Kunigas Kęstutis Dvareckas. Kosto Kajėno nuotrauka

Igno Staškevičiaus asmeninis tinklaraštis – tikras pokalbių lobynas. Jie surašyti šnekamąja kalba, negludinti žurnalistų rankų, gyvi ir organiški. Šie pokalbiai – natūralūs, jaukūs, besigilinantys į svarbiausius mums, kaip žmonėms, klausimus. Siūlome pokalbio su kunigu KĘSTUČIU DVARECKU ištrauką. Kunigas Kęstutis Dvareckas yra priklausomų asmenų reabilitacijos ir reintegracijos bendruomenės „Aš esu“ įkūrėjas. Nors pokalbis įvyko jau senokai, tačiau jis kaip niekad aktualus: paliečia priklausomybės, Dievo malonės, bendruomenės, taikaus gyvenimo šiame pasaulyje temas. Visą pokalbį galite skaityti I. Staškevičiaus tinklaraštyje Maratonolaukas.

Pradėkime nuo priklausomybės sąvokos. Kas tai yra? Kas nuo ko čia priklauso?

Tai yra tos pačios šaknies du žodžiai: priklausyti kažkam ir priklausomybė kaip liga. Tai priklausyti aišku, kad norisi. Norisi priklausyti šeimai, bendruomenei, chebrai, nu kam nors. Negera žmogui... Net iš krikščionybės pozicijos, pirmi tie sakiniai, kad negera žmogui būti vienam... Vis tiek reikia kam nors priklausyti. Tik tai gali tapti liguista forma. Tai kai kalbame apie priklausomybę, jeigu ne priklausymą kam nors – bendruomenei, šeimai, fanklubui – kas visai taip smagiai praskleidžia žmogų, bet jau apie priklausomybę – tai, griežtai šifruojant tą pavadinimą ligos, yra psichikos ir elgesio sutrikimas. Vartojant tam tikras medžiagas arba kartojant tam tikrą elgesį, kaip būna lošimo atveju. Pokytis vyksta ką nors cheminio vartojant arba dėl elgesio. O man artimiausia tai, ką iš savo patirties – vidinė migracija – kad realybės tu nepakenti, nebepripažįsti ir nori išnykti, dingt, kažkokia forma pabėgt. Vyresnė karta ne taip žalingai migruoja – į serialus, televizorius, apkalbas – kad savo gyvenimo nereiktų gyventi ir spręsti, nu kad neliktų vietos, kurioje iškyla spręstini dalykai, o jaunimas – į internetą, o paskui gali ir į svaigalus.

Aš taip manau, iš savo... Iš to, kiek čia dalinasi žmonės... Kad jeigu yra taika viduje, tai jie, jaunimas, turi tokį žargoną, „net nesupranta kaifo“. Jiems nieko neduoda tokio, ko jiems trūktų. Tai vat, priklausomybės atveju, gal jau girdėjote, jaunimas sako: „Vienas užkimba, kitas – ne.“ Vienas pakvailiojo ir nustojo, nes jam nepatiko, jam nieko nedavė, jam nepatinka neblaivi būsena. O tas, kuris linkęs į priklausomybę... Kai tu patiri tą būseną, sakai: „Kur aš iki dabar buvau? Va tai yra taip, kaip aš visada norėjau jaustis – nesiparint, nesijaudint, nekompleksuot, nesigėdyt savęs, išdrįst kažką, ko niekad sau neleidi“. Priklausomybė neatsiranda... Ne svaigalai čia esmė, nes svaigalai – trečioje vietoje.

Taip, taip, bet man esmė ir įdomu: kas yra tas priklausomasis ir kas yra tai, nuo ko jis priklauso? Reiškia tu nuo kažko pasidarai priklausomas, tu nebegali...

