų, nes ji pilna alogizmų, keisčiausių žodžių, kuriuos išversti kartais reikia pusės dienos.

Irena Aleksaitė: Sunkiai susidorojau. Sunkiausia buvo suvokiant, kad reikia dorotis. Labai mėgstu versti pjeses, o čia susidūriau su tekstu, kurio tiesiog nesupratau. Witkacy mokėjo daug kalbų, ir jis labai laisvai į tekstą įkeldavo ne tik įvairių kalbų žodžių, bet ir tuos paimtus žodžius sulenkindavo. O iš kur tie žodžiai paimti – vienas Dievas težino. Teko raustis internete, teko ieškoti įvairių žodynėlių. Pirmiausia buvo labai daug techninio darbo. O jo keiksmažodžiai! Jų neįmanoma išversti, aš tiesiog sėdėjau ir kūriau. Darbas buvo sunkus, o kai šiandien pasiklausiau, tai lyg ir pusė bėdos.

Tekstas labai sudėtingas. Jis – apie tris revoliucijas ir apie tai, kad kiekviena revoliucija – betikslė, nes nugalėtojai tampa tokie pat, kaip kad buvo anie. O klausydama pagalvojau, kad kai kurios frazės – tiesiog iš Karbauskio lūpų. Witkacy idėjos, mintys nesensta. Nors režisierius tekstą kupiūravo, bet mintis išliko sklandi ir teisinga. Šioje pjesėje veiksmas vyksta nuolatos: kažkas krenta, kalba, ateina, išeina... Ir nebūtinai tai susiję su siužetu. Tekstas sunkus, ir neįmanoma įsivaizduoti, kaip aktoriams turėjo būti sunku perkąsti tas konstrukcijas.

Witkacy pjesės „Batsiuviai“ skaitymo aptarimas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Helmutas Šabasevičius: „Batsiuvių“ ištraukos Nacionaliniame dramos teatre jau buvo skaitytos prieš ketverius metus. Skaitymą režisavo Povilas Makauskas. Tai buvo tęsinys renginių, susijusių su paroda, kuri buvo atidaryta Vytauto Kasiulio dailės muziejuje. Klausimai šiandienos „Batsiuvių“ skaitymo režisieriui Antanui Obcarskui: kaip jūs atradote Witkacy?

Antanas Obcarskas: Režisuoti šį skaitymą pasiūlė teatro direktorius Martynas Budraitis. Pjesę skaičiau vis prie jos prisėsdamas, o tai truko apie pusantro mėnesio. Iš pirmo žvilgsnio ji pilna žodinės ekstravagancijos, kuri tarytum trukdo perskaityti belaikes ir šiandien svarbias mintis. Man ir aktoriams prireikė šiek tiek laiko, kupiūravome tekstą tam, kad šia turtinga pjese galėtume pasakyti tai, ką Witkacy norėjo pasakyti.

Pjesėje susipina keistas dalykas: kalbama iš trijų klasių pozicijų, iš trijų skirtingų ideologinių doktrinų, bet jos yra sumišusios su labai smulkmeniškais asmeniškumais: meile, erotika, prievartavimu ir t. t. Ir kaip tuomet išlaviruoti tarp to, kad mes vienas kitą mylime, vienas kito geidžiame, mums kažkas kažko neduoda, ir tada iš to nepasitenkinimo, ar tai būtų darbo troškimas, ar moters, ar dar kažko, kyla, auga frustracija. Užduotis buvo labai įdomi. Su šia pjese reikia susigyventi, o tam reikia laiko. Ačiū aktoriams, kurie padėjo išskaidrinti, išgirsti Witkacy mintis.