Toma Bružaitė. Anto Beno Ališausko nuotrauka.

Ne apie rinkimus šį kartą, bet mintys kilo matant katalikų diskusijas apie rinkimus ir kandidatus. Kad ir kokie maži ir nereikšmingi buvo mūsų pasibarimai facebook'o komentaruose ar susitikimų metu, šiokius tokius apibendrinimus, manau, būtų galima padaryti.

Kažkas socialiniuose tinkluose vykstančias diskusijas pavadino katalikų „pilietiniu karu“. Tikriausiai pagrįsti buvo nuogąstavimai, jog įrašuose per daug ironijos ir sarkazmo, komentaruose – įžeidžių epitetų. Ir tikrai nemažai laiko praleidome diskutuodami ne apie idėjas, o apie diskusijų kultūrą ir nekultūrą. Aiškinomės ir idėjas – Bažnyčios socialinio mokymo principus, prioritetus, Metallicos dainų prasmes, krikščioniškas vertybes, kataliko įpareigojimus ir dorybes. Išryškėjo takoskyros ir skirtumai. Vieniems jos buvo užslėptos ir dabar atsiskleidė, kiti sakytų, kad tai krikščioniško ugdymo stokos pasekmė, dar kiti ginčytųsi, teikdami, kad tiesiog trūko aiškesnio vyskupų pareiškimo. Ar visa tai reiškia, jog katalikai susiskaldė, prarado taip puoselėtą ir brandintą vienybę?

Šių diskusijų įkarštyje ne kartą prisiminiau vaizdingą Grigaliaus iš Nysos, gyvenusio V a., pasakojimą apie vykusius teologinius ginčus. Tai buvo laikas, kai Bažnyčia gynėsi nuo didžiųjų erezijų ir formulavo savo tikėjimo išpažinimą. 

„Tokių kalbų pilni miestų kampai: skersgatviai, sankryžos, aikštės ir gatvės. Šneka ir rūbų pardavėjai, ir pinigų keitėjai, ir turgaus prekiautojai. Jei pinigų keitėjo paklausi, koks šiuo metu yra kursas, jis tau atsakys traktatu apie gimusį ir sukurtą. Jei pasiteirausi apie duonos kokybę ir kainą, kepėjas atsakys: „Tėvas yra kilniausias ir Sūnus nuo jo priklauso“. O jei paklausi pirtininkų, ar vanduo jau paruoštas, atsakingasis pareikš, jog Sūnus atsirado iš nieko.“ 

Anuomet internetų ir spaudos nebuvo, bet gi tikriausiai galime įtarti, kad turgaus aikštės ir smuklių stalai buvo ano meto diskusijų platformos ir atitikmuo žiniasklaidos priemonėms, kur paprasti piliečiai susitikdavo nuomonių formuotojus. Tad nebūtų visai tikslu sakyti, kad požiūrių įvairovė, kartais net aršios diskusijos yra neįprastos Bažnyčiai. Tik šiandien, net ir pasislėpę anoniminėse paskyrose, mes esame kur kas civilizuotesni, susivaldę ir save kontroliuojantys. Juk tada diskusijos apie tikėjimo tiesas neretai ir muštynėmis, įkalinimais, vyskupų rietenomis ir Bažnyčios skilimais pasibaigdavo.

Vis dažniau tikintiesiems nebepakanka vien teiginių, nurodymų ar paliepimų. Vis dažniau klausiama, „o kodėl?“, „kam to reikia?“, „ką tai reiškia?“.

Aš džiaugiuosi tais pokalbiais, diskusijomis ir net apsižodžiavimais. Gal kartais ir pamirštam pagarbą ir romumą, persūdom komentarus sarkazmu ar ironija, vis tik manau, kad vis dažnėjančios diskusijos apie tikėjimą, Bažnyčią ir jos vaidmenį visuomenėje, tikinčiųjų pasirinkimus ar sprendimų kriterijus rodo mūsų sveikimą ir gerus pokyčius katalikų bendruomenėje.

