Eugene Ebode

Balandžio pabaigoje Prancūzų instituto Lietuvoje kvietimu Vilniuje lankėsi ir paskaitą skaitė rašytojas iš Kamerūno EUGÈNE EBODÉ. Jis gimė 1962 m. Dualoje, 1982 m. išvyko iš šalies į Prancūziją. Ten jis baigė aukštąją komunikacijos mokyklą CELSA, įgijo politikos mokslų diplomą, o vėliau – ir prancūzų literatūros daktaro laipsnį Paul Valéry universitete Monpeljė mieste. Eugène Ebodé parašė 15 knygų, daugiausia dėmesio jis skiria socialiniams lūžiams, nusikaltimams žmonijai ir būtinybei bendradarbiauti tarpusavyje.

Pone Ebode, pirmiausia norėčiau paklausti, kodėl viešojoje paskaitoje M. Mažvydo bibliotekoje pasirinkote kalbėti apie sukrėtimus ir lūžius? Kodėl manote, kad tai turėtų būti Lietuvai aktualu?

Atvykau kalbėti apie lūžius todėl, kad pasaulyje po Berlyno sienos griūties įvyko labai daug įvairių sukrėtimų. Po tokių įvykių kaip, pavyzdžiui, 1994 m. Ruandos genocidas galvojome, kad pasaulis buvo šokiruotas ir jau sužinojo, kas yra masinės žudynės. Bet, kaip teko pastebėti vėliau, visi šie įvykiai iš tikrųjų pasaulio nesudrebino, o kartojasi ir šiomis dienomis. Taip pat ir JAV rasinio diskriminavimo problemų kontekste mes niekada negalvojome, kad prezidentu galėtų tapti juodaodis, o 2008 m. Barackas Obama laimėjo rinkimus. Mes vargu ar kada manėme, kad Kinijos ekonomika išsivystys taip, kad galės atsverti didžiąsias pasaulio ekonomikas. Tai dar vienas įvykis, kuris nebuvo numatytas. Taip pat mes galvojome, kad Sovietų Sąjunga gyvuos dar labai ilgai, bet tai neišsipildė. Ir Lietuva yra būtent ta šalis, kurioje tą jaučiame, turbūt, labiausiai – ji buvo pirmoji, išsilaisvinusi iš Sovietų Sąjungos. Galime, galbūt, išvesti paralelę su Pietų Afrikos Respublika, kai galvojome, kad apartheidas ten užtruks dar ilgai, bet į valdžią atėjo Nelsonas Mandela ir viskas pasikeitė. Taigi, per paskutinius 30 metų pasaulis iš tikrųjų išgyveno daug lūžių ir sukrėtimų.

Ar jūs manote, kad dabar tų lūžių yra daugiau, negu buvo prieš tai?

Manyčiau, su tuo yra susijęs kitas svarbus veiksnys mūsų istorijoje – atsiradęs internetas. Jis mus skatina galvoti apie tempą: kokiu greičiu mes gyvename, kaip viskas sparčiai kinta. Tada iškeliame sau klausimą, ar turime teisę gyventi lėčiau, ar turime teisę sugrįžti atgal – o gal vienintelė išeitis tėra bėgti į priekį? Taip pat – ar mes turime teisę užmiršti? Iš tikrųjų tai labai sudėtingas klausimas – ar galime pamiršti visus tuos nusikaltimus žmonijai? Kitą vertus, mes nuolat diskutuojame apie kiekvieno teisę pradėti gyvenimą iš naujo, nepaveiktam praeities neįgalumo.

Kūrybinio laikotarpio pradžioje jūs parašėte straipsnį apie Aleksandrą Puškiną (La sublime négrité de Pouchkine, 1999). Tai jums pasirodė svarbu dėl jo kilmės istorijos?

Tais metais buvo švenčiamas Puškino 200 metų jubiliejus. Taip, be abejo, man yra įdomi jo kilmė ir jei nekalbėčiau būtent apie jo senelį, tai manęs neįlestų atgal į Kamerūną, nes, pasak kai kurių vietinių istorikų, Abraomo Hanibalo ištakos – Kamerūne (o ne Etiopijoje, kaip mano rusų istorikai).

