Šv. Anzelmo pirmosios meditacijos įžangos miniatiūra: švč. Mergėlė Marija vaizduojama mokanti tris moteris. Prancūzija, 1407-1410 m.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2019-ųjų 2-ajame numeryje)

Švenčiant Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį drauge buvo paminėtas ir moterų teisės balsuoti Lietuvoje šimtmetis. 1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniuose dėsniuose buvo suteikta ir įtvirtinta balsavimo teisė moterims. Atrodo, jog buvo pasiekta moterų pilietinio lygiateisiškumo emancipacijos viršūnė, tačiau ar žinome, kokį kelią šio klausimo sprendimas turėjo nueiti iki Konstitucijos durų? Nuo kada galime kalbėti apie lygiavertį moterų švietimą, jo ištakas ir užuomazgas? Ir ar dėl savo vėlyvo krikšto nebuvome paskutiniai į mokyklų suolus susodinę ir mergaites, ir berniukus?

Humanistų idėjos

Pirmiausia, susipažinkime su bendru anuometiniu Europos ir pasaulio kontekstu. Dar Reformacijos išvakarėse galime sutikti savo laikmetį pralenkusių asmenų, virpinusių ir kėlusių susirūpinimą moterų švietimu. Italę Christine de Pizan (1364–1430) galima laikyti viena pirmųjų moterų mąstytojų, kuri savo darbuose kvestionavo moterų emancipacijos galimybes. Savo pagarsėjusiame 1405 m. parašytame kūrinyje „Moterų miesto knyga“ ji pasakoja apie utopinį miestą, kurį pastatė moterys, kad apsisaugotų nuo vyrų ir jų žiauraus elgesio. Autorė kelia moterų moksliškumo ir erudicijos klausimus, pateikia išsilavinusios moters pavyzdžius ir vertybes. Šalia jos galima paminėti savo darbais artimą prancūzų humanistę Marie de Gournay (1565–1645). Dar ankstyvoje vaikystėje netekusi tėvo, nepaisydama savo konservatyvių pažiūrų motinos, lygindama knygų originaliuosius tekstus su prancūzų vertimais savarankiškai išmoko graikų bei lotynų kalbas. Kūrinyje „Vyrų ir moterų lygybė“ (1622 m.) ji pateikė pavyzdingų moterų portretus, lygino juos su vyrų autoritetais ir idealais, vylėsi, jog, gavusios lygiavertį išsilavinimą, moterys savo intelektualiniais pajėgumais niekuo neišsiskirs nuo vyrų.

Anna Maria van Schurman ir jos knyga „Išsilavinusi mergina“, išleista 1659 m.

Toliau sekant humanistiniais moterų pavyzdžiais, verta paminėti ir olandę Anną Marią van Schurman (1611–1628). Jau ankstyvoje vaikystėje, dar būdama tik trejų metų, skaitė ir rašė gimtąja kalba. Kiek paaugusi ji susirašinėjo su įvairiais Nyderlandų poetais, domėjosi orientalistika, o gyvenimo pabaigoje mokėjo net dvylika kalbų (olandų, vokiečių, prancūzų, anglų, italų, graikų, hebrajų, sirų, samariečių, arabų ir etiopų), išmanė mediciną, geografiją, istoriją, filosofiją, teologiją, astronomiją ir botaniką. Ji tapo pirmąja moterimi, kuriai buvo suteikta teisė studijuoti universitete. Visgi Olandijoje dominavo kalvinizmas, kuris formavo liberalesnį požiūrį į moterų edukaciją. Įdomu ir tai, jog eruditės korespondencijos kolekcija Opuscula neliko nepastebėta net ir Lenkijos karalienės Marijos Liudvikos Gonzagos, kurią stebino poliglotės sugebėjimai.

