Filmo „Žiedų valdovas. Žiedo brolija“ kadras

Hobitai, elfai, stebuklingi žiedai ir kalbantys medžiai – J. R. R. Tolkieno pasakiškas pasaulis pažįstamas jau ne vienai skaitytojų kartai. „Žiedų valdovas“ ir „Hobitas“ yra vieni žinomiausių fantastinės literatūros žanro kūrinių. Už margą pasakų pasaulį ne mažiau marga ir šių knygų išaiškintojų ir interpretuotojų įvairovė – Tolkieno kūrinius nuo pat jų atsiradimo buvo bandoma skaityti kaip alegorijas, teigiant, jog galios žiedas, kurį tam, kad blogis būtų įveiktas, reikia įmesti į ugnies kalną, simbolizuoja atominę bombą, o orkai, blogio valdovui tarnaujančios pabaisos, iš tiesų yra komunistai. Pats rašytojas buvo kritiškas panašioms interpretacijoms: „Ar orkai yra komunistai? Man atrodo, kad nemažiau svarbus kitas klausimas – ar komunistai yra orkai?“ – atsakydamas į gerbėjų laiškus rašė jis. Tolkienas teigė nemėgstąs alegorijų, o svarbiausias tikslas, dėl kurio ėmėsi rašyti „Hobitą“ ir „Žiedų valdovą“, anot jo paties, buvo pramoga.

Tačiau kadangi knygos buvo skaitomos, o vėliau didžiulio žiūrovų dėmesio sulaukė ir pagal jas sukurti filmai, įvairūs autoriai, kartais net gi labai rimtai, bandė aptarti pačias įvairiausias, taip pat ir politines „Žiedų valdovo“ prasmes – pasaka lengvai virto kažkuo daugiau, nei tik pasaka.

Tolkieno kūryba sulaukė (ir iki šiol sulaukia) kritikos iš politinės kairės apkasų. Hobitai ir elfai puolami su rimtumu ir įniršiu, kurio, ko gero, nusipelnė nebent skinhedai. Teigiama, kad Tolkieno kūryba yra reakcionieriška, hierarchiška, istorijose dominuoja vyrai, moterų vaidmenys stereotipiški, orkai ir kitos pabaisos skiriasi nuo gerųjų elfų ir žmonių savo rase, todėl knygos yra rasistiškos. Geriausias tokios kritikos pavyzdys 2014 metais britų dienraštyje The Guardian išspausdintas trumpas Damieno Walterio tekstas „Tolkieno mitai yra politinė fantazija“.

„Tolkieno mitai yra nuodugniai konservatyvūs. Tiek „Hobitas“, tiek „Žiedų valdovas“ veda link „karaliaus sugrįžimo“ į teisėtą sostą. Abiem atvejais „pergalė“ reiškia feodalinės socialinės struktūros, neva sutrikdytos „blogio“, atstatymą,“ – teigia D. Walteris ir pasišaipo klausdamas ar neatrodo tikėtina, jog skurde gyvenantys orkai remia Sauroną (tamsos ir blogio valdovą), nes jis atstovauja liberalias mokslo ir industrializacijos jėgas kovojančias su konservatyvios socialinės tvarkos keliama priespauda – kerta miškus, stato kasyklas, kuria darbo vietas? Svarbiausia mintis, kurią bando perteikti Walteris – „Žiedų valdovas“ ir „Hobitas“ nėra fantastinė literatūra, nes ten skraido drakonai ir kalba medžiai, šių knygų fantastiškumas slypi žmonijos istorijos mitologizavime, „ignoruojančiame žiaurumą ir priespaudą, egzistavusią pasaulyje, kurį valdė vyrai su kardais“. Galų gale demaskavimas užbaigiamas – Tolkieno mitas tėra seno konservatyvaus mito, kuriuo dabar Vakaruose remiasi populistinės partijos, pakartojimas – „geresnis pasaulis buvo prarastas, bet gali būti susigrąžintas atsukant laikrodį atgal.“

Ar reikėtų rimtai žiūrėti į tokius pamąstymus? Tikrai ne taip rimtai, kaip juose žiūrima į vaikų (ir kai kurių suaugusiųjų) mėgstamą knygą. Noras pasakas suprasti tik kaip kovos už arba prieš nusistovėjusias hierarchines struktūras priemonę ar propagandą savaime atrodo įtartinas. Panašių bandymų supolitinti Tolkieno kūrybą yra ir daugiau – remiantis Tolkieno idėjomis bandoma diskutuoti apie Didžiosios Britanijos išstojimą iš ES, Donaldo Trumpo prezidentavimą ar pabėgėlių krizę. Ko gero ryškiausias pavyzdys yra 2014 m. pasirodžiusi knyga dviprasmišku pavadinimu: „Hobbit party“ – „Hobitų vakarėlis“ arba „Hobitų partija“. Nors ir kruopščiai apžvelgia rašytojo biografiją, knygos autoriai sugeba „Žiedų valdove“ rasti argumentus už apribotą valdžią, mažus mokesčius ir atvirą rinką.