Jūsų kūryboje paliečiami globalios istorijos faktai. Ar gali būti, kad tokiu būdu norite priversti prancūzus daugiau sužinoti apie pasaulį, apie istoriją už Europos ribų?

Aš parašiau tris knygas, kuriose yra kalbama apie įvykius kitose pasaulio šalyse. Pirmoji yra „La Rose dans le bus jaune“ (2013) apie Rosą Parks ir pilietinių teisių judėjimą. Antrame poezijos ir apsakymų rinkinyje, kuris vadinasi „Le Fouettateur“ (2006), veiksmas vyksta Varšuvos žydų gete bei druskos kasyklose. Trečioji knyga „Souveraine Magnifique“ (2014) kalba apie moterį, išgyvenusią Ruandos tutsių genocidą.

Ruandos genocidas įvyko 1994 m., o jūs parašėte šią knygą tik 2014 m. Kodėl nusprendėte grįžti prie šitos temos tik po dvidešimties metų?

Tiesiog negalėjau rašyti anksčiau, man atrodė, kad po to, ką mačiau, aš esu miręs. Taip pat maniau, kad dar anksti kalbėti apie Ruandos įvykius. Tiesiog reikėjo išlaukti.
Šioje knygoje vienu iš esminių momentų laikau Ruandos teisėtvarkos sistemą. Tuo metu valstybiniai teismai neveikė, nes juose dirbo daug aptariamuose įvykiuose dalyvavusių teisėjų. Visi jie buvo korumpuoti, todėl buvo sukurti liaudies teismai „gacaca“. Tuose liaudies teismuose žudikui ir nukentėjusiam duodavo karvę, kuria jie abu turėjo rūpintis. Abi pusės turėjo susitarti, kas melš karvę, kas ves į ganyklą, ir pan. Taip jie buvo verčiami bendrauti ir kurti naujus socialinius ryšius. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad buvo skatinama pamiršti visus įvykdytus nusikaltimus.

Taigi, jums reikėjo laiko šiuos įvykius apmąstyti ir tai užtruko?

Be abejo, man reikėjo laiko pačiam visa tai suprasti. Pirmą karta, 1998 m., į Ruandą važiavau tam, kad bučiau tarsi vaiduoklis – tiesiog kalbėjausi su žmonėmis, klausiau jų istorijų, nieko neužsirašinėjau, tiesiog norėjau, kad jie išsikalbėtų. O jau daug vėliau mano leidėjas vieną dieną paklausė: „Gal norėtum parašyti apie tikrąjį Ruandos genocidą?“ Ir man kilo klausimas – apie kokį „tikrąjį“ genocidą mes kalbame? Nes tuo laikotarpiu tutsių genocidas buvo labai eskaluojamas ir pateikiamas iškreiptai, jau netgi buvo atsiradę genocidą neigiančiųjų.

Europoje, kai kalbame apie genocidą, dažniausia žmonės prisimena tik Holokaustą, nežinodami arba pamiršdami armėnų, bosnių, hererų Namibijoje, Kambodžos, Ruandos ir kt. nusikaltimus žmonijai. Kaip jums atrodo, reikėtų tą situaciją keisti? Ypač turint omenyje tai, kad negalima lyginti „kam skaudėjo daugiau“.

Manau, ko reikėtų visų pirma, tai prisiminti visus tuos įvykius. Antra, reikia paprasto prisipažinimo. Turbūt blogiausias dalykas, kuris gali nutikti, tai yra neigimas, kad tai įvyko. Ir kai neigiame, tai, galbūt, netgi suteikiame pretekstą ir toliau tai daryti, nes tariant, kad anksčiau to nebuvo, galima svarstyti tai įgyvendinti šiandien.

