Aktorius, režisierius, šokėjas Paulius Tamolė. Eglės Sabaliauskaitės nuotrauka

Klaipėdoje balandį vyko jau septynerius metus rengiamas tarptautinis festivalis „Jauno teatro dienos“, kuris šiemet subūrė jaunus teatro meno kūrėjus iš 11-os šalių. Pagrindiniu festivalio akcentu įvardijamos ketvirtą kartą organizuojamos teatro profesionalų kūrybinės dirbtuvės, suvienijančios aktorius, režisierius, dramaturgus, scenografus, kad jų improvizacijos organizatorių pasiūlytomis idėjomis virstų mini spektakliais. Klaipėdos senamiesčio erdvėse – kūrybiniame inkubatoriuje Kultūros fabrike – ir aplink jį įkurtame palapinių miestelyje vyko kūrybinių dirbtuvių vaisių pristatymas.

Savąjį darbą – performansą – pristatė ir šokėjas, aktorius, režisierius PAULIUS TAMOLĖ, besireiškiantis įvairiuose vaidmenyse skirtingo žanro, stiliaus spektakliuose, kuriantis įvairiaplanius, imersyviojo teatro meno kūrinius.

P. Tamolės performanso inspiracijos – Williamo Shakespeare‘o dramos „Hamletas“ frazė: „Aš – tavo tėvo šmėkla, pasmerkta / tam tikrą laiką naktimis klajoti“, ir Gustavo Mahlerio Pirmosios simfonijos antroji dalis. Kūrybinė P. Tamolės trupė: scenografė Nina De Ludemann (Vokietija), dramaturgė Živilė Zablackaitė, aktoriai Artūras Lepiochinas, Paulina Simutytė, Kamilė Galkutė, Greta Grinevičiūtė, Simonas Lunevičius.

P. Tamolė performansą išpildo gimtadienio švente, sveikinimo ritualo interpretacija, kuri sukelia daugybę klausimų, sužadina asmeninių patirčių refleksiją, veikiausiai todėl, kad visi esame paženklinti gimimo ženklo, turime savas, unikalias gimtadienio šventės patirtis. Apie visa tai – pokalbis su teatro kūrėju P. Tamole.

Pauliau, kokia performanso idėja, ko siekta, ko tikėtasi?

Mūsų atspirties taškas buvo tėvas ir santykis su juo, kaip vėliau paaiškėja, dažnam iš mūsų tėvas ir realiame gyvenime buvo arba vis dar yra veikiau šmėkla nei pavyzdys. Mes kalbėjomės apie savo patirtis, savo santykius su tėvu, ką esame išgyvenę, ką esame patyrę, bendraudami su juo. Vieni dalijosi, kad yra kvietę tėvą į premjerą, bet jis nepasirodė; kiti laukė savo vestuvėse, tačiau tėvas nedalyvavo; trečių gimtadienyje turėjo būti, bet irgi nuvylė. Trumpas ir apribotas kūrybinių dirbtuvių laikas mus nuvedė į tėvo gimtadienį, kaip švęstume tėvo gimtadienį be jo. Man rodos, gimtadienio mintį pasiūlė mūsų scenografė, brazilė, šiuo metu studijuojanti ir dirbanti Berlyne, Nina De Ludemann.

Perfomansas skilo į dvi dalis. Pirmojoje mes labai laukiame ir ruošiamės tėvo gimtadienio šventei, pasitinkame svečius. Nuotaika tokia pati, kaip laukiant pasirodančio Kalėdų Senelio vaikystėje, o antroje pasirodymo dalyje, paaiškėjus, kad tėtis nepasirodys – jo vėl nebus, lieka tik plika, nuoga įskaudinto vaiko – žmogaus – emocija. Tarsi tu vaikštai po nuviltų žmonių muziejų, kur kiekvienas veikėjas reaguoja savaip, bet faktas, kad jie yra išduoti.

Gimtadienio šventė – kokia jos reikšmė, prasmė? Kas ir kokia ji yra, turėtų būti žmogui, jums asmeniškai?

