Kun. Žydrūnas Vabuolas. Bernardinai.lt nuotrauka

Galbūt nevisada suprantame, kodėl Bažnyčia visuomeninio gyvenimo klausimais primygtinai siūlo moralinį vertinimą. Pavyzdžiui, niekada nesibaigia Bažnyčios diskusija su ekonomikos teoretikais, kurie tvirtina, kad ekonomika yra savaime riedantis mechanizmas, kuriam moralės principai negalioja. Žinoma, jei taip būtų, tuomet moralės ieškojimas ekonomikoje prilygtų moralės paieškoms automobilio variklyje, teigia kun. ŽYDRŪNAS VABUOLAS, nes kur veikia determinuotas mechanizmas, ten moralės nėra. Bet Bažnyčia sako, kad žmogus kuria visuomenės veikimą – tiek ekonominį, tiek politinį, todėl nėra morališkai neutralių visuomenės sferų.

Kaip Bažnyčia supranta žmogų, iš kur kyla žmogaus teisės, kodėl Bažnyčiai religijos laisvė yra viena iš pamatinių kun. Ž. Vabuolo paskaitos, „Socialinis Bažnyčios mokymas: žmogaus asmens principas“, skaitytos vasario 22 d. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, santraukoje. Pirmąją dalis čia. Renginio organizatoriai – Šv. Tomo Moro klubas.

EPA nuotrauka

Žmogaus tampa visiškai savimi tiktai santykyje

Žmogus yra kilnus dėl savo prigimties, dėl to, kad jis yra žmogus. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija skelbia: „Žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis.“ Žmogus lieka žmogumi nuo natūralaus pradėjimo iki natūralios mirties, krikščioniškai – net ir po jos. Nesvarbu, ar jis pajėgus, ar nepajėgus, ar turi visus kūno organus ar ne, geba pareikšti savo teises, ar ne – jis yra žmogus dėl pačios savo prigimties, kiekvienas yra vienintelis ir nepakartojamas.

Žmogus yra laisvas apsispręsti. Mes esame apspręsti biologinio poreikio valgyti, gerti, kvėpuoti. Tačiau net tokius dalykus galime nugalėti. Žmogus pajėgus apsispręsti netgi prieštaraudamas tam tikriems biologiniams poreikiams arba natūraliam savisaugos instinktui. Vedamas savisaugos instinkto artėjant karui žmogus turėtų bėgti į krūmus. Bet yra tokių, kuriems tėvynė brangesnė už jų pačių kailį. Todėl mes gerbiame partizanus ir nepriklausomybės karų savanorius.

Žmogus yra pajėgus pažinti tiesą, gėrį ir juos rinktis. Kiekvienas žmogus, net ir netikintis, pajėgus pažinti, kas yra tiesa ir gėris. Kas nors teigtų, kad vagis gali galvoti, jog vogti yra gera, tad jo gėrio supratimas gali būti individualus. Iš tiesų, vogdamas žmogus gali skirtingai suprasti gėrį, bet jei kas nors pavogs iš vagies, jis iškart supras, kas yra gera, o kas ne.

Žmogus yra dvasios ir kūno vienybė. Jis nėra tik biologinė būtybė, jis ir dvasinis asmuo. Galu gale, jis sukurtas pagal Dievo paveikslą, tai jo kilnumo šaknis. Katekizme rašoma: „Kadangi žmogus sukurtas panašus į Dievą, jis yra orus kaip asmuo; jis nėra tik kažkoks daiktas, bet pats yra kažkas (angliškai – he is not something, he is someone/somebody). Jis gali save pažinti, save valdyti, laisvai atsiduoti ir bendrauti su kitais asmenimis, malone jis yra kviečiamas į sandorą su savo Kūrėju, kad tikėjimu ir meile Jam atsilieptų, ir niekas kitas negali už jį to padaryti.“

Kadangi žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą jis yra santykinė – socialinė būtybė. Tai yra vienas iš esminių žmogaus bruožų –  jis tampa visiškai savimi tiktai santykyje: su Dievu, su kitu žmogumi ir su žmonių bendruomene. Žmogus yra ne individas, o asmuo. Žodis „individas“ išreiškia tik žmogaus individualumą, nepriklausomybę, jo tam tikrą vienišumą, atskirumą, bet pamirštama kita svarbi žmogaus dimensija – socialumas. Žmogaus socialumas nukreiptas ne tik į žmones, bet ir į Dievą. Santykis su Dievu kaip kitu vadinamas transcendencija. Lingvistiškai žodis „transcendentinis“ reiškia peržengiantis save, išeinantis už savęs. Toks ir yra žmogus.

Žmogų dar kilnesnį daro ir tai, kad jis yra atpirktas Kristaus Krauju. Šv. Paulius sako, kad esame brangiai nupirkti. Kai brangiai sumoki už kailinius, juos vertini. Už mus irgi brangiai sumokėta.

