EPA nuotrauka

Pastarieji Europos Parlamento rinkimai parodė besikeičiantį žemyno veidą. Visų pirma, rinkėjų aktyvumas buvo didžiausias nuo 1994 metų, o lyginant su 2014 metų balsavusiųjų skaičius šoktelėjo net aštuoniais procentais. Antra, didžiausią pralaimėjimą patyrė centro kairės ir centro dešinės partijos – Europos liaudies partijai ir Socialistų ir demokratų pažangiajam aljansui pirmą kartą per 40 metų neužteks vietų kartu sudaryti daugumą parlamente. Nacionalistinės ir prieš imigraciją nusiteikusios partijos, kaip ir buvo spėjama, ženkliai padidino savo vietų skaičių. Taip pat pergales šventė ir kiti tradiciškai ne patys įtakingiausi partijų blokai – centristai-liberalai ir žalieji . 

Tradicinių partijų nesėkmė

Iki šiol svarbiausią vaidmenį Europos Parlamente vaidino du partijų blokai – Europos liaudies partija, kuriai priklauso Vokietijos krikščionys demokratai, Prancūzijos centro dešinė, Lietuvos TS-LKD ir kitos daugiausia krikščionių demokratų ir centro dešinės partijos iš visos Europos, bei Socialistų ir demokratų pažangusis aljansas, kuriam priklauso Vokietijos socialdemokratai, Prancūzijos socialistai, Didžiosios Britanijos leiboristai, Lietuvos socialdemokratai ir kitų šalių centro kairės partijos. Pastaruosius 40 metų šiems blokams užteko mandatų sujungus jėgas sudaryti daugumą Europos Parlamente – kartu šios partijos turėdavo daugiau nei pusę visų parlamento vietų. Dabar tokių galimybių jos nebeturės.

Nors kai kuriose šalyse žinomi tik preliminarūs rinkimų rezultatai, dauguma Europos Sąjungos valstybių jau suskaičiavo balsus (tarp jų ir didžiosios – Vokietija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė), todėl galima pakankamai tiksliai nusakyti, kaip atrodys naujasis Europos Parlamentas. Remiantis amerikiečių žurnalo POLITICO skaičiavimais, Europos liaudies partija turėtų gauti 179 vietas – 37-iais mandatais mažiau nei per praeitą kadenciją. Šiam partijų blokui pavyko surinkti daugiausiai balsų Vokietijoje, Austrijoje, Švedijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Graikijoje, Kroatijoje, Slovėnijoje, Lietuvoje – daugiausiai Centrinės ir Rytų Europos valstybėse. Tiesa, kai kuriais atvejais, pavyzdžiui Vengrijoje ar Austrijoje, tai reiškė politinių jėgų, priskiriamų kraštutiniams dešiniesiems ar populistams, pergales.

Angela Merkel laikoma vienu iš tradicinės europietiškos centro dešinės simbolių. EPA nuotrauka

Skaudžiausią pralaimėjimą centro dešinė patyrė Prancūzijoje (tik 8 vietos iš 74) ir Italijoje (tik 7 vietos iš 73) – šiose šalyse daug rinkėjų palaikymo gavo prieš imigraciją nusiteikusios partijos. Žvelgiant į rinkimų rezultatus galima sakyti, kad „seno kirpimo“ centro dešinė vis dar turi nemažą palaikymą Vokietijoje ir daugelyje centrinės ir rytų Europos šalių, tačiau vakarinėje Europos dalyje jų pozicijos yra toli gražu ne tokios tvirtos.

Centro kairė patyrė didžiausią mandatų sumažėjimą iš visų Europos Parlamento frakcijų – nuo 185 iki 145 vietų parlamente, net keturiasdešimčia vietų. Partijoms, priklausančioms Socialistų ir demokratų progresyviajam aljansui, tradicinei Europos Parlamento centro kairei, daugiausiai balsų pavyko gauti tik keturiose valstybėse: Ispanijoje, Portugalijoje, Maltoje ir Nyderlanduose. Tradiciškai neblogai šiai grupei priklausančios partijos pasirodė Švedijoje, Austrijoje, taip pat Latvijoje, Bulgarijoje ir Rumunijoje. Labiausiai stebina centro kairės partijų pralaimėjimai žaliesiems kai kuriose didžiosiose ES narėse – Vokietijoje (čia centro kairė gavo tik 16 vietų iš 96), Prancūzijoje (tik 5 iš 74), Britanijoje (tik 10 iš 73). Keliose mažesnėse šalyse – pavyzdžiui, Danijoje ar Suomijoje – žalieji lipo ant kulnų socialdemokratams, surinkdami tik šiek tiek mažiau rinkėjų balsų. Rinkimų rezultatai rodo, kad centro kairė išgyvena rimtą krizę daugelyje Europos šalių. Pavojų jiems kelia ne tik politinės dešinės stiprėjimas, tačiau ir didėjanti radikalios kairės ir ypač smarkiai auganti žaliųjų partijų svarba.

