Iš kairės: knygos „Contemporary Lithuanian Theatre“ sudarytojos Ramunė Balevičiūtė, Ramunė Marcinkevičiūtė, leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė, teatrologė Elona Bajorinienė, režisierė Yana Ross, choreografas Laurynas Žakevičius, teatro kritikas Vaidas Jauniškis. Bernardinai.lt nuotrauka

Vilniaus mažajame teatre, teatrologei Elonai Bajorinienei moderuojant diskusiją apie šių dienų Lietuvos teatro istoriją, pristatytas pirmasis mūsų šalyje reprezentatyvus leidinys „Contemporary Lithuanian Theatre“ (leidykla „Tyto alba“, 2019 m.), skirtas užsienio auditorijai išsamiau pažinti šiuolaikinį Lietuvos teatrą. Gana nedidelės apimties knygoje anglų kalba jis apžvelgiamas įvairiais pjūviais – aptariamos visų pirma dabarties režisūros meno meistrų ir jaunųjų asmenybės, jų kūryba, taip pat šiuolaikinio scenos meno pokyčiai, tendencijos, procesai. 

Knygoje „Contemporary Lithuanian Theatre“ Lietuvos teatro šiuolaikiškumas aprėpia teatro kūrėjų visumą – nuo jauniausiosios kartos, dar debiutuojančių kūrėjų iki jau palikusiųjų šį pasaulį. Čia turimas omenyje šviesaus atminimo režisierius Eimuntas Nekrošius, kurio spektakliai priklauso šiandienai ir yra teberodomi. 

Reprezentatyvus leidinys, turintis išliekamąją vertę

Leidyklos „Tyto alba“ direktorės Lolitos Varanavičienės manymu, tokios knygos atsiradimas labai svarbus, ir, nors ji išleista pavėluotai, joje nuosekliai, tvarkingai pristatomi Lietuvos teatro kūrėjai bei reiškiniai. Ši knyga – tarsi skola mūsų menininkams, mūsų kūrėjams, teigė viena jos sudarytojų Ramunė Marcinkevičiūtė.

„Džiugu, kad šią knygą turime šiandien. Mano požiūriu, ji parašyta absoliučiai priimtina vakariečiams maniera, t. y. nesudėtingai, bet neprastai. Šios knygos vertimas – labai geras, ir už tai noriu padėkoti komandai, kuri dirbo, kad tekstas nekeltų atstūmimo reakcijos, o ir juoko, kaip kartais atsitinka. Tai didžiulė šitos knygos pridėtinė vertė“, – kalbėjo leidyklos vadovė. 

Pagrindinė leidinio vertė, jos įsitikinimu – kad žmonės, girdėję tik paskirus Lietuvos teatrą reprezentuojančius vardus priklausomai nuo gastrolių vietos – ar Eimunto Nekrošiaus, ar Rimo Tumino, skaitydami ją Lietuvos teatrą galės pažinti nuo startinių pozicijų ir sužinoti viską, ką šiuo metu jame turime. 

Džiugina ir vizualioji „Contemporary Lithuanian Theatre“ pusė: knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, išspausdintomis ant kokybiško popieriaus, o režisierių kūrybos apžvalgas papildo spektaklius pristatanti vaizdo medžiaga, patogiai pasiekiama išmaniaisiais įrenginiais. 

L. Varanavičienė sakė, kad vos pasirodžius šiai knygai knygynuose leidėjus pamalonino žinia, kad ji jau puikiai perkama sostinės Pilies gatvės knygyne. 

„Matyt, ten yra tas užsienio turistų šunų takas, – metaforiškai kalbėjo leidyklos vadovė. – Dabar stengiamės, kad knyga atsidurtų oro uosto knygyne, taip pat bandysime kovoti, kad knygynai, kurie Lietuvoje, deja, veikia grietinės principu, t. y. praėjo kelios dienos, ir jau atvažiavo šviežesnė grietinė, į šią knygą žiūrėtų kitaip – suvoktų jos išliekamąją vertę. Šis leidinys tikrai galioja ilgiau nei trys savaitės, treji metai, o gal net ir dešimtmečiai.“ 

Renginio dalyvių manymu, ateityje ypač praverstų ir skaitmeninė leidinio „Contemporary Lithuanian Theatre“ versija, tačiau šios iniciatyvos dar teks palūkėti. 

Andrius Mamontovas režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Hamletas“ (1997 m.). „Meno forto“ archyvo nuotrauka

RAMUNĖ BALEVIČIŪTĖ: Patys sau esame pernelyg kritiški ir nepakankamai įvertiname tai, ką turime. Iki šiol skųsdavomės, kad neturime lietuviškos dramaturgijos. O kai perskaitai knygą, pasirodo, viskas yra. Taip pat liūdėjome, kad neturime režisierių gigantų, bet prašom – turime ką kita – labai įdomių naujų tendencijų.

Teatro herojai ir fenomenai

Apie tai, kas pakuždėjo tokios knygos atsiradimo idėją, papasakojo viena šios knygos sudarytojų R. Marcinkevičiūtė: „Vieno vakarėlio metu geroje kompanijoje pradėjome kalbėti su LR ambasadore Kinijoje Ina Marčiulionyte. Kas pažįsta Iną, žino, koks šviesus, išsilavinęs žmogus ji yra. Tuo laiku Kinijoje buvo tikras lietuvių teatro bumas. I. Marčiulionytė nustebo, kad prireikus nerado literatūros anglų kalba apie lietuvių teatrą. Po kurio laiko ji pradėjo laiškais atakuoti tuometinę kultūros atašė Pekine Agnę Biliūnaitę. Ir, tiesą sakant, jeigu ne jos spaudimas, ko gero, nebūtume pajudėję iš mirties taško.“ 

Taip, R. Marcinkevičiūtės tikinimu, jai pasitarus su kolege Ramune Balevičiūte, antrąja šios knygos sudarytoja, Kultūros tarybai pateiktas šios knygos projektas ir gautas finansavimas. Abi sudarytojos kalbėjo siekusios, kad į knygą sugultų profesionalų, turinčių akademinės, dėstymo patirties, straipsniai. Jų autoriai yra pripažinti skirtingų kartų teatro kritikai, istorikai ir tyrėjai – be knygos sudarytojų, tai Alma Braškytė, Goda Dapšytė, Ingrida Gerbutavičiūtė, Vaidas Jauniškis, Audronis Liuga, Aušra Martišiūtė, Daiva Šabasevičienė, Rasa Vasinauskaitė. 

„Tai nėra knyga, skirta jos herojams. Tai nėra knyga, skirta kolegoms kritikams. Tai knyga, skirta ypatingai auditorijai, todėl medžiagos išdėstymo faktorius buvo gana svarbus, – teigė R. Marcinkevičiūtė.

R. Balevičiūtė, kalbėdama, ar sudarant knygą iškilo didesnių turinio galvosūkių, minėjo, kad leidinio struktūra susiformavo natūraliai. Pirmoji jos dalis skirta mūsų didiesiems režisieriams Jonui Vaitkui, Eimuntui Nekrošiui, Rimui Tuminui, Gintarui Varnui, Oskarui Koršunovui ir režisierei Yanai Ross. Kiekvienam dedikuota po skyrių, kur gana išsamiai analizuojama jų kūryba ne tik apsiribojant dabartimi, bet ir atsigręžiant į praeitį, atsispiriant nuo jų kūrybos genezės. Ir pačią knygą, ir pirmąją jos dalį pradeda įžanga apie šiuolaikinio teatro situaciją. 

Antroji dalis – parodanti šiuolaikinio Lietuvos teatro įvairialypiškumą ir dinamiką. Ji irgi turi savo įžangą, ir, kaip teigė R. Balevičiūtė, jai tai atrodo brangus šios knygos bruožas, nes į šiuolaikinį teatrą, skirtingus procesus, asmenybes žvelgiama iš įvairių perspektyvų. Antrojoje dalyje aptarta ir lietuvių dramaturgija, ir pačių jauniausių kūrėjų darbai, atskiri teatro fenomenai, aspektai, taip pat šiuolaikinis šokis, teatras vaikams. Savo vietą knygoje atrado, – ir tai komplimentas jos toliaregiško žvilgsnio autoriams! – ir „Auksiniu liūtu“ Venecijos bienalėje apdovanota Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės šiuolaikinė opera-performansas „Saulė ir jūra“. 

„Patys sau esame pernelyg kritiški ir nepakankamai įvertiname tai, ką turime. Iki šiol skųsdavomės, kad neturime lietuviškos dramaturgijos. O kai perskaitai knygą, pasirodo, viskas yra. Taip pat liūdėjome, kad neturime režisierių gigantų, bet prašom – turime ką kita – labai įdomių naujų tendencijų“, – džiaugėsi knygos sudarytoja R. Balevičiūtė.