Tu netenki laisvės spręsti. Taip labai grubiai lygindami, nežinau, mėgsta mūsų socialiniai darbuotojai tą vidurių paleidimą. Ta prasme, kad jeigu jau paleido, tai tu jau nebelaisvas. Tai jau ta liga, ir ne mažiau garbinga, negu kitos, ir ne mažiau kokia nors bloga, ir su pasekmėm. Tai priklausomybės atveju aš tampu nebelaisvas gyventi savo gyvenimo, man viskas tas pats. Aš dėl tos būsenos netikros, tos netikros ramybės, netikros iliuzijos galiu būti pasiryžęs beveik viskam... Palaipsniui.

Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, „Aš esu“ bendruomenės steigėjas ir vadovas kun. Kęstutis Dvareckas ir vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis.

Kosto Kajėno nuotrauka

Tai aš tampu priklausomas, nes kai poveikis, mano iliuzija, tas miražas, kuriame gyvenu, sklaidosi, tai man bet kokia kaina reikia sugrįžti ten. Labai priklausomi bijo ypač to prablaivėjimo momento. Kai prasisklaido tas priklausomybės rūkas, tu pamatai, kad tu buvai pabėgęs, bet problemos tai kaupiasi. Toliau viskas gangrenuoja – ir širdis ir santykiai – tik aš gyvenu iliuzijoje, kad viskas gerai. Tai priklausomas žmogus tampa nebelaisvas...

Taigi, priklausomas yra žmogus.

Taip, tai...

Tvarkoj. O kas yra tai, nuo ko jis priklausomas?

(Galvoja) Aš nesakyčiau, kad nuo medžiagos. Aišku, kimba ant medžiagų kažkokių, ir tada lengviausia, taip ir rūšiuojama: alkoholikas – nuo alkoholio, bet tai ne... Ta prasme, atėmus medžiagas, aš ir toliau lieku priklausomas. Tai reiškia, kad aš... Kad aš esu su žema skausmo, ypač emocinio, riba, aš turiu susitaikyti su savo būdo ypatybėmis. Su savo, kaip priklausomo asmens, būdo ypatybėmis. Kad aš turiu polinkį bėgti iš karštų situacijų, užuot sprendęs. Tai reiškia, turiu atsižvelgti į šitą savo būdą, gyvendamas kasdienybėje. Aš turiu polinkį kažkaip daryt greitas išvadas, kurios kartais prasilenkia su tikrove. Aš turiu įsivardint savo kitus būdo trūkumus. Ta mano liga manyje lieka. Tik aš, kai ją pažįstu, galiu pastebėti, kada jinai pasireiškia, ir daryti tam tikras išvadas, imtis veiksmų, kad ji neužneštų ten išvis į kraštutinius kažkokius dalykus arba visai žalingus. Tai aš ir lieku priklausomas. Iš esmės turbūt priklausomas nuo... Net nežinau... Vat tas vat sunkus klausimas – nuo ko? Priklausomas – tai reiškia, kad man reikia pastangų išbūti realybėje. Priklausomas nuo... „Ai, bėgu, neriu.“ Darbe įtampa, šeimoje įtampa, draugystėje įtampa... Pasiųsti visus ir izoliuotis ir tada skandintis, skandinti, savęs gailėti, pykti – viskas susimaišo, toks jovalas.

Žodžiu, tai ­– ne medžiaga.

Jokių būdu – ne.

Ir tą labai aiškiai gi rodo... Yra diskusijų, turbūt žinote, Amerikoje jau kalba, kad pagyja nuo priklausomybių. Lietuvoje mes sakome, kad nu: „Ką reiškia pagyja?“ Kad gali gyventi kokybišką, pilnavertį gyvenimą – taip. Bet saikingai vartoti jau niekada negalės žmogus, kuris turi priklausomybę išsivysčiusią. Ir tikrai, vat ir namuose turime pavyzdžių, kai žmonės išeina ir grįžta, sako: „Aš jau nebe alkoholikas, dabar jau – narkomanas“. Ta prasme, neišgirsta tos žinios, kad tu turi visą ligos mechanizmą, ir jeigu tu tik leisi, tai koks skirtumas – ant ko tave užneš? Taip aš namuose tokį palyginimą čia atradau, kad tai – kaip įtampos generatorius, žinot –  kai vat sujungi daug įtampos name: ten skalbenkę, mikrobangę, virdulį – ir išmuša saugiklį.

