Patrick Tomasso / Unsplash.com nuotrauka

Teksto pavadinime užduotas klausimas vienam skaitančiajam galėtų pasirodyti gana banalus, lengvai atsakomas ir netgi nekeltinas. Šis skaitytojas atsakytų – taip, žinoma, o ko kito vaikas mokosi mokykloje? Antrasis skaitytojas sakytų, jog kur kas svarbiau išugdyti vaiko asmenybę, jo bendruosius gebėjimus, žinios – praeinantis dalykas. Trečiajam skaitytojui toks klausimas galėtų pasirodyti per tiesmukas – dalykas juk kur kas sudėtingesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Atsakymas į šį klausimą tikrai nėra vienareikšmis, o veikiau keliantis aštrias diskusijas edukologijos specialistų gretose. Šiandien pabandykime pasirinkti vieną iš galimų atsakymų: „Taip, vaikai mokykloje turėtų įgyti žinių“. Tiesa, tokiu trumpu atsakymu svarstymas niekada nepasibaigia. Pirmiausia vertėtų trumpai susipažinti su priešingų stovyklų pozicijomis.

Edukacijos pasaulyje jau gana ilgai tęsiasi viena svarbiausių diskusijų, susijusių su mokymosi specifika: kaip suteikti moksleiviams patį geriausią išsilavinimą? Šią diskusiją gana grubiai galima būtų suskirstyti į dvi priešingas stovyklas: „tradicionalistus“ ir „progresyviuosius“. 

„Progresyvieji“ dažniausiai teigia, jog svarbiausia lavinantis pats mokymosi procesas, kuris nėra susietas su konkrečiomis dalyko žiniomis. Geriau lavinti įvairias bendrąsias kompetencijas, kūrybiškumą, kritinį mąstymą, problemų sprendimo gebėjimus. „Tradicionalistai“ mano, kad mokiniai turėtų išmokti specifines žinias, būdingas kiekvienai disciplinai, t.y. įsimintų faktus, suvoktų kertines, esmines koncepcijas, kalboje įsimintų gramatines struktūras, žodžius. „Progresyvusis“ švietimo ekspertų flangas labiau akcentuoja pagalbą vaikui „susikonstruoti“ savo žinias, t.y. tokias žinias, kurios jiems yra prasmingos, o ne įsiminti galbūt jiems iš pažiūros visiškai nereikalingus ir neprasmingus faktus. „Tradicionalistai“ mano, jog specifinės dalyko žinios yra esmingos mokomuose dalykuose visuose mokymosi lygmenyse: tiek pradinėje, tiek pagrindinėje mokykloje, tiek gimnazijoje. Belieka paklausti – kodėl?

Gianmarco Boscaro / Unsplash.com nuotrauka

Pradėkime nuo filosofinio argumento. Vokiečių mąstytojas Imanuelis Kantas XVIII a. kalbėjo apie tai, kad žmogaus sąmonėje glūdi įvairios „formos“, be kurių pasaulio pažinimas jam būtų tiesiog neįmanomas. Pavyzdžiui, priežastingumas – jei savo sąmonėje neturėtume „priežasties ir pasekmės“ koncepcijos, tai kaip galėtume suvokti, kad biliardo lazda iš tiesų verčia biliardo kamuoliuką judėti ir kad būtent ji yra to judėjimo priežastis? Kaip galėtume vėliau suvokti, kad biliardo lazdą verčia judėti žmogaus valia? Labai panašiai konstruojami ir „tradicionalistų“ idėjiniai argumentai – tam, kad vaikas aiškiau pažintų dalyką, jam reikalingos kertinės žinios apie jį, todėl visuomet turėtume pradėti nuo jų įtvirtinimo, o ne tik kūrybiškumo, kritinio mąstymo ar kitų bendrųjų gebėjimų puoselėjimo.

Visai neseniai pasirodė kanadiečio socialinių mokslų mokytojo mokykloje Michaelio Zwaagstra’os trumpa apybraiža, apie tai, kodėl dalykinės žinios mokykloje turėtų būti kertinė mokymosi dalis. Mokytojas išskiria tris pagrindines priežastis. 

