Prieš beveik tris dešimtmečius Lietuvoje apsigyvenęs libanietis ABU ADAMAS DAYEKHAS palieka tvirto, ryžtingo ir draugiško žmogaus įspūdį. 

Anuomet, vos Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, Abu Adamas sako beveik nieko apie ją nežinojęs, tačiau, kaip ir visi jauni žmonės, svajojęs svetur susikurti saugesnį, ramesnį gyvenimą. Dabar, sukūręs čia šeimą ir ne vieną sėkmingą verslą, Abu Adamas neabejoja – Lietuvą ir jos žmones myli ne mažiau už savo tėvynę Libaną. 

Galų gale, pastebi Abu Adamas, šios dvi šalys ne tokios ir skirtingos, kaip gali pasirodyti nežinančiajam – abiejose gamta nuostabi, o žmonės labai darbštūs ir svetingi. Tokia dvasia Abu Adamas auklėja ir savo vaikus, ir išpažindamas islamą pabrėžia: nesvarbu, religingas ar nereligingas, musulmonas ar krikščionis – svarbiausia, kas žmogaus širdyje ir mintyse. 

O kas paties Abu Adamo širdyje ir mintyse? Apie besikeičiantį pasaulį, modernėjančią Lietuvą, Libano ilgesį ir savo keliones į Meką pasakoja A. A. Dayekhas. Susipažinkime.

Lietuvą išsirinko pagal nuotraukas

„Galvojom, kad čia visai kiti orai, visai kitas gyvenimas ir žmonės turbūt vaikščioja tik su kailiniais ir gobtuvais“, – pirmą skrydį į Lietuvą 1992 metais prisimena Abu Adamas. Ir nors vyras sako pagal matytas nuotraukas įsivaizdavęs, kad Lietuvoje bus šalta kaip Antarktidoje, atvykus teko labai nustebti, mat buvo liepos mėnuo. 

Iš pradžių net pamanė, kad ne ten papuolė, ir muitininkui oro uoste rodydamas apsnigtų Trakų nuotrauką sakė: mums reikia į Lietuvą, Lithuania. „O jis mums atsakė: čia ir yra Lietuva, o jūsų nuotraukoje esantys Trakai yra netoli Vilniaus, ir liepą ten labai gražus oras. Tas pirmas dienas mes labai džiaugėmės“, – prisimena pašnekovas.

Tėvas palaimino žodžiais: kur yra gerų žmonių, ten ir būk 

„Be tų nuotraukų, aš nieko nebuvau matęs, nieko nežinojau, – tęsia pasakojimą Abu Adamas. – Buvom jauni, 21 metų, supratom tik tiek, kad atvažiavom į buvusią Sovietų Sąjungą. Ką tik buvo išėję rusai, sąjunga išsiardė. Taip ir pradėjom gyventi.“ 

Abu Adamas neilgai trukus susipažino su būsima žmona: „Su ja pirmą kartą susitikau krepšinio aikštelėje. Krepšinio žaisti tuomet nemokėjau, bet pamatęs merginas smagiai žaidžiančias panorau prisijungti. Jos draugiškai priėmė, bet tada aš stoviu aikštelėj ir nesusivokiu – duoda man kamuolį, nemoku valdyt ir vis atiminėja iš manęs.“ 

Tame merginų būryje buvo ir Gitana, tačiau jos vardą Abu Adamas sužinojo tik vėliau: „Kartą užėjau į kavinę pavalgyti, susipažinau su ten dirbusia Gitanos mama Maryte. Bekalbant ji man užsiminė, kad turi dukrą, kuri Vilniuje studijuoja mediciną. Ir kaip tik ta dukra praeina pro šalį, tada jau mes susipažinome.“ 

Tąkart užsimezgęs ryšys jau nebenutrūko. Abu Adamas gerai prisimena dieną, kai Gitanos mama jį pakvietė į svečius: „Nenorėjau eiti tuščiomis, tad nupirkau dvi gėles. Atėjęs įteikiau, ir, atsimenu, Gitana žiūri į gėlytes, o visi juokiasi. Aš nesuprantu, kokia problema. Sako: negalima dviejų gėlių dovanoti, turi būti nelyginis skaičius. Tada supratau – tokia tradicija. Apskritai buvo labai įdomu su Gitana susipažinti. Ji ir jos šeima visada labai stipriai mane palaikė. Ir jos tėvas, ir mama, ir giminės – visi nuostabūs.“ 

Tad nieko keista, kad susipažinęs su Gitana Abu Adamas ilgai nedvejojo: „Galvojau susituokti. Grįžau į Libaną. Tėvai buvo laimingi, kad noriu savo gyvenimą susikurti, susitvarkyti savarankiškai, ir jie mane palaikė, ypač mano tėvas. Jis sakė: ten, kur yra gerų žmonių, ten ir būk. Tai buvo jo palaiminimas, kad aš turiu čia būti.“

Abu Adamas Dayekhas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Nesvarbu, kokią šventovę lankai, svarbu – koks esi

Apsisprendimą pasilikti Lietuvoje pakurstė ir anuometinė politinė situacija Libane. Kaip pasakoja Abu Adamas, 1990-aisiais po karinių konfliktų Libane buvo paskelbtos paliaubos, tačiau atrodė, kad taika gali ilgai nesitęsti – jau vien dėl tokio neužtikrintumo ir nesaugumo norėjosi pabėgti. 