Būna.

Tai priklausomi mes esame ta prasme, kad patys sugebame įtampos generuoti, bet turim kažkaip labai daug visko pasijungę. Dėl kompleksų visur sakome „taip“, nors nereikėtų sakyti „taip“, bet iš baimės likti vienam, ir ten visokių nepilnavertiškumų... Visko būna daug, pasijungia, ir tada mums išmuša saugiklį. Priklausomybės atveju – į svaigalus, į kažkokį ten mėšlą. Ir kai tu gyveni blaiviai, vis tiek tuos saugiklius gali mušti, jei tu neatrasi, kas tą generatorių... Kokias ten įtampas atjungti. Tikrai yra žmonių, kuriuos išmuša – nuo svaigalų pereina ant vaistų, nuo vaistų ten – ant lošimų. Įsitikina, kad ir ten – tas pats, ta mano liga veikia tuo pačiu mechanizmu. Kiti – ant netvarkingo lytinio gyvenimo. Jau atrodo nevartoja dešimtį metų: statusas, finansai, pagarba, šeima, nuostabi žmona, pats supranta, kad nu ten kaip vištai ­– grūdas, pasisekė, o vis tiek traukia kažkas iš kriminalų pusės, kažkas purvino. Ir jie patys savęs gėdinasi. Paskui čia ateina kartais pokalbiams tie, jau ilgiau blaivūs, ir sako, kad tas lieka, kad ta vidinė įtampa... Jeigu tu neatrandi, kaip spręsti, tai vis tiek per kitą silpnesnę vietą tave muš.

[…]

Kai chemija veda nužmogėjimo keliu, ar būna skirtingų scenarijų iki to suvienodėjimo? Ar gali žmogus anksčiau pasukti šviesėjimo keliu, ar tai ­– tik šnekos, peržengei slenkstį – viskas?

Tai vat, yra ta sparnuota frazė „nuo dugno atsispyrus“. Girdėjote?

Taip.

Ir vat, kur tas dugnas, kurioje vietoje? Ir va dabar džiaugiuosi, ateina žmonių tokių, kad aš sėdžiu, klausau jų istorijų ir galvoju: „Dieve! Tavo vietoje gerčiau ir vargo nematyčiau... Mane žavi tai, kad tu jau matai problemą.“ Ir tada jau gydytoja sako: „Jo, jo, yra jau čia pirmukas, antrukas...“ Mes tokį žargoną turim, nu kad jau čia prasidėję tie procesai.

[…]

Kunigas Kęstutis Dvareckas. Evgenios Levin nuotrauka

Ir į mūsų namus kreipiasi tikrai nuo kalinių kamščių iki labai jautrių, kūrybingų žmonių, kurie dar nu nenuėjo visos degradacijos, bet kažkaip jaučia, mato kryptį, kad į tai veda. Ir jau nuo mano gerumo nepriklauso, kad į ten eisiu. Tai vat mes irgi su savo pokalbiais, knygomis, paieškomis... Ieškome su gydytoja Vilma Andrejauskiene ir kitais darbuotojais, kaip padėti žmonėms, kad nu nereiktų taip žemai kristi. Nes ilgainiui nieko nedarant, šita liga, kaip ir kitos, progresuoja. Kas lieka – kalėjimas, ligoninė ir kapinės. Trys vietos. Kitų variantų, deja, nėra.

Neblaivūs, nesvarbu nuo ko, prisidaro tikrai daug nelaimingų atsitikimų. Arba laimingų. Nes čia būna namuose... Pavyzdžiui, vienas toks žmogeliukas, kurį bandė įkalbėti, bet nepradėjo jis gydytis. Jo artimąjį pažįstam, jo brolis – pas mus. Ir žiauriai pergyvena dėl savo brolio, kad blogai baigsis: užmuš, primuš jis arba perdozuos. Ir jis prisidirbo, ir sulaikė policija. Jūs matytumėte tada brolio palengvėjimą, nu tą tokį veide, kad uch! Kad laimė, pasisekė, ta prasme, kad jį sulaikė, jis nebegalės toliau eiti ir sau kenkti. Aišku, ten ir kitiems žmonėms kenktų, bet pirmiausia jis myli tą savo brolį, nesvarbu, ką jis pridirbęs. Tai vat, būna tų tokių nelaimingų, o gal net laimingų atsitikimų.