Pirmosios moters humanistės Christine de Pizan (1364 – 1430) atvaizdas / Wikimedia.org iliustracija

Nors Europoje brėško palankios idėjos moterų švietimui, tačiau jos stokojo visuotinumo, kurį reikėjo įprasminti ir argumentuoti. To kiek vėliau ėmėsi garsūs filosofai šią problemą keldami savo veikaluose. Vienas jų – Tomas Moras. Jis daug dėmesio skyrė ir savo dukterų išsilavinimui. Jis pats jas mokė prancūzų, graikų, lotynų kalbų, muzikos ir astronomijos pagrindų. Vyriausiosios Tomo Moro dukters Margaritos laiškai tėvui ir Erazmui Roterdamiečiui tampa puikaus lotynų kalbos išmanymo įrodymu. Pats Erazmas Roterdamietis 1526 m. veikale Christiani matrimonni institutio („Krikščioniškosios santuokos institutas“) teigia, jog, jei tik būtų galimybių, pravartu būtų visas mergaites mokyti graikų ir lotynų literatūros. T. Moras gi savo laiškuose antrino jam rašydamas: „Nesuprantu, kodėl mokslas nėra lygiavertis abejoms lytims.“ Ispanų humanistas Juanas Luisas Vives (1492–1540), Kotrynos Aragonietės dvariškis, artimai susirašinėjo su pastaraisiais dviem mąstytojais. Jis taip pat domėjosi jau minėtos Christine de Pizan darbais ir propagavo lygiavertį lyčių išsilavinimą. Veikale „Krikščionių moterų edukacija“, skirtame Mary Tudor, autorius akcentuoja, jog visoms moterims, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties, turėtų būti teikiamas švietimas, o lyčių lygybė leistų užtikrinti didesnę valstybės ir visuomenės gerovę.

Galima būtų išvardinti ir daugiau nusipelniusių XV–XVII a. humanistų, svarsčiusių moterų lygybės klausimą, tačiau šioje dalyje minėti asmenys įnešė ypatingą indėlį į Apšvietos epochos ideologų darbus, atvėrusius naujas galimybes moterų emancipacijai.

Apšvietos idėjos

Apšvietos mąstytojai skyrė daug dėmesio abiejų lyčių lygybės idėjos plėtojimui ir į dienos šviesą iškėlė gerokai apdulkėjusią, humanistų gliaudytą lavinimo problemą. Vakarų Europos mokslininkai, gydytojai ir filosofai pradėjo kelti klausimą, kas yra moteris ir kuo ji skiriasi nuo vyro. Verta pažymėti, jog švietėjų nuomonės moterų klausimu labai įvairavo. Šalia palankiai nusitekusių mąstytojų buvo galima atrasti nemažai priešingas ir radikalias nuomones turinčių, pabrėžiančių, kad mokytumas moteriai biologiškai nėra įmanomas.

Naują idėją pasiūlė savo laikmetį gerokai lenkęs François Poullainas de la Barre’as (1647–1723) tyrinėjęs vaidmenų pasiskirstymą istoriniame procese, moterų pavaldumo vyrams istoriją siejęs su institucijų istorija. Studijų metais parašė tris knygas apie moterų lygiateisiškumą, kurias, deja, dėl kontroversijos tarp amžininkų nuomonių tapo itin sudėtinga išleisti. Nepaisant publikacinių keblumų, 1673 m. pasirodžiusiame darbe „Dviejų lyčių lygybė. Fizinis ir moralės diskursas, kodėl svarbu atsisakyti išankstinių nusistatymų“ de la Barre’as paneigė prietarus apie moters protą ir teigė, kad protas yra belytis, jis būdingas tiek vyrams, tiek moterims. O tai, kas bendra, turi pirmenybę prieš skirtumus, kylančius iš kultūros, išsilavinimo ar prigimties, todėl moterys turi turėti tokias pat teises į mokslą, politiką, darbą, kaip ir vyrai. Tačiau inovatyvios de la Barre’o mintys ne iš karto rado atgarsį atsinaujinančioje visuomenėje. Tik XVIII a. antroje pusėje pastebime jo kūrybos atgimimą, pakartotinį darbų leidimą bei jo minčių cirkuliaciją filosofų veikaluose.