Ateina kitokia karta, tik nebūtinai tai susiję su amžiumi. Įvairios komunikacijos priemonės mums suteikia kitokias galimybės parodyti solidarumą, įsipareigojimą, teisingumo siekį. Internete palikti pasisakymai ir komentarai išlieka ilgam, o ir ištrynus, negali būti tikras, kad kas nebus jų pasidėję į archyvus. Net jei privačiai parašyti ar seniai pasakyti, jie gali būti ištraukiami, suabejojus nuoširdumu ar nepatikėjus argumentų pagrįstumu. Tai, kas įvyksta vienoje parapijoje, nebūtinai ir liks tik tos parapijos reikalu – sukrečiančios istorijos ar informacija sklinda greitai ir plačiai. Ir visai nebūtinai tai reiškia chamišką norą atidengti oponento gėdą. Tai gali būti nuoširdus rūpestis bendruomenės gyvenimo švara.  

Vis dažniau tikintiesiems nebepakanka vien teiginių, nurodymų ar paliepimų. Vis dažniau klausiama, „o kodėl?“, „kam to reikia?“, „ką tai reiškia?“. Argi tai ne sveikintinas noras – suprasti, kuo ir kodėl tikiu, atrasti, kaip tuo tikėjimu galiu gyventi kasdienybėje, tikrovėje, kuri yra sudėtingesnė ir įvairesnė nei knygose surašytos tiesos?

Toji karta neprašo Bažnyčios prisitaikyti, nemato jos kaip dvasinių paslaugų teikėjos ir nesitiki, kad Bažnyčia viską už juos nuspręs. Jie norėtų ir patys prisidėti kurdami Bažnyčią, nes suvokia, jog yra jos dalis.

Atviri, drąsūs kalbėti, klausti ir suklysti, suabejoti, nepriimti beatodairiškai, kai nesupranta, net ir teisingų teiginių, net ir autoritetingų pasisakymų; ieškantys būdų, kaip gyventi netobulame pasaulyje ir neprarasti krikščioniško stuburo, bet ir nebandyti to pasaulio perkurti ar perkonstruoti pagal „teisingą trafaretą“; mėginantys keisti savo aplinką iš vidaus, ne nurodantys kitiems teisingas gyvenimo normas, bet liudijantys gyvenimą teikiančius pasirinkimus savo pačių gyvenimo kokybe ir dorybėmis. Aš taip apibūdinčiau tą kartą, kuri mėgaujasi laisve, taip sunkiai iškovotą tų, kurie negalėjo viešai klausti, diskutuoti, kalbėtis.

Toji karta yra ir nemenkas iššūkis pačiai Bažnyčiai. Kaip kalbėti su žmogumi, kuris gali būti ir labiau išsilavinęs, ir aiškiai žinantis, ko nori iš gyvenimo, ir labiau išugdęs savo skonį bei įgūdžius? Kaip padėti žmogui, kuris nepasitiki greitai dalinamais patarimais ir nenori tapti priklausomu nuo teikiamos pagalbos? Kaip lydėti žmogų jo gyvenimo kelionėje, kai jis nepasitenkina nurodymais, nuobodžiauja, klausydamas menkai suprantamų teologinių frazių, bet ieško turiningų pokalbių, kurie paaiškintų net ir sudėtingus, sunkius jo gyvenimo įvykius? 

Toji karta neprašo Bažnyčios prisitaikyti, nemato jos kaip dvasinių paslaugų teikėjos ir nesitiki, kad Bažnyčia viską už juos nuspręs. Jie norėtų ir patys prisidėti kurdami Bažnyčią, nes suvokia, jog yra jos dalis. Ir jeigu Bažnyčia nepasitiki jų galimybėmis ir geranoriškumu, ne įtraukia į sprendimų priėmimą, o perima visą atsakomybę, toji karta Bažnyčioje tikriausiai ilgai neužsibus.