Esu girdėjęs, kaip buhalterė vogė pinigus ir ėjo lošti, vis laukdama, kada gi ją pagaus. Nu kada nutrauks jos tą nusikaltimą? Nes pati nesustoja...

Toks pragariukas, kuris pats nesustos.

Ir paskui stebisi, sako: „Kaip gi taip ilgai manęs nepagavote? Taigi matėte, kad nėra kasoje pinigų!“

Nu bet ten jau manipuliacijos būna aukšto pilotažo. Žinote, kas keisčiausia? Praeitą savaitę turėjome čia mes... Sutrikome visi, ir darbuotojai... Vienas gydytojas turbūt labai susijaudino, prisiskaitęs knygų apie priklausomybes, jam parūpo vargšė narkomanė. Jis elgiasi visiškai neadekvačiai ir neklauso mūsų. Jis ją pasiima, veža į butą bičiulio, kuris išvažiavęs į Ameriką. Vartojančią narkomanę. Bando tam bute lašinti. Ten tikrai liks tuoj tik plintusai, ta prasme. Ir jis nu atvažiavo, kad mes čia kuo greičiau priimtume, prišėręs tokiais vaistais, kur jai dar nu net neprasidėjo ta abstinencija, bet jis vat... Nesuprasi, kas ten juos sieja, kodėl jis taip elgiasi, rizikuoja darbo vieta. Ir artimieji kartais nenori matyti. Priklausomybės viena iš vizitinių kortelių yra neigimas.

[…]

O tada, kai jau atsispiria nuo dugno... Kita jūsų frazė, perskaityta, mane užkabino: kad blaivėjimas ir šventėjimas yra sinonimai. Reiškia, tai yra ilgas procesas. Ar blaivėjimas tikrai kartu eina su šventėjimu? Ar jis kažkurioje vietoje baigiasi, ir kai išblaivėju, išsivaduoju, galiu toliau tęsti šventėjimą?

Ne, ne... Tai tikrai sinonimai. Man tai kalba apie sąžiningumą su savimi. Tai man atrodo, ir šventėjimas be sąžiningumo neįmanomas, be savo liguistumo pripažinimo. Ir va, mane po savo visų liguistų patirčių, kas žavi, skaitant šventuosius – jų ligos istorijos baisios, ir jie visi sutartinai ten kalba apie savo liguistumą, nuodėmingumus. Apie mažumo apraiškas, ne apie didybes kažkokias, kurias jie pasiekę.

Ir blaivėjimas irgi veda per... Yra paradoksas šitoj ligoj, kad tik tada, kai pripažįsti, kad – viskas, nėra jokios vilties, viskas išbandyta, išmosikuota. Tiek muisčiausi, vis tiek – pasiduodu. Tik tada pradedi laimėti. Vat, kai tu pasiduodi. Ir kai tu sutinki daryti ne tai, ką diktuoja ten tavo vidus, baimės, įsivaizdavimai, bet sutinki būti tuo, kuris mėgina įsiklausyti, ko Dievas tikėtųsi, ko žmonės norėtų. Ir tada priimti sprendimus, kad gyventum truputį atsiliepdamas. Ne taip, kas šauna į galvą, ten daug kas man gali šauti į galvą, bet su tuo, kas šauna, nueiti, įsiklausyti, paklausti žmogaus, paklausti Dievo. Savomis formomis, kaip supranti, tada jau pradedi gyventi ne savo valią vykdydamas, ne savo įsivaizdavimą, kad aš galiu sėdėti ir gali mano puikybė sudiktuoti, kad čia tuoj rėšiu kažkokį grandiozinį planą. Jei tik užsinoriu savo mažumą paslėpti, tai tas visas darbas eis šuniui ant uodegos, niekam ne į gerą.