Neabejingas moterų išsilavinimui buvo ir vokiečių dramaturgas Johannas Christophas Gottschedas, kuris su savo būsima žmona Luise (pirmoji moteris, Gdanske pradėjusi publicistinę veiklą) ilgus metus susirašinėjo, buvo sužavėtas jos intelektualumo ir laiškuose atsiskleidusio raštingumo. Galbūt tai buvo viena iš priežasčių, pakeitusi jo paties nuomonę apie moterų vietą visuomenėje. 1725–1726 m. leistame žurnale „Protaujanti moteris“ Gottschedas dalinosi mintimis apie alternatyvią moters prigimtį turėti lygias galimybes su vyrais: būti teisėjomis, daktarėmis, visuomenininkėmis, mokslininkėmis.

Opoziciją de la Barre’ui sudarė nemaža dalis žymių Apšvietos mąstytojų, tokių kaip Jeanas-Jacques’as Rousseau (1712–1778) ir Pierre’as Rousselis (1723–1782). Jie manė, kad moterų fiziniai skirtumai lengvai gali būti traktuojami kaip moterų kitoniškumas, neleidžiantis prilygti vyrams. Priešingai, nei de la Barre’as, jie moterį laikė kita žmonijos dalimi, argumentuodami gamos dėsniais. Rousseau laikėsi minties, kad vyro ir moters santykį galima apibūdinti patino ir patelės principu. Vyro „patiniškumas“ yra laikinas, o moters – nekintantis. Tokiai teorijai antrino ir Denis Diderot 1772 m. išleistoje esė „Apie moteris“, kurioje moterį apibūdino kaip būtybę, savyje nešiojančią organą, paklūstantį siaubingiems spazmams, kurie valdo jos asmenybę. Iliustratyvų apibūdinimą pateikia ir Rousselis: „Gimda yra tas moters organas par exellence, kuris valdo visus kitus organus. Valdo moterį ir dominuoja virš jos.“ Kaip ir daugelis kitų Apšvietos medikų, Rousselis didesnį moterų jautrumą tendencingai aiškino labiau išsišakojusia kraujotakos ir nervų sistema. Panašios nuomonės buvo ir Immanuelis Kantas, teigęs, jog mokslas kenkia moteriai, naikina jos moteriškumą.

Fragmentas iš 1440 m. išleistos iliustruotos knygos „Le livre de femmes nobles et renomées“.

Apšvietos epocha buvo kupina įvairiausių naujų gyvenimo koncepcijų, teikiančių naujų galimybių konfesinių karų išvargintoje Europoje. Tarp kitų problemų buvo gvildenama ir švietimo problematika, ypač moterų erudicijos klausimas. Visgi paradoksaliai tarp mąstytojų nuomonės išsiskyrė, daugelis liko prie archajiškų prietarų, kurie moters protą vis dar laikė užsklęstą tarp namų sienų, tačiau buvo ir tokių, kurie menkai paisė vyraujančių tendencijų ir tiesė kelius moterų emancipacijai, netrukus sužibusiai daugelyje valstybių.

Moterų švietimo formos XVI–XVIII a.

Apie moterų visuotinį švietimą oficialiai galima pradėti kalbėti tik nuo XIX a. vid., kai daugelis valstybių mokyklų duris atvėrė ir mergaitėms. Tačiau būtų neteisinga manyti, jog tai buvo pirmoji mergaičių švietimo forma. Nors ir suvaržytos socialinių nuostatų, moterys turėjo galimybių įgyti išsilavinimą: nuo pamokymo prie židinio iki aukštojo išsilavinimo.

Pamatas humaniškesniam požiūriui moterų švietimo klausimu buvo padėtas Reformacijos sąjūdžio metu. Martinas Lutheris teigė, kad merginos turėtų lankyti mokyklą tam, jog vėliau gebėtų savarankiškai išugdyti krikščionis vaikus. Tačiau šią idėją skirtingai plėtojo krikščioniškos konfesijos, tarp jų ir Katalikų Bažnyčia. Daugelis kilmingųjų luomo moterų išsilavinimą įgydavo dvaruose privačių mokytojų dėka. Jos mokėsi skaitymo, rašymo, muzikos, įvairiausių rankdarbių. O didžioji visuomenės dalis, neturinti finansinių galimybių, apsiribojo namudine aplinka.

