Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimus laimėjo Gitanas Nausėda, surinkęs 65,86 proc. rinkėjų balsų. Ingrida Šimonytė surinko 32,86 proc. balsų.  Antrajame prezidento rinkimų ture dalyvavo 53,44 procentai rinkėjų. Naujasis prezidentas prisieks ir pradės eiti pareigas liepos 12 dieną. 

Mykolo Riomerio Universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė, paklausta, kaip vertina šiuo rinkimus ir kokios priežastys lėmė vienos pusės pergalę, o kitos pralaimėjimą, sakė: „akivaizdu, kad Gitanas Nausėda buvo antrasis pasirinkimas tiems, kurių kandidato neliko antrajame ture. Tie, kurie balsavo už kitus kandidatus pirmajame rinkimų ture, atėjo ir į antrąjį rinkimų turą, neliko sėdėti namuose, o atėję balsavo už G. Nausėdą. Kitaip tariant, I. Šimonytei nepavyko išplėsti savo elektorato, kurį ji turėjo pirmajame ture. Galima daryti tik kelias prielaidas galvojant apie tai, kodėl taip įvyko. Nepaisant to, kad pati I. Šimonytė dar penktadienį ragino nebalsuoti „prieš“, o balsuoti „už“, balsavimo „prieš“ buvo daug. Negalima atmesti to, kad nemažai daliai rinkėjų I. Šimonytė siejama su 2009 m. ekonomine krize, kai ji užėmė Finansų ministrės pareigas. Dar viena priežastis – I. Šimonytė turėjo partinę paramą iš Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų. Lietuvoje partijos yra demonizuojamos. Šie veiksniai leido naujam (nors ir puikiai visuomenėje pažįstamam) žmogui laimėti rinkimus. Manyčiau, kad buvo ir tokių rinkėjų, kurie rinkosi G. Nausėdą, manydami, kad Prezidento rūmuose yra reikalingas vyras, o ne moteris.“

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Kaip vieną iš svarbiausių pralaimėjimo priežasčių R. Urbonaitė įvardijo Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos paramą I. Šimonytei ir G. Nausėdos, kaip nepriklausomo kandidato, įvaizdį. Politologė įžvelgė ir platesnę problemą, susijusią su partijų vaidmeniu Lietuvos politikos arenoje: „Partijos neturi normalios sistemos, kuri augintų tikrus politikos lyderius, kurie būtų įgalūs rimtai konkuruoti ir dėl LR Prezidento posto. Jeigu konservatoriai nebūtų turėję I. Šimonytės ir jau grįžusio iš diplomatinės tarnybos Vygaudo Ušacko, kuris, mano nuomone, turėjo daug potencialo ir tam tikrą viziją, tai matytume gana liūdną vaizdą. Kas kitas galėtų būti kandidatu nuo TS-LKD? Ir tai nėra vien konservatorių problema, panašią situaciją matome ir kitose partijose. Pavyzdžiui, Lietuvos socialdemokratų partija – nepaisant to, kad skelbiamas partijos atsinaujinimas, tačiau į LR Prezidento postą buvo siūlomas ilgametis partijos narys ir lyderis – Vytenis Povilas Andriukaitis.“

Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologė profesorė Ainė Ramonaitė taip pat akcentuoja Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų paramos neigiamą poveikį I. Šimonytės rezultatui: „Toks rezultatas nėra netikėtas. Politologai, tyrinėjantys žmonių rinkiminį elgesį, iš anksto numatė, kad greičiausiai taip ir įvyks. Lubos, kurias „uždeda“ Tėvynės Sąjungos ženklas, yra sunkiai „pramušamos“. Pirmojo turo rezultatas buvo neįtikėtinai geras, daug kas sakė, kad toliau nėra kur plėstis. Būtent taip ir įvyko. Nebent būtų atsitikę kažkas labai netikėto per dvi savaites prieš antrąjį rinkimų turą, tokiu atveju būtų buvę galima tikėtis I. Šimonytės geresnio pasirodymo.“

Nepriklausomumą įvardijusi kaip vieną iš svarbiausių priežasčių, dėl kurių G. Nausėda laimėjo LR Prezidento rinkimus, politologė R. Urbonaitė dvejoja, ar tikrai tinkamai vartojame sąvoką „nepriklausomas kandidatas“: „Lietuvoje mitologizuojame nepriklausomumą kaip tokį. Sąvokoje „nepriklausomumas“ mums yra užkoduotas nepriklausomumas nuo partijų. Tačiau Prezidentas niekada neveikia vakuume, jis niekada nėra izoliuotas, jis turi vieną ar kitą santykį ir su kitomis valstybės institucijomis, su Seimu, Vyriausybe. Prezidentas nėra visažinis, jis vienaip ar kitaip bus priklausomas nuo daugiau už jį žinančių žmonių. Manyčiau, kad nepriklausomumas turėtų būti siejamas ne su nepriklausomumu nuo partijų, o veikiau su nepriklausomumu gebant išsaugoti savo principus, jų nepaminti“.