Taip, aš ilgai nedrįsau rašyti apie Ruandą, nes nenorėjau, kad kalbėtume apie skausmo konkurenciją, kad vieniems tariamai buvo daug skaudžiau, negu kitiems. Norėjosi, kad nebūtų polemikos tuo klausimu. Bet esu tikras, kad apie visus pasaulio nusikaltimus reikia kalbėti, ir kalbėti kuo daugiau.

Norėčiau paklausti apie jūsų naujausią romaną „Le balcon de Dieu“ (2019). Man pasirodė, jog ten yra kalbama apie šiuo metu spaudoje vis dar populiarų baltaodžių, kaip Afrikos gelbėtojų, įvaizdį?

Šios knygos personažai yra kilę iš Pietų Afrikos, jie yra baltieji, bet save laiko afrikiečiais. Į nedidelę Majoto salą Mozambiko sąsiauryje jie atvyksta su Nelsono Mandelos idėjomis, kad pasaulį galima pakeisti per švietimą. Kaip kiti baltieji, jie galėjo remtis europiečiais filosofais, tokiais kaip Jungas, Diderot, Volteras ar Rousseau, bet jie remiasi būtent Nelsonu Mandela, būtent afrikiečių idėjomis ir būtent tuo žmogumi, mokėjusiu kalbėti su visais, tiek su juodaodžiais, tiek su baltaodžiais.

Galbūt jums atrodo, kad Nelsono Mandelos idėjos žlugo, nepasiteisino? Ar jūsų nuomone Mandela nebuvo per minkštas baltiesiems ir jų nusikaltimams?

Aš turbūt negalėčiau taip griežtai pasakyti, kad palikimas žlugo, nes tokiu atveju šalyje vyktų žudynės tarp baltaodžių ir juodaodžių. Reikėtų taip pat nepamiršti, kad tuo metu netgi tarp įvairių juodaodžių etninių grupių vyko nesutarimai, bet Mandelos pagrindinis tikslas buvo ne kalbėti apie rases ir etnines grupes, bet apskritai apie Pietų Afrikos pilietį. Tačiau, tiesa, galbūt jis nebuvo pakankamai griežtas užsienio politikos klausimais, pavyzdžiui, dėl Izraelio. Taip pat reikėtų nepamiršti, kad netgi ir pati Nelsono Mandelos žmona Winnie buvo apkaltinta sukčiavimu ir laikoma nusikaltus prieš žmogaus teisės. Dar, be abejo, yra daug korupcijos. Buvusi pirmoji Afrikos ekonomika dabar nėra tokiame aukštame lygyje, ją aplenkė Nigerija. Taigi, galime sakyti, kad Mandelai nepavyko pasiekti savo tikslų iki galo, bet reikėtų atkreipti dėmesį, kad jis išbuvo tik vieną kadenciją. Savo paskutinėje knygoje „Le balcon de Dieu“ kaip tik kalbu apie tai, kad Pietų Afrika neišlaikė egzamino ir nesutvarkė santykių su likusiomis Afrikos šalimis.

Taigi jūsų romano pagrindiniams herojams nepavyko įgyvendinti Mandelos idėjų. Kokia to priežastis – ar laikas ir vieta buvo netinkami, ar jie neteisingai interpretavo tas idėjas?

Jiems nepavyko, jie neišsprendė visų problemų todėl, kad mes dažniausiai negalime išspręsti problemų, jei tas problemas sprendžia viena tauta, viena žmonių grupė, pavyzdžiui, vien tik baltieji, vien tik juodieji, vien tik afrikiečiai, ar vien tik prancūzai. Norint išspręsti problemas reikia vienytis ir viską bendrai spręsti – todėl jiems nepavyko. Man svarbus yra bendradarbiavimo klausimas, nes jeigu baltajam būtų pavykę, tai kaip tik būtų traktuojama, kad jis ir yra mūsų baltasis išgelbėtojas. Aš norėčiau, kad išsigelbėjimui pasiekti būtų dirbama kartu.

Kokia jūsų mėgstamiausia futbolo komanda?

Kamerūno moterų rinktinė. Ir „FC Barselona“, nes L. Messi yra geriausias!