Unsplash.com nuotrauka

Asmuo turi pirmenybę prieš valstybę

Amžinas politinių filosofijų klausimas: kas svarbesnis – žmogus ar visuomenė, valstybė? Remdamiesi žmogaus asmens principu, galime tvirtai atsakyti: asmuo turi pirmenybę prieš valstybę. Ta pirmenybė yra triguba:

Ontologinė (arba esminė) pirmenybė reiškia, kad žmogaus asmuo yra visuomeninio gyvenimo pagrindas: žmonės egzistuoja patys savyje ir patys per save, o visuomenė egzistuoja tik per žmones, kurie ją sudaro. Visuomenės negali būti be žmonių. Ar žmogus gali būti be visuomenės? Iš dalies gali, bet greičiausiai ne visiškai, nes  transcendentalumas, galimybė išeiti už savęs į santyki su kitu yra vienas iš esminių jo būties bruožų. Vis dėlto, nors be visuomenės žmogus ir negali tapti visaverčiu žmogumi, vis dėlto, kaip būtybė jis egzistuoti gali. Visuomenės yra iš žmonių, o ne atvirkščiai, todėl žmogus būties prasme yra pirmesnis.

Operatyvinė arba veikimo pirmenybė reiškia, kad žmogus yra visuomeninio gyvenimo subjektas. Komunizmas jį laikė objektu, kuriam reikia suteikti laimę net jo paties nepasiklausus. Bažnyčia sako – žmogus yra visuomeninio gyvenimo subjektas, nes žmogus mąsto, ko nors nori ir veikia savo valia, tuo tarpu visuomenė ir įvairūs visuomeninio gyvenimo dariniai veikia tik per juos sudarančius žmones. Todėl niekada nesibaigia Bažnyčios diskusija su ekonomikos teoretikais, kurie tvirtina, kad ekonomika yra savaime riedantis mechanizmas, kuriam moralės principai negalioja. Žinoma, jei taip būtų, tuomet moralės ieškojimas ekonomikoje prilygtų moralės paieškoms automobilio variklyje, nes kur veikia determinuotas mechanizmas, ten moralės nėra. Bet Bažnyčia sako, kad žmogus kuria visuomenės veikimą – tiek ekonominį, tiek politinį, todėl nėra morališkai neutralių visuomeninio veikimo sferų.

Tikslo pirmenybė reiškia, kad žmogus yra visuomeninio gyvenimo tikslas. Žmogus turi savo tikslą, pranokstantį visuomenę. Kaip kūniška ir dvasinė būtybė žmogus pranoksta laiką ir eina į asmeninį susitikimą su Dievu, kuris yra jo išsipildymas. O visuomenė iš žmonių gauna savo buvimo prasmę, ji skirta tam, kad sudarytų terpę kiekvienam pasiekti žmogiškąjį tikslą. Visuomenė egzistuoja dėl žmonių, o žmogus egzistuoja dėl Dievo. Tad visuomenė yra įprasminama žmonių buvimu.

Iš žmogaus asmens principo išplaukia, kad nėra prasmės mąstyti apie visuomenę atskirai nuo asmenų, nes jie ją sudaro. Žinoma, chronologiškai visuomenė egzistuoja anksčiau už mus – mes joje gimstame, kultūriškai ji mus ir formuoja – mes esame vienokios ar kitokios visuomenės vaikai. Tačiau ontologiškai visuomenė nėra pirmesnė nei žmogus. Kitas kraštutinumas būtų teigti, kad visuomenės iš viso nėra, kad tėra tik pavieniai individai, kurie kiekvienas siekia tikslų ir, kad neperplėštų vienas kitam gerklių, susitaria dėl bedro gyvenimo taisyklių. Taip pat netiesa, kad žmogui tapti visaverčiu žmogumi, jo visiškam išsipildymui nėra būtina visuomenė.

Cathopic.com nuotrauka

Visuomenė – lyg gyvas organizams

Aiškinant asmens ir visuomenės santykį, praverčia organizmo analogija. Jau antikoje daugelis mąstytojų mėgo visuomenę lyginti su gyvu kūnu, organizmu. Apaštalas Paulius Bažnyčią lygina su Kristaus kūnu. Socialinis Bažnyčios mokymas pasisavina šią analogiją, tiesa, vartodamas ją, neperlenkia lazdos. Organizmo analogija duoda tris idėjas apie visuomenę:

Kaip organizmas nesunyksta, sunykstant atskiroms ląstelėms, taip ir visuomenė neatsiranda su vieno žmogaus gimimu ir nesibaigia su jo būtimi. Nors jis už ją pirmesnis ir yra jos tikslas, visuomenė pergyvena jį chronologiškai.  