Man labai dar padeda buvimas bendruomenėje. Gal Bažnyčioje yra tokio daugiau anonimiško buvimo. Žinote, mūsų vis tiek masinė religija yra. Į kunigus žiūri taip kažkaip, viena vertus – reikliai, kita vertus – atlaidžiai, kaip į pusdievius. Tai vat, buvimas bendruomenėje, pavyzdžiui, čia – tai jiems. Aš galiu įsisvajoti, man nereikia pastangų. Aš galiu sugalvoti vieną rytą, kad nu va, Dieve, aš jau ramesnis, dvasingesnis, kantresnis, ten dar ką nors... Ir ateina koks nors naujokas netašytas, kuriam ten šimtas metų mano kunigystė, ir aš matau, kaip aš reaguoju. Aš ką tik dėkojau Tau, Dieve, kad aš esu ramesnis, o čia vėl keliu balsą. Ir nu tada tas labai demaskuoja, kad aš vėl neapaugčiau kažkokiu ten meliuku sau, ar įvaizdžiu patogiu, ar role.

Na bet čia tik toks epizodas, čia, turbūt, nėra tikroji bendruomenės jėga ir prasmė.

Vienas iš, vienas iš...

Be abejo, vienas iš: bendravimas, susibūrimas...

Bet tai dėl to, man atrodo, mes bendruomenėse ir gyvename: tai šeimom, tai dar kažkur. Dėl to, kad tai – į sveikatą. Net vienuoliai, žiūrėkite, kurie ten siekia kažkokių... Jie vadinasi vienuoliai, bet šiaip – bendruoliai.

O kaip apsisaugoti, kad bendruomenė neperaugtų į minią?

Čia sunkesnė dalis gal. Žinot, ne su bet kuo, ne su visais – pakeliui. Ir yra vat tas pavojus, kad visiems mums turbūt patinka, kad mus labiau girtų nei kritikuotų. Ir galima labai lengvai savęs išsižadėti dėl aplodismentų, dėl pritarimo. Ypač, kai su saviverte tai susiję.

Mano galva, mano patirtim, kol aš nelabai taikoj su savimi, tai man, nu kaip oro dūstančiam, reikia, kad aplinkiniai patvirtintų, kad aš turiu teisę egzistuoti, kad esu vertas dėmesio. Ir tada galiu tapti labai nuoširdus veidmainis. Ne piktybinis, bet nuoširdus. Man verkiant reikia... Tada man neįdomu tiesa. Aš tampu geru skaneriu. Aš galiu įeiti į patalpą žmonių, nuskanuot, kokie lūkesčiai tvyro ore mano adresu. Jeigu reikia, būsiu klounas, kad jūs mane priimtumėte, ir jausčiausi priimtas, kad pats galėčiau save bent kažkiek priimti. Jeigu reikia, busiu koks nors ten, ką aš žinau, geras išklausytojas. Nors nebūsiu savimi, ignoruosiu save. Tai vat... Nu, nežinau dabar, nukrypau... Kartais man posūkiai užeina.

Kartais žmogų, individą, nuo bendruomenės stumia tai, kad jis turi atsisakyti dalies savo laisvės, dalies savo unikalumo. Visi suvokiame, kad esam net ultrasocialios būtybės, norime dalintis, jungtis, neišgyventume pavieniui. Ir vis tiek kartais traukia skausmingai maištauti, plaukti prieš srovę, eiti prieš minią. Nes minia gali būti baisi, ji gali būti niveliuojanti...

Minia – pavojingas reikalas. Matėme, ir Jėzui kaip baigėsi su minia. Aš pirma prisiminiau tai, kad ne su visais ir ne bet kokia kaina man pakeliui. Kad man pakeliui su tais, su kuriais – pakeliui. Ir geriau mes dviese–trise, bet – tikri, negu trys šimtai, bet – nieko tikro.