Visų pirma, dalykinės žinios ypatingai svarbios skaitymui ir teksto suvokimui. Švietimo ekspertai skaitymą dažnai vadina „perkeliamu“ gebėjimu, t.y. tokiu, kuris nėra susijęs su temos specifiškumu, o naudojamas vienodai visiems paskiriems atvejams ir temoms. Kitaip tariant, skaitydami tekstus apie pandas treniruojame gebėjimus skaityti tekstus apie fiziką. Tačiau tai yra tik dalis tiesos. Gebėjimas iššifruoti paskirus žodžius, fonetines žodžio dalis sudėti į visumą tikrai yra „perkeliamas“ gebėjimas, tačiau to paties nebūtų galima pasakyti apie teksto kaip visumos suvokimą. Daugelis tyrimų patvirtina, kad išankstinių žinių apie temą turėjimas padeda lengviau suprasti ir prisiminti tekstus, kuriuos skaitome.

Kęstučio Vanago / Baltijos fotografijos linijos nuotrauka

Dažniausiai tyrimai atliekami tikrinant trumpąją atmintį, t.y. stengiamasi atsekti, kiek žmonės prisimena praėjus trumpam laikui po teksto perskaitymo ir kaip sklandžiai gali atsakyti į pateiktus klausimus. Mokslininkai skirsto skaitančiuosius į turinčius aukštus skaitymo gebėjimus ir turinčius prastus skaitymo gebėjimus – jų „gerumas“ ar „prastumas“ apibrėžiamas per tai, kaip gerai atsimenama tai, kas perskaitoma. Visuomet galima būtų sakyti, kad „prastieji“ skaitytojai tiesiog turi „blogesnę“ atmintį, tačiau mokslininkai nuolat pastebi, kad jeigu abejoms grupėms („geriesiems“ ir „prastiesiems“) duodamas tekstas, su kurio kontekstu jie jau yra susipažinę ir turi elementarias žinias apie tekste nagrinėjamą temą – jų prisiminimas perskaičius būna praktiškai vienodas. Tiesa, jeigu abi grupės skaito jiems nelabai pažįstamus tekstus, neturi kontekstinės informacijos ir išankstinių žinių – geriau pasirodo turintys aukštesnius paprasto skaitymo gebėjimus.

Įdomu, kad šie atradimai susiję ne tik su mokymosi efektyvumu, tačiau ir su socialiniu teisingumu. Prastesnius skaitymo gebėjimus dažniau turi tie vaikai, kurie „ateina“ iš prastesnių socioekonominių aplinkybių (skurdesni ekonomiškai ir/arba išsilavinimo prasme tėvai). Kitaip tariant, vaikai į mokyklą ateina matę ir girdėję mažiau žodžių, jiems namuose skaitoma mažiau garsiai, galbūt jų laikas dažniau leidžiamas prie televizoriaus, o ne su tėvais kalbantis apie jiems įdomius dalykus, t.y. pažįstant pasaulį kartu.

Jeigu priimsime mokslininkų išvadą, kad išankstinės žinios padeda skaitymo suvokimui, tuomet nemokyti mokyklose konteksto, pagrindinių koncepcijų ir faktų, atrodo pražūtinga būtent silpnesniųjų vaikų atžvilgiu. Nusprendę atsisakyti kuo daugiau dalyko žinių mokykloje tam, kad mokytume bendrųjų gebėjimų, kūrybiškumo ar kritinio mąstymo, galime tuos vaikus palikti prastesnėje padėtyje ir nepadėti jiems pasivyti tų, kurie į mokyklą ateina su geresne „startine pozicija“.

Kognityvinių mokslų specialistas Danielis T. Willinghamas mano, jog skaitymo suvokimo efektyvumas priklauso nuo daugelio kitų dalykų žinių: istorijos, mokslo, matematikos, literatūros, muzikos, dramos ir pan. Galiausiai svarbu, kad mokantis dalyko žinių jos būtų tolygiai paskirstytos, dėstomos eilės tvarka ir nuoseklios. Daugelis sutaria, kad mokantis matematikos labai svarbu, kad matematinės koncepcijos eitų viena po kitos, jų sudėtingumas būtų palaipsniškas, o mokymas būtų nuoseklus. Matematikoje svarbu, kad koncepcijos tvarkingai „dėtųsi“ vienos ant kitų, t.y. sudarytų aiškią ir rišlią visumą. Paprastesnės koncepcijos išmokstamos pirma, sudėtingesnės vėliau, tačiau tai nereiškia, kad jos viena su kita nėra susijusios tampriais ryšiais. Besimokantieji taip pat turėtų matyti ir savo veiksmų prasmę, t.y. suvoktų, kad matematinės žinios ir veiksmai nėra paskiri, o kaip tik susiję vieni su kitais, prasmingi visumoje. Matematikos mokymas kartais panašus į namo statymą – be pamatų supratimo ir jų pastatymo vėliau bus sunku arba beveik neįmanoma suvokti (ir pastatyti) sudėtingesnes konstrukcijas. Lygiai tokias pačias sąlygas kognityvinių mokslų specialistai kelia ir kitoms disciplinoms, pavyzdžiui, istorijai.