Organizmas nėra tarpusavyje nesusijusių dalių suma – jis, greičiau, yra vieninga visuma. Jei išnagrinėtume žmogaus kūną chemiškai, ten rastume kažkiek deguonies, azoto ir vandenilio. Bet jei supiltumėme šiuos cheminius elementus į vonią, žmogus neišeitų. Žmogus –  ne tik cheminė, bet ir dvasinė visuma. Taip ir visuomenė yra ne paskiri individai, o reali asmenų santykių visuma. Visuomenės yra kažkas daugiau nei tik paskiri individai.

Organizmas nenaikina savo narių, bet juos globoja ir jais rūpinasi. Taip ir visuomenė turi rūpintis savo nariais, tuo labiau, kad toks yra jos egzistavimo tikslas.

Dar reikia pabrėžti, kad nors valstybė gimsta iš žmogaus socialumo, bet žmogaus socialumas neišsisemia valstybėje. Žmogus yra transcendentinis, t.y. atviras Dievui ir bendrystei su Švč. Trejybe. Šv. Rašte antrajame sukūrimo pasakojime sakoma, kad pradžioje buvo kuriamas vienas žmogus ir kurį laiką jis gyveno vienas. Nors jam buvo negera, jis pajėgė būti vienas, nes kitas asmuo, su kuriuo žmogus galėjo bernauti buvo Dievas. Kiek stipraus to santykio būta – kitas klausimas. Bet šiuo atveju svarbu, kad visuomenė ar valstybė negali prisiimti absoliutaus žmogaus socialumo išpildymo vaidmens. Žmogaus socialumas yra kai kas daugiau, nei buvimas visuomenėje, tai ir jo santykis su Dievu.

Žmogaus asmens principas reiškiasi įvairiose visuomeninio, ekonominio ir politinio gyvenimo srityse. Politikoje svarbiausia, kad žmogus būtų matomas integraliai. Nepriimtinos teorijos, kurios žmogų redukuoja arba kam nors pajungia: socialinės individualistinio ar kolektyvistinio tipo teorijos nuo materializmo iki rasizmo, nuo stalinizmo iki biologinio ar kultūrinio nacionalizmo. Teisinga žmogaus samprata politikoje yra nepakeičiama – jei žmogų vertini pagal kaukolės dydį, kaip darė arijai, teisingos visuomenės nesukursi. Taip pat turi būti gerbiamas subsidiarumo principas: žmogui teikiant pagalbą, neatimti jo paties atsakomybės. Ir, galiausiai, svarbus yra dalyvavimo principas – pats žmogus gali ko nors norėti, spręsti ir veikti, tad turi būti sukurta erdvė žmogui reikštis.

BFL/Vygintas Skaraitis

Valstybės santykis su žmogaus teisėmis turi būti grįstas nuolankumu

Politinėje srityje žmogaus asmens principas pasireiškia pirmiausia per žmogaus teisių gerbimą. Tačiau žmogaus teisės suprastinos irgi ne pagal individo, bet pagal asmens kategoriją, nepamirštant, kad žmogus yra socialinė – santykinė būtybė. Ji turi ne tik materialinių teisių (teisę į gyvybę ir priemones gyvybei palaikyti), bet ir religijos laisvę, kurią Bažnyčia laiko aukščiausia žmogaus teise. Jei sakome, kad žmogus trascendentiškas (atviras Dievui), tai turime jam pripažinti teisę šį santykį kurti. Jei to nepripažįstame, kursime ateistinę valstybę.

Žiūrint į žmogaus teises per asmens kategoriją, išryškėja, kad jos neišvengiamai susijusios ir su pareigomis. Jei žmogus yra laisvas ir atsakingas, jis turi ir pareigų, kurios kyla iš teisių. Turime ne tik socialinių, bet ir asmeninių pareigų. Pavyzdžiui, teisė į gyvybę implikuoja pareigą pačiam savo gyvybę saugoti. Teisė į tiesos ieškojimą implikuoja pareigą iš tiesų šios tiesos ieškoti.

Valstybė negali nustatyti žmogaus teisių – ji gali tik jas atpažinti, pripažinti, saugoti ir skatinti. Valstybės santykis su žmogaus teisėmis turi būti grįstas nuolankumu, nes ne valstybė nustato, kas yra žmogus. 

Vis dėlto, svarbu suprasti, kad institucijos ar įstatymai negali galutinai garantuoti žmogaus orumo. Jie tik gali sudaryti sąlygas orumui skleistis ir orumą gerbti. Yra labai svarbu, kad kuriant taisykles būtų atsižvelgiama į žmogaus orumą ir pagrindines jo dimensijas, bet taisyklės pačios savaime ir net jų procedūrinis vykdymas nieko negarantuoja. Realų žmogaus orumą garantuoja tik mūsų pasirinkimas, tai, kaip mes žiūrime vienas į kitą – ar susitinkame kaip asmenys.

Parengė Milda Vitkutė