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Europos Parlamento rinkimuose daugiausiai rinkėjų palaikymo gavo Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, – 3 mandatus, 18,55 proc. balsų. Į Europos parlamentą savo atstovus taip pat siųs Lietuvos socialdemokratų partija – 2 mandatai, 15,12 proc.; Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga – 2 mandatai, 11,97 proc.; Darbo partija – 1 mandatas, 8,58 proc.; Liberalų sąjūdis – 1 mandatas, 6,16 proc.; Visuomeninis rinkimų komitetas „Aušros Maldeikienės traukinys“ – 1 mandatas, 6,03 proc.; „Valdemaro Tomaševskio blokas“ – Krikščioniškų šeimų sąjungos ir Rusų aljanso koalicija – 1 mandatas, 5,28 proc.

Europos Parlamente Lietuvą atstovaus: Liudas Mažylis, Andrius Kubilius, Rasa Juknevičienė (TS-LKD); Vilija Blinkevičiūtė ir Juozas Olekas (LSDP); Bronis Ropė ir Šarūnas Marčiulionis (LVŽS); Viktoras Uspaskichas (Darbo partija); Petras Auštrvičius (Liberalų sąjudis), Aušra Maldeikienė („Aušros Maldeikienės traukinys“); Valdemaras Tomaševskis („Valdemaro Tomaševskio blokas“ – Krikščioniškų šeimų sąjungos ir Rusų aljanso koalicija).

R. Urbonaitė didžiausią pralaimėjimą įžvelgia Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos gretose: „Daugiausiai reikėtų sunerimti LVŽS. Jeigu žiūrėtume į VRK sistemoje rodomus balsus, tai matytume, kad LVŽS surinko 157 tūkst. balsų. O štai 2016-ųjų metų Seimo rinkimuose Ramūno Karbauskio vadovaujama partija surinko 274 tūkst. balsų. Atrodo, kad šis kritimas (daugiau nei 100 tūkst. balsų) rodo nusivylimą valdančiaisiais ir galėtų būti rimtas įspėjimas LVŽS artėjant 2020-iesiems metams“. 

Prof. Ainė Ramonaitė, komentuodama EP rinkimų rezultatas, pabrėžė, kad jų rezultatai gali parodyti 2020 m. Seimo rinkimų tendencijas: „Įdomu matyti, kas vyksta su kai kuriomis partijomis. Pavyzdžiui, kaip seksis Tvarkos ir teisingumo partijai (TT), kai buvęs jos lyderis Rolandas Paksas suformavo naują judėjimą ir kandidatavo atsietai nuo buvusios partijos. Matome dėsningą situaciją, tačiau ir didelį pralaimėjimą: net jei sudėtume kartu R. Pakso judėjimo ir TT balsus, rezultatas yra gerokai mažesnis, nei buvo 2014 m. Europos Parlamento rinkimuose. TT naiviai tikėjosi, kad gali išlikti kaip partija be R. Pakso įvaizdžio, o rezultatas galiausiai pasirodė dramatiškas. Lietuvos liberalų sąjūdžio gyvybingumas nustebino: nepaisant to, kad partija patyrė viską, ką įmanoma blogiausio, ji vis tiek laikosi pakankamai neblogai. Išlieka klausimas, kas atsitiks, kai įsitvirtins naujai kuriama Laisvės partija. Aušros Maldeikienės fenomenas taip pat įdomus: jos komitetas yra vienintelis, kuris sugebėjo patekti į EP. Galime mąstyti apie tai, kokie svarbūs šiuolaikinėje politikoje yra socialiniai tinklai. Abejotina, kad be jų pagalbos A. Maldeikienės komitetui būtų pavykę laimėti vieną vietą EP. Aušros Maldeikienės asmenybė taip pat prisidėjo prie šio komiteto gero rezultato. Puikiai laikosi ir Lietuvos socialdemokratų partija: po 2016 m. Seimo rinkimų atrodė, kad galbūt LVŽS partija perims LSDP vietą, tačiau matome, kad taip neatsitiko.“