Antra, dalykinės žinios yra pagrindinė kritinio mąstymo sąlyga. Dažnai mokyklose galvojama, kad kritinio mąstymo vystymas yra svarbesnis, nei konkrečių žinių įsisavinimas. Turbūt ir jūs pastebėjote nemažai privačių mokyklų, kurios siūlo tokį mokymą, kurio pagalba jūsų vaikas bus kūrybingas ir labai kritiškai mąstys.

Roman Mager / Unsplash.com nuotrauka

Šie du žodžiai dažnai yra sunkiai apibrėžiami – ką iš tiesų reiškia „kritiškai mąstyti“? Pavyzdžiui, medijų edukacijos kontekste šie žodžiai reikštų kritinį santykį su įvairiomis technologijomis. Kaip teigia medijų teoretikas profesorius Davidas Buckinghamas: „Tikrai yra dalykų, kuriuos turime išmokti ir žinoti apie medijas. Pavyzdžiui, pagalvokime apie „Google“ – juk visi naudojamės šia paieškos sistema, netgi patys mažiausi interneto vartotojai ją naudoja. Galima būtų mokytis, kaip geriau ir efektyviau išnaudoti „Google“, tačiau dar įdomesnis klausimas: o kiek iš mūsų iš tiesų žino kaip veikia „Google“? O ypač – „Google“ kaip verslo įmonė. Kaip „Google“ užsidirba pinigus? Kiekvieną kartą naudodamiesi „Google“ atiduodame tam tikrą kiekį informacijos apie save – vyksta tam tikri mainai. Mums atrodo, kad gauname paslaugą už nieką, tačiau ar taip tikrai yra? Atiduodami informaciją apie save, nežinome, kaip ji gali vėliau būti panaudota“. Dažnai akcentuojant kritinį mąstymą būna pamirštama kertinė prielaida – pats kritinis mąstymas negali veikti neturint specifinių dalyko žinių. Jeigu „Google“ renka informaciją apie jus, jūs turite žinoti šį faktą, priešingu atveju negalėsite turėti kritinio santykio su „Google“. Nieko neišmanantys žmonės nemąsto kritiškai. Nors dalykinės žinios negarantuoja kritinio mąstymo, tačiau be jų jis apskritai nebūtų įmanomas.

Panašiai kaip ir su skaitymo gebėjimais, kritinis mąstymas ir kūrybiškumas dažnai pristatomas kaip „perkeliamas“ gebėjimas, t.y. toks kuris funkcionuoja be specifinių dalyko žinių. Turbūt esate girdėję ir tokį argumentą: kam reikalingos žinios, jei „Google“ gali atsakyti į kiekvieną jūsų užduotą klausimą.

Kitas įdomus posakis, kurį girdite: vaikui mokykloje reikia išmokti mokytis. Kitaip tariant, mokiniai turėtų išmokti mokymosi strategijų: kaip lengviau įsisavinti informaciją, kaip ją geriau atsiminti, kaip ją geriau suprasti, kaip spręsti įvairiausias problemas. Tačiau viso šios strategijos be dalykui būdingo turinio tėra tuščios formos, o kiekvienam dalykui, tikėtina, taikomos skirtingos mokymosi strategijos.

