EPA nuotrauka

Gegužės 22 dienos bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus užbaigė katechezių ciklą apie „Tėve mūsų“ maldą, apžvelgė šios maldos atgarsius Naujajame Testamente, dar kartą pabrėžė du esminius akcentus: šioje maldoje meldžiamės kaip Dievo vaikai, o tai įmanoma Dvasios galia. Po katechezės Šventasis Tėvas priminė Maldų už Kiniją dieną, šv. Ritos iš Kašijos (Cascia) liturginį minėjimą, perdavė savo maldą už Ukrainą ir visus pakvietė melstis už Centrinėje Afrikos Respublikoje barbariškai nužudytą 77 metų amžiaus misionierę ispanę Ines Nieves Sancho.

„Galime pasakyti, kad krikščioniška malda gimsta iš drąsos Dievą pavadinti Tėvu. Tai krikščioniškos maldos šaknis: kreiptis į Dievą „Tėve“. Tam reikia drąsos!“ – sakė Pranciškus. Toks mūsų ryšys su Dievu yra Jėzaus apreiškimas ir dovana. Kreipinys „Tėve“ nėra formalus titulas, tačiau Šventosios Dvasios mūsų širdyse žadinama malda. Popiežius pakvietė atkreipti dėmesį į įvairias Evangelijų eilutes, kuriose galime atpažinti skirtingus „Tėve mūsų“ maldos pavidalus.

Pavyzdžiui, naktį Getsemanėje Jėzus meldžiasi tokiu būdu: „Aba, Tėve, tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę! Tačiau tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu...“ (Mk 14, 36).

„Kaip neatpažinti šioje trumpoje maldoje „Tėve mūsų“ pėdsako? Paskendęs tamsoje Jėzus kreipiasi į Dievą „Aba, Tėve“ vardu, sūniškai pasitikėdamas ir, nepaisant baimės ir kančios, prašo, kad išsipildytų Jo valia“, – pažymėjo Šventasis Tėvas.

Evangelijos mini epizodus, kuriuose Jėzus moko savo mokinius maldos dvasios: malda turi būti atkakli ir joje turi būti atmenami broliai, ypač tada, kai mūsų santykiai su jais yra sudėtingi. „Eidami melstis, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų nusižengimus“ (Mk 11, 25). Kaip neatpažinti tokiuose pasakymuose atitikimo „Tėve mūsų“ maldai?

Apaštalo Pauliaus laiškuose nėra „Tėve mūsų“ maldos teksto, tačiau galima pasakyti, kad ji kondensuota apaštalo paaiškinime, kad tai Dvasia mūsų širdyse šaukia „Aba, Tėve!“ (žr. Rom 8, 15; Gal 4, 6).

Apžvelgus Naujojo Testamento visumą aiškiai matyti, jog krikščioniškos maldos pradininkė yra būtent Šventoji Dvasia ir to negalima pamiršti, pažymėjo Pranciškus. Niekada negalėtume melstis be Jos galios. Tai Ji meldžiasi mumyse, padeda mums gerai melstis. Galime prašyti Dvasios, kad mus mokytų melstis, nes Ji žadina tikrą maldą mumyse, suteikia sugebėjimą melstis kaip Dievo vaikai, kuriais tapome krikštu. Tai yra krikščioniškos maldos slėpinys: malone esame įtraukti į Švenčiausiosios Trejybės meilės dialogą.

Jėzus taip meldėsi. Tačiau vartojo ir žodžius, kurie yra tolimi „Tėve mūsų“ maldai. Galima paminėti psalmės žodžius, kuriuos Jėzus ištarė ant kryžiaus: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ Ar gali dangiškasis Tėvas apleisti savo Sūnų? Žinoma, kad ne. Tačiau meilė mums, nusidėjėliams, mūsų nuodėmių prisiėmimas Jėzų atvedė iki Dievo apleidimo pojūčio. Tačiau ir šiame skaudžiame šauksme išlieka „Mano Dieve, mano Dieve!“ Šiame „mano“ yra ryšio su Tėvu branduolys, tikėjimo ir maldos branduolys.

Atsispirdamas nuo šio branduolio krikščionis gali melstis kiekvienoje situacijoje. Gali kartoti visas Biblijos maldas, ypač psalmes. Bet taip pat gali melstis visais pavidalais, kurie per tūkstančius metų išsiliejo iš žmonių širdžių, visada prisimindamas brolius ir seseris, ypač vargšus, kad nei vienas iš jų neliktų be paguodos ir meilės.

„Šios katechezės pabaigoje galime pakartoti šią Jėzaus malda: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“ (Lk 10, 21). Maldoje turime tapti mažais, kad Šventoji Dvasia ateitų į mus ir mus vestų“, – sakė popiežius Pranciškus.