„Aš esu“ stovykla. Kosto Kajėno nuotrauka

Ir vis tiek viduje kažkur tai yra, tas fonas, kad nu jo, mūsų – daug. Faina, bet netikra. Nu vat, geriau negu nieko, bet netikra. Tarkim, aš dabar labai alergiškai reaguoju į fanatiškumo apraiškas. Man nesvarbu, gali būti labai geras žmogus ir tikintis koks nors, ir jeigu jis ateis mane prievartaut mąstyt apie Dievą, apie žmones taip, kaip jis pats – man gynyba įsijungia. Gali atbėgti iš sveikstančiųjų bendruomenės, iš tų dvylikos žingsnių, bet jeigu kažkaip fanatiškai, jeigu jaučiu, kad mane prievartauja, kad mes nesame du ieškotojai, o atėjo pas mane guru, man iškart – gynyba.

Maža ta bendruomenė, aš girdžiu neišvengiamai, ką kalba, apkalba mane. Naujausius pletkus kažkaip daneša. Dabar mažiau... Pradžioj, atsimenu, pradžioj sveikimo, tai buvo tragedija... Ir noras aiškintis: „Kas tau sakė? Kodėl taip sakė?“ Ir suprantu, kad kuo daugiau aiškinuosi – tuo klampiau, kuo daugiau teisinuosi – tuo kaltesnis jaučiuosi. Tada supratau, per tas skausmingas patirtis, apkalbas, supratau: „Nu šnekėkite, ką jūs norite – nuo to taigi aš nesikeičiu. Ar jūs man plojate, ar jūs mane peikiate – aš toks pats geras ar blogas. Atsirink tuos žmones, kurių nuomonė svarbi.“

Jūs paminėjote mažumo patirties svarbą. Gal galėtumėte paaiškinti, pasidalinti, ar be mažumo patirties šventėjimas neprasideda? Svarbu kiekvienam atrasti savo mažumą?

Taip, labai griežtai šnekant, tai išmintis prasideda ant kelių. Jautresni, išmintingesni patys atranda savyje nuolankumo suklupti ir prieš kūriniją, prieš pasaulį, prieš reiškinius, ir stebėti, stebėtis, įsiklausyti. Nu tokius užsispyrusius kaip aš gyvenimas parklupdo, aplinkybės parklupdo. Tikslas tas pats – kad gautum truputį išminties, kuri leistų išgyventi. Ne nužmogėti, o kaip tik sužmogėti. Tai aš netikiu, kad įmanomas sveikimas be diagnozės.

Ir aš netikiu, žinot, kol mes vaidinsime idealią šeimą... Kiek daug tokių yra žmonių, ten vat mano bičiulių tarpe... Idealią šeimą, idealų kunigą... Nu ką reiškia idealus? Neklystantis? Nu nemeluokime sau. Tada aš – nebe žmogus. Jeigu aš vakare nerandu savo klaidų, tai ne dėl to, kad jų nebuvo. Reiškia, aš jau normaliai užpylęs akis puikybe ar dar kuo nors. Turi jų būti. Man normalu klysti.

„Aš esu“ stovykla. Kunigas Kęstutis Dvareckas. Kosto Kajėno nuotrauka

Ir mūsų visuomenė, šeimos, draugystės, parapijos – žiauriai netobulos. Kaip ten kai kurie juokiasi, sako: „Tai, kad bažnyčia iki šiandien kaip organizacija, bendrija, egzistuoja – tai dar vienas Dievo buvimo įrodymas.“ Nes nu su tokiais vadovavimo būdais, su tokiais žmonėmis, tokiais liguistumais kartais, turėtų būti viskas seniai išsikvėpę.

[…]

Ko gero, galima pastebėti du kraštutinumus. Pas mus, vakarietiškoj visuomenėj, labai sureikšminta sėkmė. Tu turi būti sėkmingas, turi demonstruoti, turi jaustis sėkmingas. Kuriasi net sėkmės mokyklos visokios. Kitas kraštutinumas – kai žmonės didžiuojasi savo nuopuoliu. Nes jie – kitokie, jie buvo kažkur dugne, o jūs – nebuvote.