Iš kur kyla toks keistas poreikis interpretuoti fantastinę literatūrą, bandant pateisinti vienas ar kitas politines laikysenas ar ideologijas? Savaime jis atrodo pakankamai absurdiškas – net ir prasčiausias ekonomikos vadovėlis tikrai yra daug rimtesnė priemonė rasti argumentų už laisvą rinką, nei „Hobitas“. Taip interpretuojant Tolkieno kūrybą pametamas svarbiausias jos aspektas – jo knygos yra pasakos, o ne filosofijos, etikos ar ekonomikos teoriniai veikalai. Žinoma, tai nereiškia, kad šios vaikų mėgstamos knygos yra visiškai nerimtos ir neaktualios. Pasakos reikalingos žmonėms, nes sugeba perduoti svarbias tiesas apie pasaulį, kurias sunku perduoti kitais būdais. Jei Tolkieno kūryba užbūrė daugelio skaitytojų vaizduotes, joje turi būti kažkas, kas mums kalba. 

Gilbertas K. Chestertonas (kurio darbus puikiai išmanė Tolkienas) yra pastebėjęs, jog pasakos dažnai perduoda paprastus „kilnius ir sveikus principus“. „Žiedų valdovas“ galėtų priminti du dalykus: pirma, galia visada yra gundymas. Antra, politika yra svarbi, bet ne pati svarbiausia.

Galia ir su ja susiję pavojai yra viena svarbiausių Tolkieno kūrybos temų. Viename iš laiškų jis rašo apie pašaukimą sub-kurybai – dalyvavimui pasaulio kūrimo procese. Kurti reiškia galimybę būti gundomam savininkišku santykiu su savo kūryba. Nuopuolis pasireiškia galios troškimu, kuris kyla norint įsikibti į tai, kas sava, ir trokštant pačiam būti savo valdovu ir Dievu. Svarbiausias su tuo susijęs „Žiedų valdovo“ motyvas – žiedas, padirbtas demoniško blogio karalystės valdovo Saurono, pakliuvęs į rankas bet kuriam iš išminčių ir didžiūnų, leistų šiam nuveikti daug gerų darbų, tačiau galų gale iš jo padarytų tokį pat tironą. Gundymas galia skatina galvoti apie gerus dalykus, kuriuos būtų galima nuveikti. Pavyzdžiui, Semas, drąsus pagrindinio veikėjo pagalbininkas, patirdamas pagundą pasiimti galios žiedą, regi dykumos, paverstos į sodą, viziją. Politiniame gyvenime ši sena ir paprasta tiesa irgi galioja – žiauriausios ir despotiškiausios valdžios visada save pateisina gražiausiomis svajonėmis.

Politika neišvengiamai reiškia didesnį ar mažesnį galios siekimą. „Žiedų valdovas“ taikliai išryškina subtilų su tuo susijusį moralinį pavojų – paversti politiką tikslu savaime. Politiką pastatyti į svarbiausią vietą reiškia valstybę paversti Dievu, o tai Tolkienui, kaip katalikui, buvo visiškai nepriimtina. Tolkienas pats aptaria šią temą kalbėdamas apie vieną iš sudėtingiausių „Žiedų valdove“ pasirodančių veikėjų – Denetorą, žmonių karalystės valdytoją, kuris, nors ir bandė kovoti gėrio pusėje, galų gale palūžo ir pasidavė nevilčiai: „Denetoras buvo susirūpinęs tik politika – iš čia jo nesėkmė ir nepasitikėjimas sūnumi. Svarbiausias jo motyvas buvo išsaugoti Gondoro karalystę, tokią, kokia ji buvo, prieš kitą jėgą [tamsiųjų jėgų valdovą Sauroną], kuri tapo stipresnė ir dėl to reikėjo jos bijoti ir prieš ją kovoti – ne dėl to, kad ji buvo žiauri ir nedora [...] Jei būtų tapęs nugalėtoju, Denetoras, net ir nenaudodamas žiedo, pats būtų ilgai slydęs link tapimo tironu“. Politinis veikimas negali būti pats savo tikslu ir pateisinimu – jam reikalingi teisingumo ir bendro žmonių gėrio idealai. Gerų norų turintis valdovas, kuriam valdžia atima protą yra archetipinis vaizdinys, puikiai nupiešiamas „Žiedų valdove“. Gebėjimas ryškiai pavaizduoti tokius archetipus yra viena iš šios knygos sėkmės paslapčių.

Tokią Tolkieno laikyseną galima sieti su tuo, kad jis buvo ne tik intelektualas, tačiau ir praktikuojantis katalikas. Nuopuolis ir gundymas galia savo prasmę įgyja mąstyme, kuris rimtai žvelgia į gimtąją nuodėmę – faktą, kad žmogus savaime yra linkęs ne tik į gėrį, bet ir į blogį. Valstybė, bandanti užimti Dievo vietą ir pati nuspręsti, kas yra teisinga ir kas ne, jam kėlė pasipiktinimą. O norint pamatyti link kokio absurdo veda politikos pastatymas į žmogaus gyvenimo centrą, galima paskaityti komentarus, ieškančius Tolkieno kūryboje feodalinės santvarkos ar kapitalizmo propogandos.