Nemenką vaidmenį moterų švietime vaidino ir vienuolynai. XVI a. Ispanijoje buvo įsteigta Šv. Izabelės kolegija, kuri rūpinosi neturtingų ir valkataujančių mergaičių edukacija. Įdomu tai, jog praėjusios mokymą merginos, kaip įprasta, galėjo tapti vienuolėmis, o kitu atveju – gauti kraitį santuokai. XVII a. Prancūzijoje paminėtina aktyvi uršuliečių ir benediktinių vadovaujamų moterų pensionatų veikla. Vyskupo malonėje veikusios neformalios ugdymo „įstaigos“ telkėsi miestuose, kur buvo stipri bendruomenė, galėjusi remti vienuolynus. Pensionatuose merginos buvo mokomos to paties, kaip ir dvaruose, tačiau vienuolės vadovavosi savita pedagogika ir metodika, kurią perėmė iš jėzuitų. Priešingai nei berniukų mokyklose, mergaitiškose nebuvo taikomos fizinės bausmės. Antra vertus, visuomenėje tebevyravo tos pačios, kaip ir Apšvietos mąstytojų, nuostatos, nepritariančios mergaičių raštingumui. Vyskupijose tarp dvasininkų ir pasauliečių pamažu ėmė rastis įtampa, sulėtinusi pensionatų tinklo kūrimąsi.

Kiek vėliau šalia Bažnyčios inicijuojamos edukacijos atsiranda ir iš pasiturinčiųjų sluoksnio kylančios moterų lavinimosi formos. Tai salonų ir kavos namų kultūra. Anglijoje ir Prancūzijoje jau XVII a. salonuose besilankančios moters vaidmuo pakinta: ji nebėra vien tik vyro palydovė, bet lygiavertė pašnekovė diskusijose, pokalbiuose apie literatūrą ar kitoje intelektualinėje veikloje. Tam tikra prasme tokias susirinkimų vietas galima laikyti pirmaisiais neformaliais moterų „universitetais“, kuriuose intensyviai cirkuliavo mokslo žinios ir politinės aktualijos, formavusios Apšvietos epochos moterį.

Fragmentas iš Christine de Pizan paveikslo „Moterų miestas“ / Wikimedia.org iliustracija

Bene didžiausią savo visuotinumu indėlį lygiaverčiam moterų lavinimuisi XVIII a. antroje pusėje įnešė Bažnyčia. Daugelyje valstybių, dar Reformacijos padarinius išgyvenanti ir silpna vyskupo valdžia pasižyminti Katalikų Bažnyčia leido parapijų valdytojams tapti labiau nepriklausomiems. Tiek Vakarų valstybėse, tokiose kaip Anglija ar Prancūzija, tiek Lietuvoje pamažu pradedamos daryti išimtys: tarp parapijų mokyklų mokinių atsiranda mergaitės. Prancūzijos merginų pensionatų pavyzdžiu pasekė daugelis Europos valstybių. Kuriami pirmieji pensionatai, privačios mergaičių mokyklos, plinta viešųjų mokyklų idėja. Airijoje galima aptikti viešųjų mokyklų atmainą jau 1759 m., o Rusijos imperijoje 1764 m. – Smolnio institutas, įkurtas imperatorienės Jekaterinos II ir skirtas pasiturinčiųjų klasės merginoms. Daugelyje Europos valstybių oficiali viešosios mokyklos koncepcija įsivyravo tik XIX a.