Žaliųjų ir liberalų pergalės

Tradicinių centro partijų sąskaita padidėjo ne tik prieš imigraciją nusiteikusių politikų įtaka – rinkėjai palaikė ir Liberalų ir demokratų aljansą kartu su Prancūzijos prezidento E. Macrono judėjimu „En Marche“ bei kairiųjų žaliųjų partijų bloką.

Liberalų ir demokratų aljansas už Europą bus didžiausią mandatų prieaugį lyginant su praėjusia kadencija turinti frakcija – nuo 69 iki 112 vietų. Nors daugiausia balsų šiam blokui priklausančios partijos gavo mažose valstybėse – Estijoje, Suomijoje, Danijoje, Liuksemburge, Belgijoje ir Čekijoje (pastarojoje laimėjo dažnai populistine vadinama premjero Andrejaus Babišo partija, kuri taip pat priklauso liberalų aljansui) – jos neblogai pasirodė ir daugelyje kitų šalių, antrą vietą užėmė Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, Vengrijoje, Rumunijoje ir Prancūzijoje (pastarojoje gavo tik vienu mandatu mažiau nei rinkimus laimėjusi M. Le Pen partija), palaikymo sulaukė ir Ispanijoje, Vokietijoje. Iki šiol gilesnę Europos Sąjungos integraciją palaikanti liberalų frakcija, lyginant su didžiosiomis frakcijomis Europos Parlamente, vaidindavo ne tokį svarbų vaidmenį, tačiau dabar mandatų skaičiumi jie beveik pasivijo centro kairę, o tai reiškia, kad jų balsas bus gerokai geriau girdimas.

Europos parlamento liberalų frakcijos lyderis Guy Verhofstadtas

EPA nuotrauka

Nors išlieka sąlyginai nedidele frakcija, žalieji taip pat gali švęsti pergalę. Jie, palyginus su praeita kadencija, gavo 17 naujų mandatų. Jų sėkmės priežastis – itin geras pasirodymas trijose didelėse, daug atstovų į Europos Parlamentą siunčiančiose valstybėse – Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje ir Prancūzijoje. Visose trijose šalyse žalieji sugebėjo aplenkti tradicines kairiąsias partijas, o Vokietijoje – netgi užimti antrąją vietą. Kadangi šiose šalyse žalieji pasisako ne tik už ekologiją, bet ir už kairuolišką socialinę politiką, didesnį valstybės dalyvavimą ekonomikoje ir socialinės nelygybės mažinimą, galima manyti, kad šiose didžiosiose Europos Sąjungos valstybėse joms pavyko laimėti konkurencinę kovą su tradicinėmis kairės partijomis – britų Leiboristais, vokiečių Socialdemokratais ir Prancūzijos Socialistais.

Anot Vox apžvalgininkės Jenos Kirby, tradicinėms centro ir kairės partijoms dabar teks ieškoti paramos tarp liberalų ir žaliųjų, kurie yra nauji svarbūs proeuropietiško centro atstovai. Rinkimai išduoda, kad daugelis žmonių Europoje nori permainų ir renkasi partijas ar politikus, kurie iki šiol neužėmė svarbiausių vietų, tačiau dabar gali tapti ryškiais derybų dėl Europos ateities dalyviais.

Ar nuvilnijo „populistinės, euroskeptiškos, kraštutinės dešinės banga“?

Artėjant Europos Parlamento rinkimams dažnai buvo prognozuojama ar gąsdinama, kad po rinkimų Europa gali „neatpažįstamai pasikeisti“, nes didžiulę įtaką ir galią gali įgyti antieuropietiškos jėgos. Po rinkimų tokios apokaliptinės vizijos atrodo gerokai perdėtos. Rinkimų rezultatai rodo keletą dalykų. Viena vertus, šioms partijoms pavyko pasiekti itin reikšmingų rezultatų keliose šalyse – Italijoje, kur, remiantis preliminariais duomenimis, „5 žvaidžių judėjimas“ gavo 14, o M. Salvini „Lyga“ net 28 mandatus iš šaliai skirtų 73, Jungtinėje Karalystėje, kur N. Farage‘o „Brexit“ partija laimėjo rinkimus (29 iš 73 vietų) atėmusi balsus iš visišką sutriuškinimą patyrusios, vos 4 mandatus gavusios Konservatorių partijos, Prancūzijoje, kur laimėjo M. Le Pen judėjimas (22 iš 74 vietų), Lenkijoje, kur valdančioji „Teisės ir teisingumo“ partija laimėjo daugiau nei pusę mandatų – 26 iš 51, Vengrijoje, kur triuškinamą pergalę pasiekė Viktoro Orbano „Fidesz“ (13 iš 23 vietų, prieš tai ši partija jau buvo paminėta kalbant apie Europos liaudies partijos rezultatus). Antra vertus, daugelyje kitų šalių šiai partijų šeimai priskiriamiems judėjimams nepavyko nuveikti nieko reikšmingo.