Bet argi nebuvo sunku ne tik palikti savo tėvynę, bet ir savą kultūrą, ir atvykti į katalikišką kraštą? – klausiame vyrą, o jis nedvejodamas atsako, kad tiesiog norėjosi išskristi, o kur – nebuvo svarbu. Ar šalis musulmoniška, ar krikščioniška – apskritai tuomet nemąstė. Gal taip yra todėl, kad, pasak jo, Libane nuo seno gerai sugyvena daug skirtingų civilizacijų, kultūrų, tradicijų ir tikėjimų. 

Abu Adamas atskleidžia, kad ir savo vaikus nuo mažens skatina nebijoti visur dalyvauti: „Nėra skirtumo – bažnyčia ar mečetė. Iki Dievo – nedidelis atstumas. Pagal tai, kas širdyje, mintyse ir koks tavo elgesys, galima pasakyti, koks tu esi iš tikrųjų. O ar tu religingas, nereligingas, musulmonas ar krikščionis, libanietis, lietuvis ar amerikietis – tai nėra svarbu.“

Todėl Abu Adamas sako labai skaudžiai išgyvenantis tai, kas vyksta Artimųjų Rytų šalyse: „Mūsų šalys gražios, žmonės geri, o dabar seniausios kultūros ir tradicijos griūva, šeimos išardomos, žūva daug žmonių – o kieno naudai, niekas nežino.“ Ir vis dėlto visiems, kurie pirmiausia dėl karų kaltina pačius musulmonus ir islamą, Abu Adamas nori štai ką perduoti: „Aš pasakysiu draugiškai, žmogiškai: galvokit. Ne prie ko islamas, ne prie ko religija ir musulmonai. Yra specialių mokyklų, kurios tuos karus kursto ir veda – ne mes.“ 

Libaniečių ir lietuvių kultūrose įžvelgia daug panašumų

Galbūt kultūriniai panašumai ir lemia tai, kad Abu Adamas Lietuvoje jaučiasi kaip namuose? „Iš tikrųjų žmonės ten ir čia yra labai panašūs, ir kultūros, tradicijos yra panašios. Tiek Libanas, tiek Lietuva yra svetingos šalys. Čia mane labai šiltai priėmė ir palaikė, ypač iš Gitanos pusės. Labai laimingas būdavau, ir tarsi gyvybės kas įkvėpdavo, kai nuvažiuodavau į lietuvišką kaimą, nes panašių vaizdų matydavau ir Libane. Taip pat mentalitetas žmonių yra panašus, pavyzdžiui, libaniečiai yra darbštūs žmonės, mes mylime, gerbiame darbą, o čia lygiai taip pat žmonės myli darbą“, – vardija kultūrines sąsajas Abu Adamas. 

Kad mūsų pašnekovas myli darbą – nėra abejonių. Lietuvoje jis sukūrė ne vieną verslą: neseniai atidarė kavinukę, o baldų gamykla sėkmingai veikia jau kurį laiką. Tačiau nesipuikuoja: „Mėgstu daug dirbti, bet tikrai nebandau pasirodyti, kad esu kažkuo ypatingas, gyvenu kaip visi – čia esu laimingas, ir mano vaikai čia laimingi.“ 

Vyras jau tiek metų gyvena Lietuvoje, kad ją vadina savo tėvyne: „Dabar jau ilgiau gyvenu Lietuvoje, negu gyvenau Libane, ir man Lietuva yra tikra tėvynė. Lygiai kaip aš myliu ir gerbiu Libaną, taip myliu ir gerbiu Lietuvą bei jos žmones.“

Abu Adamas Dayekhas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Būti musulmonu Lietuvoje

Kalbėdamas apie savo šeimą, Abu Adamas pabrėžia: „Esame religingi žmonės, tvirtai laikomės islamo. Būtent islamo, o ne fundamentalizmo.“ Todėl, anot jo, matydami tokį tėvų pavyzdį ir vaikai išaugo tolerantiški. 

„Dievo įsakymus vykdau nuo pat mažens. Pavyzdžiui, netrukus prasidės Ramadanas. Žmonės Lietuvoje kartais stebisi: kaip tau pavyksta taip ilgai pasninkauti? O aš primenu: pasninkas nebūtinai reiškia vien tai, kad turi būti alkanas, nevalgyti – pasninkas pirmiausia reiškia, kad turi valdyti savo liežuvį, nekalbėti ir nedaryti to, kas kitiems yra skaudu ir gali juos įžeisti“, – dalijasi Abu Adamas.