Labai lengvai. Kaip vaikystėj, tam tikriems amžiaus tarpsniams būdinga, kad neišeina, nepavyksta kažkas. Tai sveikime tikrai yra to: „Nu netapau išskirtinis gerais darbais, tai bent čia esu išskirtinis.“ Tokia išvirkščia puikybė. Ir kaip piktžolė jinai visada atžels. Tu gali daryti, ką nori, auginti dorybes, ar kažkokius tikslus gražius, šventus, tačiau daug laiko reikia ir ravėjimui. Tos visos savybės silpnesnės atželia kaip nežinau kas. Man buvo vienąkart net liūdesys toks užpuolęs, kai atrodė, kad jau gabalas juodo darbo padarytas, jau galima pasidžiaugti, bet ir vėl tos puikybės klodai atsiveria. O atrodo, ką tik nebuvo, ką tik ten su tuo dirbta. Ir vat tada supratau... Iš kaimo esu. Nu kapliuoji ir kapliuoji. Aš vaikystėje labai ant tėvų pykau dėl runkelių kapliavimo. Žinot, toks yra nemalonus...

Taip.

...užsiėmimas

Teko patirti.

Ir dar tarybinės tos vagos be galo... Tai aš sakydavau, ar negalima dvigubai daugiau sodinti, kad nereiktų jų ravėti (juokiasi). Ir kam ravėti, jeigu tu žinai, kad jeigu palis ir su šiluma, tai po savaitės bus blogiau negu prieš tau ravint. Bet auginant reikia. Tai man vat truputį susisieja su tuo Šventu Raštu. Žmogų apgyvendino sode, ir aš sau sakau: „Kęstai, tau sakė – tu kapliuosi.“ Būti žmogum – reiškia rūpintis tuo sodu, visada apeiti, pažiūrėti, kas atžėlė.

O tas kapliavimas turi pabaigą? Blaivėjimas turi pabaigą?

Tikiuosi, kad ne.

Atsiranda daugiau pustonių, jautresnių dalykų, kurių anksčiau šimtą metų nematei. Čia kaip restauravimas kažkoks, turbūt. Ar turi pabaigą? Vieną sluoksnį nukasus, turbūt, atsiranda kažkoks kitas, ir kyla kiti dalykai. Tai aš kartais taip net juokiuosi, sakau, kad Dievas gailestingas su manimi ir tuo, kad neparodo visko iš karto, viso mastelio. O duoda tiek, kiek esu pajėgus pripažinti. Jau lyg trupučiuką sluoksniukas nueina, ir žiūri, kad nauji muša pelėsiai iš kažkur. Tai aš kartais juokiuosi, kad gal pavyks man iki antkapio prieiti, kur jau užrašyta AA. Ant kapo, žinot, rašo AA.

O kodėl taip?

Tai anoniminiai save vadina AA.

Aaa...

Kad taip nuėjus sveikimo keliu iki finišo, kiek nuo manęs priklauso. Nes aš per daug mačiau žmonių, vat kurie labai skaudžią patirtį turėjo. Labai artimas bičiulis per blaivybę sugebėjo du aukštuosius, kartu ir psichoterapiją baigti. Neeilinė asmenybė. Vat būtumėt klausęs tada, kai jis buvo gyvas, su kuo pasikalbėti, būčiau sakęs – tik su juo. Nerealus žmogus, gilus. Aš žavėdavausi žiūrėdamas, kaip jis kavą geria, kaip jis rūko, kaip jis... Nu kažkas vat tokio, net pavydas imdavo... Ir jis nusižudė. Po dvylikos metų atkrito, pradėjo vartoti. Nes jis pagalvojo, jis tokią hipotezę iškėlė, kad vis dėlto priklausomybės gal nėra. Gal yra žmogus, vat kaip sakote, turintis problemų, ir jas galima kada nors išspręsti. Ir jis jau su savo terapiniu mokslu, individualiu, pamanė, kad jau tapo vientisa asmenybė, šio to pasiekusi. Kad dabar – saikingas vartojimas, tas kaifas nebeturėtų lipti.

[...]

Visą pokalbį galite skaityti Igno Staškevičiaus tinklaraštyje Maratonolaukas.