Mergaičių švietimo LDK fenomenas

Lietuvos istorijos sąmonėje yra susiformavęs požiūris, jog mokslas iki pat XVIII a. pab. mokyklose dėl nusistovėjusios patriarchalinės tradicijos įprastai būdavo prieinamas tik berniukams. Tuo tarpu moterų ugdymas apsiribojo namų erdve, moteris buvo regima kaip žmona, motina, šeimininkė. Išskirti galima nebent kilmingųjų dvarus, tačiau jų teikiamomis „privilegijomis“ galėjo naudotis tik to paties luomo atstovės, o ugdymas vyko privačioje aplinkoje. Jos buvo mokomos skaityti, rašyti, meno ir muzikos pagrindų. Apie tai liudija privati didikių korespondencija, dar XVI a. Barboros Radvilaitės ranka rašyti laiškai, o XVIII a. pirmoje pusėje tarp bajorų iškyla išsilavinusi ir kūrybinga moteris Uršulė Radvilienė, kūrusi eiles ir pjeses. Jos pavyzdžiu vėliau pasekė ir daugiau Apšvietos epochos moterų. Kitų luomų atstovių neinstitucinį švietimą galime apčiuopti tik moterų vienuolynuose. Tad matyti, jog ilgą laiką, iki pat XVIII a. pabaigos, mergaičių švietimas apsiribojo šeimos ir moterų vienuolijos aplinka. Kol tėvai vykdė matrimoninę politiką (sutuoktinį merginoms išrinkdavo tėvai – red. past.), sūnūs siekė išsilavinimo, dukterys gi liko antrame plane, tarp celės ir židinio.

Oficialiai institucinis moterų švietimas Lietuvoje prasidėjo kartu su Edukacinės komisijos įsteigimu. Jos nutarimai 1773 m. oficialiai įgalino viešąsias mokyklas Lietuvoje, taigi Lietuva šioje srityje tikrai nebuvo atsilikėlė, nes daugelyje Europos valstybių oficiali viešosios mokyklos koncepcija įsivyravo tik XIX a. Tačiau naivu manyti, jog tik tada mergaitės Lietuvoje atsisėdo į vienus suolus su berniukais. Atsižvelgus į aptartas tarptautines švietimo tendencijas, tikėtina, jog ir mergaičių lavinimosi procesą galima paankstinti visu šimtmečiu.

Vieną pirmesnių įrodymų apie specialiai mergaičių mokymu užsiimančią instituciją turime jau iš XVI a. Iš Romoje rasto laiško, liudijančio apie pirmuosius jėzuitų veiklos dešimtmečius, galima spręsti, jog šalia Vilniaus universiteto veikė mergaičių pensionatas. Laiške rašoma, kaip penkios Vilniaus žydaitės tapo krikščionėmis ir gyveno pensionate prižiūrimos matronos, kiekvieną dieną mokėsi skaitymo ir rašymo bei tikėjimo pagrindų. Visgi nėra iki galo aiškus dokumento patikimumas bei ten aprašomų faktų realumas. Tačiau, atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje prancūzų kultūra buvo populiari, galima daryti prielaidą ir apie tokio pensionato egzistavimą, veikusį panašiai kaip benediktinių ir uršuliečių kuruojami pensionatai.

Kitas moterų švietimo Lietuvoje istorijos faktas pasiekia mus jau iš XVII amžiaus. „Šią mokyklą lanko mergaitės, ir bakalauras jas moko skaityti“ („Hanc scholam frequentant adolescentulae, illasque baccalaureus docet legere“), – toks sakinys buvo užfiksuotas 1676 m. Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco Šiaulių parapijos vizitacijos akte. Panašią situaciją šaltiniuose vėl galime išvysti tik po šimto metų – XVIII a. pab. po Edukacinės komisijos reformos. Gaila, tačiau nieko daugiau apie šias mergaites ir joms paskirtą atskirą mokytoją vizitacijos akte neparašyta. Viena aišku: vizitatoriui buvo itin svarbu akcentuoti šį reiškinį, juolab kad daugiau tokių paralelių vizitacijoje nepasitaikė. Sunku pasakyti, ar tokios idėjos buvo Kontrreformacijos pasekmė, ar savarankiška klebonų politika, tačiau apskritai tokių fenomenų gausėjimas leidžia geriau suprasti moterų švietimo LDK raidą.

Istorikų abejones dėl mergaičių ugdymo struktūrų XVIII a. galėjo sutvirtinti ir tas faktas, jog dar 1737 m. Žemaičių vyskupas Juozapas Mykolas Karpis paskelbė ganytojišką laišką nuogąstaudamas dėl neišnykusių senojo tikėjimo šaknų. Jis teigė, kad „Žemaičių vyskupijoje dar tebėra gyva pagonių religija ir moralinis palaidumas. Paminimi šeši pagoniškos religijos liekanų pavyzdžiai. Rašoma, kad žmonės, išgirdę pirmą kartą perkūną, puola kniūbsti, galva žemę tranko ir apsiverčia. Antra, per Šv. Jono Krikštytojo šventę kaimuose ir miestuose laužus kuria ir susirinkę, ypač jaunuoliai, per laužą šokinėja, šoka ratelius ir visą naktį praleidžia linksmindamiesi ir šėliodami, nepraleisdami progos šventvagiauti. Trečia, nuo Viešpaties gimimo iki Trijų Karalių moterys vakarais ausdamos turi melsti už nuodėmes, bet tuo laiku jos, ypač jaunos, susirinkusios į vienus namus, padidina šventvagysčių galimybę. Ketvirta, antrąją ir trečiąją dieną po šv. Velykų laistosi vandeniu ir tarsi krikštydami mergaites nardina į vandenį [...]“.

Tačiau, nepaisant to, jau dešimtmečiui praėjus po vyskupo Ignoto Masalskio kuruojamos Edukacinės komisijos nuostatų priėmimo, 1783 m. šalia įprastų mokinių – berniukų, galime rasti mergaičių Pabaisko (13 mergaičių) ir Lyduoklių (14 mergaičių) parapijos mokyklose. Tokius įrodymus pateikia paties vyskupo nurodymu vykdyta bažnytinė dekanatų vizitacija, tad sunkiai galime abejoti buvus kitaip, juolab kai pats vyskupas Masalskis buvo laikomas vienu didžiausių Lietuvos švietėjų. Tikėtina, jog mergaitės galėjo būti mokomos ir kituose dekanatuose, tačiau vizitacijų duomenys stokoja išsamumo. XVIII a. pab. dokumentuose dažnai minima „liczba dzieci“ (lenkiškai – vaikų skaičius), tačiau nustatyti, kokia lytis slepiasi už šių žodžių, taip ir lieka neaišku. Tačiau nėra abejonių, jog Edukacinės komisijos įvykdyta švietimo reforma savo inovatyvumu bei visuotiniškumu neturėjo analogų Europoje.

LDK švietėjai ne tik perėmė idėjas, bet ir patys stengėsi intelektualiai pagrįsti moterų švietimo svarbą. Vienas iš jų – pijorų vienuolis Antanas Maksimilijonas Prokopovičius, kuris 1790 m. parašė vadovėlį „Naujas ir lengviausias panelėms skirtas būdas rašyti ir skaityti su pastabomis mokytojams“. Jame autorius pažymėjo visų Apšvietos laikotarpio kūrėjų ir palankiai moterų išsilavinimui nusiteikusių visuomenininkų mintis, kėlė klausimą apie naujų moterų mokytojų seminarijų steigimą. Tačiau verta atkreipti dėmesį į epigramą, kurioje pažymėta: „Labiausiai apleista yra moteriškosios lyties edukacija, nors moteris nuo pat gimimo mus globoja, žindo, auklėja ir pirmuosius mąstymo būdus, kurie būna stipriausi, į mūsų protus įsmelgia.“ Beje, tai lenkų rašytojo, karališkojo sekretoriaus Andžejaus Petro Modževskio mintis iš 1551 m. veikalo Commentariorum de Republica emendanda libri quinqui (liet. „Pataisymai respublikai“). Iš čia matyti, jog palankios moterų edukacijai idėjos tolygiai koreliavo kartu su Vakarų filosofų idėjomis ir Abiejų Tautų Respublika šioje srityje ėjo koja kojon su kitomis Europos valstybėmis.

Šie pamąstymai ir istoriniai faktai leidžia visuotinio moterų švietimo pradžią paankstinti visu šimtmečiu ir nukelti į Apšvietos priešaušrį. Nors dėl pagonybės liekanų teigiamas požiūris į Lietuvos moterų edukaciją įsitvirtino lėtai, tačiau greitai pasivijome kitas Europos valstybes, o ypač prie to prisidėjo Edukacinės komisijos veikla. Taigi, moterų švietimo istorija – tai istorija, kuria galime didžiuotis.