Besikalbant apie religiją, pašnekovas pradeda pasakoti apie musulmonų švenčiausiąjį miestą – Meką, kurioje lankėsi net 8 metus iš eilės. Pasak jo, musulmonas, jei tik turi galimybę, privalo bent kartą gyvenime apsilankyti Mekoje, tačiau pasitaiko, kad žmonės ieško, kas piligrimystę į Meką atliktų už mirusius jų tėvus ar giminaičius. 

„Kai pirmą kartą pamačiau Meką ir Kabą – Dievo namus, visa tai man paliko tokį stiprų įspūdį, kad paskui visą laiką svajojau – duok Dieve, kad galėčiau dar kartą ten sugrįžti. Todėl jeigu koks žmogus manęs prašo atlikti piligrimystę už jo artimuosius – visuomet su džiaugsmu sutinku, man kaskart tai būna didelė šventė“, – taip savo meilę švenčiausiajam musulmonų miestui apsako Abu Adamas.

Pašnekovą klausėme apie mūsų visuomenėje gyvuojančius stereotipus ir kodėl lietuviai vengia artimos bičiulystės su žmonėmis iš musulmoniškų kraštų. Jo manymu,žmonės neieško tikros informacijos ir, užuot daugiau klausęsi, tiesiog pernelyg mėgsta malti liežuviais. Neseniai kavinę atidaręs vyras pateikia pavyzdį iš savo kasdienybės:„Labai lengva nuteisti: štai ši kavinė bloga. Žmonės iškart išsigąsta ir daug nemąstydami pritaria: taip, tikrai bloga. Ir atvirkščiai – gerai nuomonei suformuoti reikia kur kas daugiau pastangų.“ 

Tačiau, pasak Abu Adamo, lietuvių tautos santykiai su musulmonais anksčiau buvo sudėtingesni, o dabar situacija pagerėjusi: „Jauna karta daug geriau supranta negu pagyvenę žmonės, kuriuos Sovietų Sąjunga buvo uždariusi lyg kalėjime ir atribojusi nuo likusio pasaulio.“ 

Ar nesinori grįžti gyventi į Libaną?

Minčių visada yra, tačiau norint viską pradėti iš naujo reikėtų labai daug laiko ir pastangų, svarsto Abu Adamas, paklaustas apie grįžimą į tėvynę. Tačiau savo vaikams jis pataria vykti gyventi ten, kur jie labiausiai nori. 

„Pasaulis labai mažas, per 4 valandas gali lėktuvu pasiekti Libaną. Ir ten gali būti gera gyventi, ir lygiai taip pat Lietuvoje, Švedijoje, Vokietijoje“, – įsitikinęs Abu Adamas.

Pašnekovas neatsitiktinai pastebi, kad pasaulis tapo mažas – jo paties giminaičiai išsibarstę visur: Amerikoje, Belgijoje, Vokietijoje. Jis taip pat užsimena, kad Libane gyvenantys bičiuliai neretai domisi darbu Lietuvoje, o draugai Lietuvoje, atvirkščiai, klausia apie Libaną: „Kaip iš Lietuvos daug kas išvažiuoja, nes kitur geresnis atlyginimas ar socialinės garantijos, taip ir iš Libano yra norinčiųjų pabėgti į Europą, nes ten dosnesnės pašalpos.“ 

Tačiau, pasak vyro, yra vienas dalykas, vienijantis libaniečius, kad ir kur jie būtų: „Libaniečiai myli savo kraštą ir bent senatvėje dažniausiai grįžta gyventi į Libaną, todėl labai retai kada išgirsi, kad libanietis būtų palaidotas užsienyje. Aš pats kasmet važiuoju atostogauti į Libaną, du mėnesius ar net ilgiau ten pabūnu. Taip pat ir vaikai mėgsta lankyti Libaną.“ 

Per tuos mėnesius Libane Abu Adamas sako labiausiai Lietuvoje pasiilgstantis draugų ir gamtos. Vyras šypsosi prisiminęs, kad išvažiavęs į Libaną pirmą savaitę dar galvoja lietuviškai: „Kalbu libanietiškai, arabiškai, bet galvoju lietuviškai. Kartais išeinu iš namų – žiūriu, kad mašinos numeris libanietiškas – ir tik tada atsimenu, kad esu Libane. Paskui jau priprantu, vėl grįžtu į Lietuvą, ir pirmą savaitę norisi kalbėti libanietiškai, bet nebėra su kuo.“

Partneris – Tautinių mažumų departamentas prie LR Vyriausybės

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Kostas Kajėnas, Vytautas Raškauskas.