Prasmės joje nėra, nebent tą prasmę sukuri pats. Aš pats nelabai linkęs švęsti gimtadienių. Labai keistas ir dvejopas jausmas, tarsi nori švęsti, tarsi lauki, bet kai ateina ta diena, nežinai, kaip reaguoti. Man gimtadienis dažnai būna savirefleksija, apie tai, kaip gyvenu, kaip man sekasi eiti gyvenimo keliu. Tai diena apmąstyti pasirinkimus, elgseną, tikslus. Gimtadienį sutinku artimiausioje šeimoje, su žmonėmis, kurie yra man patys brangiausi. 

Vis dėlto kokie esminiai gimtadienio šventės akcentai?

Geras ir skanus maistas, ilgas ir nuoširdus pašnekesys su artimaisiais.

Sveikinamasis ar sveikinantysis – kas jums labiau prie širdies?

Aš tikrai kur kas dažniau atlieku sveikinančiojo vaidmenį, ir tai man labiau patinka, nes, kai sveikina patį, dažnai nežinai, kaip reaguoti, kur dėti akis. Rodos, ir kvaila, ir nepatogu suglumti, susigraudinti. Čia, ko gero, svarbiausiais momentais tampa duoti ir gauti, duoti ir priimti. O juk taip malonu sveikinti kitus ir daryti kitiems gera.

Taigi įvykusiame performanse džiugų laukimą pakeičia nusivylimo apatija, sveikinimo staigmena tarsi neišsipildo arba išsipildo negatyviai. Jaunam žmogui – vaikui, paaugliui – tai gali sukelti psichologinę traumą, palikti suvokimo pėdsaką visam gyvenimui – gimtadienio kaip neišsipildymo; kita vertus, tai gali išlaisvinti, leisti suvokti ir priimti, kad liūdėti per gimtadienį – galima. Kokios jūsų mintys?

Mūsų noras buvo atverti savo emocijas ir leisti žiūrovui patirti, kaip jaučiasi įskaudintas, nuviltas, apgautas žmogus. Kaip sunku būti išduotam. Gimtadienis yra tik mūsų pasirinkta šventė. Viena yra, kai į tavo gimtadienį neatvažiuoja tėtis, bet visai kita, kai jis nepasirodo net ir tavo vestuvėse. Norėjosi sukelti diskusiją apie artimo žmogaus buvimą šalia tavo gyvenimo svarbiausiais momentais. Tai, ką jūs pastebėjote ir ko klausiate, man tik įrodo, kad mums pavyko perteikti savo sumanymą, ir tai palietė jūsų širdį ir jausmus.

Performanso inspiracija – G. Mahlerio Pirmosios simfonijos antroji dalis. Kyla klausimas: kas jums yra muzika apskritai? Kiek ji reikšminga gyvenime? Koks jūsų santykis su klasikine muzika, šiuolaikine akademine muzika? Ko ir kaip, kada klausotės jūs?

Muzika yra pati paveikiausia meno išraiškos forma. Reikia pripažinti, kad ir teatras turi nulenkti galvą prieš muziką, kita vertus, jis ir pats nebūtų toks garsus be muzikos. Aš mėgstu klasikinę muziką, ji man yra tarsi vertybinis pagrindas, kuriuo remiasi visa kita muzika ir netgi žmonių bendravimas. Turiu pripažinti, mažai išmanau šiuolaikinę akademinę muziką. Klausau visko pagal nuotaiką ir nusiteikimą. Muzika mane turi skraidinti, apgaubti, raminti, saugoti, lydėti.

Kokia jūsų idealioji šventė – įsivaizduojama, svajojama šventės vizija be ribų?

Turbūt kartosiuosi, bet įsivaizduoju savo šeimą, daug artimų draugų, daug skanaus maisto, jūros krantas, visi šnekučiuojasi, groja gera, gyva muzika.

Šventė, nori nenori, susijusi su linkėjimu, tad jūsų linkėjimas sau ir kiekvienam švenčiančiajam.

Švęskite gyvenimą, dėl kurio nebūtų gėda.