pixabay.com nuotr.

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: 
    „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus kad myliu. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus 
atiduoti. 
    Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs. 
    Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų, Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“

Skaitiniai KV (268)

Apd 15, 22–31: Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina

Ps 57, 8–9. 10–12. P.: Tautose tau šlovę, Viešpatie, skelbsiu. / Aleliuja.


Komentaro autorius - kun. Nerijus Pipiras

Jėzus kviečia mylėt taip, kaip Jis myli. Kokia čia avantiūra?

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad Jėzus apaštalus, o kartu ir visą pasaulį ragina akcentus sudėti ne į teorinę, saldžią, romantišką meilę. Taigi, turime prieš akis matyti keletą dalykų.

Jėzus eina į sinagogos vyresniojo namus, tam, kad pagydytų dukterį, netgi prikeltų ją iš numirusių. Kada mes ryžomės pasibelsti į savo artimo namų duris ir pasidalinti su juo ramybe? Juk pasidalinta ramybė gydo. Bent jau nuo vienatvės, XXI amžiaus ligos.

Jeriche, praeidamas pro šilkmedį, Jėzus pakelia akis aukštgyn į Zachiejų. Žvilgsnis keičia žmogaus gyvenimą, keičia nusistovėjusias taisykles ir stereotipus. Ar pažvelgėme į akis žmogaus, kuris kitaip mąstė, kalbėjo, veikė, kuris klydo. Ar pakėlėme jas nuo savo labai dažnai siaurų interesų.

Galų gale neišvengiamai, mąstydami apie meilę, į kurią kviečia Kristus, turime praverti ir Paskutinės Vakarienės menės duris. Ką ten rasime? Tą patį Jėzų, pasilenkusį prie savo mokinių kojų. Plaunantį, šluostantį ir bučiuojantį jas. Koks šeimyniškumo pavyzdys.

Jėzui visi esame labai artimi. Tiek, kad Jis nesibodi net kojas mazgoti. Kada paskutinį kartą pasilenkėme, trokšdami padėti žmogui dėl to, kad jis yra žmogus, o ne dėl turto, visuomeninės padėties. Jėzus kviečia būtent į šią valandą. Ir netgi daugiau.

Jis ne tik pasilenkia prie mokinių kojų Paskutinės Vakarienės menėje, bet ir visą save atiduoda žmogui ant kryžiaus. Taigi, aukos ir atidavimo valandai Jėzus mus kviečia. Tik tą supratę, mes patirsime, koks radikalus šis kvietimas. Ir kiek naujas, perkeičiantis mūsų stereotipus ir teorinį meilės pažinimą.

Kviesdamas mylėti taip, kaip Jis myli, Jėzus paprasčiausiai nori mus išvaduoti iš kreivų veidrodžių karalystės, į kurios žabangus esame patekę. Tad šiandien atraskim patarnavimo džiaugsmą, atraskime paprasčiausios mazgotės pašaukimą,  koks jis kilnus, juk ja galime šluostyti gyvenimo dulkes, nusėdusias ant kojų,  atraskim ir aukos prasmę, juk kas duoda – gauna. Ypač darbuojantis, keliaujant su Viešpačiu.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai