Šakynos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia.

Prieš kelias dienas „Kataliko balsas“ pakvietė į diskusiją aktualia – ypač šiomis dienomis – tema. Su susirinkusiais į diskusiją, transliuojamą ir feisbuke, bendravo Rimas Šapauskas, laidų vedėjas, sesuo salezietė Liucija Grybaitė, LRS narys Mantas Adomėnas, muzikantas, dainininkas ir dainų autorius Tomas Sinicki. Visos susirinkusiųjų kalbos ir klausimai sukosi apie pagrindinę diskusijos ašį: ar dera Bažnyčiai kištis į visuomenės reikalus? Kitais žodžiais tariant, kaip atskirti, „kas ciesoriaus – ciesoriui“ nuo „kas Dievo – Dievui“?

Diskusiją pradėjusi sesuo Liucija citavo Jėzaus priesaką: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Gerąją Naujieną.“ O Geroji Naujiena yra ta, kad žmogus sukurtas laimei žemėje ir amžinybėje. Tą laimę kurti reikia atsiraitojus rankoves, o ne vien psalmes giedant. „Popiežius Pranciškus yra sakęs, kad geriau susitepti ir klysti, nei nieko nedarant gerai atrodyti,“– sakė sesuo Liucija.

Viską suplokštinus ir uždėjus „paukščiukus“ atsiranda daug erdvės biezdariams, gražuliams (tai jau tampa bendriniu žodžiu), ir rėksniams...

Tačiau kaip su politika? Ar dera Bažnyčiai į ją kištis ir nurodinėti piliečiams, kaip ir už ką balsuoti? Kartais tenka išgirsti balsus, siunčiančius krikščionis melstis į savo kambarėlius ir nesikišti į visuomenės reikalus. „Tačiau krikščionys irgi piliečiai, o visos didžiosios valstybės yra gimę iš krikščioniškojo mąstymo“, – pastebėjo M. Adomėnas. Kalbėdama Bažnyčia turi atsižvelgti į savo sielovados uždavinį, o ganytojai, kurie imasi politikavimo, rizikuoja būti atstumti. „Politika neišvengiamai skaido, todėl dvasiškiai negali imtis to politikavimo, nes tokiu būdu savo specialiąją misiją stato į pavojų,“– sakė Seimo narys.

Rasos Baškienės nuotrauka

Netylant katalikų ginčams su katalikais apie einančiųjų į politiką krikščioniškas vertybes (o gal greičiau jų deklaravimą?), atsiranda pagunda tas vertybes įdiegti į politinio pasirinkimo kriterijus. Pasak M. Adomėno, tuomet reikalaujama, kad kandidatas būtinai turėtų būti susituokęs, ir, neduok Dieve, jis parodys satanistinį gestą. Teigiant, jog svarbiausias klausimas rinkimuose yra šeimos samprata, katalikai raginami rinktis pagal tai, kaip politikai pasisako šia tema. „Visa politikos plotmė tuomet suredukuojama į vieną dimensiją. Kas, jei politikas vaikšto į bažnyčią ir turi vaikų, bet jis yra niekam tikęs politikas, kuris neturi jokių idėjų ir priima sprendimus, nuo kurių šaliai tik blogiau? Viską suplokštinus ir uždėjus „paukščiukus“ atsiranda daug erdvės biezdariams, gražuliams (tai jau tampa bendriniu žodžiu), ir rėksniams...Tai vyksta ir Lietuvoje, ir tokiais  žingsniais ateinama į Bažnyčios politinį manipuliavimą ir užvaldymą,“ – teigė Seimo narys.

Tad kaip Bažnyčia turėtų veikti?

„Bažnyčia daro įtaką, bet jei ji bando paveikti iš išorės politikuodama, tai yra blogai. Jos įtaka turi kilti iš vidaus, – sakė sesuo Liucija. – Bažnyčia yra pionierė tam tikros savikritikos ir tam tikrų žaizdų gydymo. Tačiau esame sužeisti ir kritika yra sužeista.“

„Kai kunigas man pradeda kalbėti, už ką balsuoti, tą akimirką jis jau man nebėra kunigas. Jis tampa toks pats, kaip ir kiti piliečiai.

Laikai jau keičiasi, ir šiandien ne vienas drįstame pasakyti drąsesnį ar kritiškesnį žodį ir Bažnyčios hierarchams. O drąsa reikšti savo mintis rodo tam tikrą visuomenės brandą. „Anksčiau žmonės buvo mokomi patylėti vardan tos Bažnyčios, diskutuoti kambarėliuose, tačiau tokiu būdu neapaštalaudavome, ko mus mokė Kristus“, – pastebėjo žurnalistė Jūratė Kuodytė, viena diskusijos dalyvių.

„Gyvename laikais, kai kankinystė liudijama jutube ir televizijoje“, – sakė R. Šapauskas. Ar ir tokiais atvejais viso pasaulio krikščionys turėtų tik melstis ir daugiau nieko nedaryti? „Yra kritinių situacijų, kai Bažnyčia negali tylėti, kai reikia ginti savo kaimenę“, – pabrėžė M. Adomėnas. Šv. Jonas Paulius II sugriovė sovietinę imperiją, kurioje persekiota Lietuvos Katalikų Bažnyčia kalbėjo drąsių kunigų ir vienuolių balsais, neleisdama užšalti sieloms. Tų dvasininkų balsus girdime ir dabar, įprastinėje demokratinio gyvenimo situacijoje. Bet ar toks veikimas tinkamas santykinai ramiais mūsų laikais?

„Kai kunigas man pradeda kalbėti, už ką balsuoti, tą akimirką jis jau man nebėra kunigas. Jis tampa toks pats, kaip ir kiti piliečiai. Įtaką jis gali daryti, bet šiuo atveju jis toks pat svarbus, kaip koks Andrius Užkalnis...“ – reziumavo T. Sinicki.

Mažai kas ginčytųsi. Ypač kai retorika, einanti iš dvasininko lūpų, yra persmelkta nepakantumu ir aštria ironija, o teiginiai nei nuoseklūs, nei faktais pagrįsti, greičiau skaldantys, nei vienijantys. O Kristus kalbėjo: „Duodu jums įsakymą, kad vienas kitą mylėtumėte kaip aš jus mylėjau...“ Tokio meilingo žvilgsnio pasigendi feisbukiniuose pasisakymuose tų, kurie turėtų būti užuovėja mūsų gyvenimo verpetuose. Diskusijoje tą pastebėjo ir žurnalistė Jūratė Kuodytė: „Pozityvu, kad savo nuomonę nebijo pareikšti vienuoliai ir kunigai, tik klausimas, kaip jie tą daro. Derėtų išlaikyti elementarų mandagumą.“

Kunigams reikėtų laikytis klusnumo įžado ir paklusti vyskupams, sako M. Adomėnas, prilyginęs pašvęstojo gyvenimo narius savanoriškosios krašto tarnybos kariams, kurių pilietinės teisės yra dalinai apribotos. Bet, pasak sesers Liucijos, kunigai irgi žmonės, vieni daugiau linkę veltis į pasaulio reikalus, kiti mažiau, o jų brendimas yra procesas.

„Vyskupas gali pasakyti „tylėk“, bet išeina kaip išeina...“ – diskusiją apibendrino R. Šapauskas.

***

Rinkimai ateina ir praeina, vieni politikai keičia kitus, o mes žvelgiame į savo ganytojus, liudijančius Kristų.