Be to, nors žiniasklaidoje dažnai pateikiamos kaip vientisa „populistų“, „euroskeptikų“ ir „kraštutinių dešiniųjų“ minia, šios partijos nesudaro vieningos parlamentinės grupės, o tai išduoda, kad jos gali būti labiau susiskaldžiusios, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Washington Post apžvalgininkas Chico‘as Harlanas teigia, kad nors jos turi bendrą „tautų Europos“ viziją, tarp šių partijų požiūrio į ES politiką esama esminių skirtumų. Pietų Europos valstybių dešinieji norėtų dalintis imigracijos keliama našta, tačiau šiaurė laiko duris uždarytas. Vakaruose reiškiamas noras mažiau mokėti į ES biudžetą, tačiau Lenkija ir Vengrija yra per daug priklausomos nuo ES paramos, kad su tuo sutiktų. Trečias pavyzdys galėtų būti teigiamas M. Salvini požiūris į V. Putiną ir visiškas Lenkijos valdančiųjų priešiškumas Rusijos prezidentui. 

Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas ir Italijos dešinių partijos „Lyga“ lyderis Matteo Salvini

EPA nuotrauka

Kol kas šios partijos yra pasidalijusios į tris (skaičiuojant tai, kad Viktoro Orbano „Fidesz“ vis dar lieka Europos liaudies partijos parlamentinėje grupėje – keturis) skirtingus partijų blokus. Pirmajame, Europos konservatorių ir reformistų aljanse, vyrauja Lenkijos valdančiųjų „Teisės ir teisingumo“ nariai. Antrąjį bloką kartu sudaro Didžiosios Britanijos „Brexit“ partija ir Italijos „5 žvaigdžių judėjimas“. Trečiojo, didžiausio bloko branduolį sudaro Italijos M. Salvini „Lyga“, Prancūzijos M. Le Pen „Nacionalinis frontas“ bei vokiškoji „Alternatyva Vokietijai“. Tačiau tai nėra galutinis vaizdas – tarp šių blokų gali būti įvairių stumdymųsi, reogranizacijų ir perbėgimų. Pavyzdžiui, neseniai spaudoje pasirodė pranešimų, kad M. Salvini bando privilioti britų „Brexit“ partiją į savo frakciją Europos Parlamente. Dešiniajam Europos Parlamento salės kraštui dar reikės pasistengti ieškant vienybės ir bendros pozicijos. Sujungę jėgas Europos dešinieji galėtų tapti ko ne antra pagal dydį parlamentine jėga, tačiau ar tai gali būti įmanoma, kol kas yra neaišku. Be to, tikėtina, kad tuo atveju, jei liberalai ir žalieji būtų sėkmingai įtraukti į sprendimų priėmimą, dešinieji gali likti pakankamai izoliuoti ir net ir turėdami daug mandatų nedaryti didelės įtakos politiniam procesui.

Vietoje išvadų

Tiek kairėje, tiek centre, tiek dešinėje Europos Parlamento rinkimuose daugiausiai laimėjo partijos, iki šiol šioje institucijoje vaidinusios antraeilį vaidmenį, o frakcijos, kurioms iki šiol priklausė daugiausia įtakos – susitraukė. Ryškiausias pavyzdys – Prancūzija, kurioje tradicinei europietiškai centro kairei ir centro dešinei priklausančios partijos kartu surinko vos 15 procentų balsų, o sudėjus E. Macrono „En Marche“, žaliųjų ir „Nacionalinio fronto“ gautus balsus išeina įspūdingas skaičius – 65 procentai. Europos Parlamento rinkimai rodo, kad europiečiai turi daug skirtingų Europos ateities vizijų ir tarp šių vizijų esama rimtų nesutarimų. Iki šiol egzistavęs europinės politikos konsensusas nebeveikia ir politikams teks ieškoti naujo. Europa keičiasi, o šie rinkimai yra puiki pokyčių iliustracija.