Aktoriai Martynas Nedzinskas ir Nelė Savičenko rež. Oskaro Koršunovo spektaklyje „Žuvėdra“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

YANA ROSS: Poreikis, kad režisierius vestų kūrybinę komandą į priekį, teatro pasaulyje niekur nedingsta. Bet labai malonu, kad yra stiprus ryšys ir su nepriklausomo teatro kūrėjais.

Teatro titanai išeina?

Iš tiesų, pasak teatrologės E. Bajorinienės, nors nuolat burbame ir laukiame naujų režisierių gigantų, reikia suvokti, kad teatras pradeda vaikščioti visai kitais keliais. Galbūt taip yra dėl to, kad savo lūkesčius, koks jis turi būti, projektuojame gręžiodamiesi atgal, o ne žiūrėdami, ką turime šalia, kuo domisi jaunieji ir patys jauniausi kūrėjai. 

Ar teatro gigantų, titanų laikas praeina? Režisierė Yana Ross siūlo pažvelgti į tai, kas vyksta pasaulio ir Europos šiuolaikiniame teatre. Festivalių organizatoriai, anot jos, vis dar medžioja pirmiausia vardus, tarp kurių galima paminėti Katie Mitchell, Susanne Kennedy, Ersaną Mondtagą.

„Poreikis, kad režisierius vestų kūrybinę komandą į priekį, teatro pasaulyje niekur nedingsta. Bet labai malonu, kad yra stiprus ryšys ir su nepriklausomo teatro kūrėjais. Ir kuo daugiau mes bendradarbiaujame, kuo daugiau vienas kitą palaikome, tuo geriau. Nereikia kovoti už tai, kad vienas teatras gautų daugiau, kitas – mažiau, mes visi turime gauti tiek, kad galėtume laisvai kurti. Menas turi būti profesija, o ne mėgėjų rūšis“, – įsitikinusi Y. Ross. Jos nuomone, šiuolaikinis teatras yra gyvas, laisvas, atviras, profesionalus, turintis savo žiūrovą, ir jį visokį reikia gerbti, finansuoti, auginti.

Pasak knygos pristatyme dalyvavusio scenos menų kritiko Vaido Jauniškio, esame pripratę į lietuvišką teatrą žvelgti kaip į autorinį, nes toks mums padeda lengviau orientuotis pagal stilių. Tokio teatro kūrėjus galime kildinti pradedant nuo 1980 metų – tai vėliausiųjų titanų karta, ir ją pabaigia jauniausi, gimę apie 1969-uosius, dabartiniai 50-mečiai. 

Šiuo metu V. Jauniškis pastebi labai ryškius teatro demokratizacijos procesus – ir sceninę demokratizaciją, kai režisierius jau nebėra tas vienintelis, kuris nurodo, kur žiūrėti ir ką matyti, kita vertus, apie demokratizaciją kalba ir vis didesnis srautas bendradarbiavimo, kolektyvinio darbo. Tai gali būti ir socialinių tinklų, bendrakolaboravimo padarinys.

„Tad labai sunku atskirti, kuriam žanrui ką priskirti. Ir tada iškyla klausimas dėl kultūros politikos, nes vis dar skirstome tam tikrus projektus į šokį, dramą, kitka, kai viskas gali vadintis tarpdisciplina ar gyvuoju menu“, – teigė jis.

Vilniaus miesto šokio teatro „Low air“ direktorius, šokėjas, choreografas Laurynas Žakevičius Lietuvoje vis dar pasigenda šiuolaikinio šokio matymo kaip lygiavertės scenos menų formos: „Šokis, cirkas, teatras jauniesiems, vaikams – visa tai turi būti pastebėta. Labai smagu, kad šokis populiarėja tarp paprastų žmonių kaip laisvalaikio leidimo forma, kuri vėliau kai kuriems tampa ir profesiniu dalyku. Randasi vis daugiau mokinių, norinčių studijuoti šokį.

Iš pradžių iš naivumo ir nieko nežinodami ėjome ir darėme, ką mėgome. Pamažu radosi tarpdiscipliniškumas, pradėjome dirbti su teatro režisieriais, maišėme dramą su šokiu, tada dirbome su scenografais, maišėme vizualiuosius menus su gyva muzika. Mūsų kiekvienas kūrinys yra skirtingas. Mūsų kiekvienas spektaklis yra visiškai kitoks.“

Ta įvairovė, gyvenimas su šių dienų aktualijomis, L. Žakevičiaus nuomone, ir kalba apie jaunojo kūrėjo identitetą.