Trečia, specifinės dalyko žinios įgalina mokinius iš sudėtingesnių socioekonominių situacijų. Ši svarbi priežastis jau buvo paminėta kalbant apie skaitymo gebėjimų ugdymą ir jų sąsają su specifiniu dalyko turiniu. Mokiniai į mokyklą nesusirenka iš vienodų ir vienodai gerų socioekonominių situacijų. Pavyzdžiui, vieni gyvena ekonomiškai skurdžiai, kiti galbūt ekonomine prasme gauna nemažai, tačiau dėl prastesnio tėvų išsilavinimo neturi didelio sąlyčio su knygomis, mokslu ar intelektualinėmis diskusijomis. Tie, kurie auga prastesnėse sąlygose, negauna tų pačių galimybių mokytis kaip kiti, kurių socioekonominė situacija palankesnė. Tokie vaikai ateina į mokyklą jau su prastesnėmis „startinėmis“ pozicijomis. Nepaisant to, mokyklos gali padėti vaikams šį plyšį kompensuoti užtikrindamos, kad visi mokiniai gautų vienodai turtingą turiniu bei žiniomis mokymosi procesą nuo pat mažumos. Mažas įvairiausių žinių pasiekiamumas skurdesnėse aplinkose turėtų būti pakankama priežastis mokykloms suteikti kiek įmanoma daugiau žinių ir taip efektyviai sumažinti plyšius tarp skirtingų šeimų vaikų. Jeigu skaitymo gebėjimų ir teksto suvokimo efektyvumą siesime ir su vaiko turimu kontekstinių ar dalyko žinių kiekiu, tuomet mokykloje atsisakyti specifinių žinių mokymo, atrodo pražūtinga sunkiau gyvenančių vaikų atžvilgiu.

Tiesa, visiems šiems argumentams galima būtų užduoti keletą klausimų iš „progresyviųjų“ edukacijos specialistų stovyklos. Pavyzdžiui, kaip mokykloje neatsisakyti kūrybiškumo ir nepaversti mokymosi proceso tik faktų ir „privalomųjų tiesų“ įsiminimu? Antra, kas, kaip ir pagal kokius kriterijus turėtų atrinkti, kurie faktai yra pagrindiniai, o kurios žinios yra vadinamos „kertinėmis“?

Taip pat – kaip mokymosi proceso nepaversti teisingų-klaidingų atsakymų šventove, kurioje klysti, klausti, neatsakyti ir nežinoti yra didžiausia šventvagystė? Šiuolaikinėje lietuviškoje mokykloje dominuoja teisingų atsakymų ir „kuo mažiau klausimų“ kultas, mokymasis geriems pažymiams ar padoriems egzaminų rezultatams, o tai varžo ir žaloja vaikų asmenybes. Ar tokios situacijos viena iš priežasčių negalime laikyti pastangos moksleiviams suteikti „kuo daugiau žinių“? Juk iš pažiūros kūrybiškumas, kritinis mąstymas, problemų sprendimas mokyklose žada daugiau laisvės ir mažiau „teisingų atsakymų“.

Pixabay.com nuotrauka

Galiausiai – matyt, reikėtų apsvarstyti iš gerokai platesnį klausimą: o kam apskritai reikalingos specifinės žinios? Žymus amerikiečių istorikas, geografas ir mokslo populiarintojas Jaredas Diamondas savo knygoje „Ginklai, mikrobai ir plienas. Visuomenių likimas“ (angl. Guns, Germs and Steel) aptaria įdomią situaciją jo lankomoje Papua Naujojoje Gvinėjoje. 

Pasaulyje yra išlikę labai nedaug bendruomenių, kurios vis dar gyvena medžiotojų-rinkėjų gyvenimą. J. Diamondas, susidūręs su tokioje bendruomenėje augančiais vaikais, stebisi, kad jie yra gerokai guvesni, gudresni, smalsesni, nei vaikai, besimokantys vakarietiškoje tradicinėje mokykloje. Jie daugiau laiko praleidžia lauke, mokosi amato, bendrauja ir žaidžia vieni su kitais, yra artimesni gamtai ir laimingesni. Daugelis jų neturi didžiosios daugumos žinių, kurias turi mūsų vaikai – dažnai pasitaiko, kad jų testų rezultatai kur kas prastesni nei mūsų vaikų. J. Diamondas atsargiai klausia – o kuris gyvenimas yra vertesnis gyventi?

Galima būtų pridėti – ar įmanoma šiuolaikinėje mokykloje suderinti kūrybiškumą, specifines dalykų žinias, kritinį mąstymą, problemų sprendimą ir laisvę? Jei taip, tuomet kaip tai padaryti? O jei ne, kurį iš mokymosi būdų mums pasirinkti? 

Šiems klausimams atsakyti reikės kiek daugiau laiko.