„Magnificat“ nuotrauka

„Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi“ (Rom 8,24) Vaikai, ar esate kada nors susidūrę su rimta liga? Ar teko gulėti ligoninėje? O gal kas nors iš jūsų artimųjų labai sirgo? Kaip jautėtės, kas jums padėjo kovoti su liga? Aš sirgau plaučių uždegimu, ir ne kartą. Teko gulėti ligoninėje. Man buvo įskilęs kojos kaulas, kai labai stipriai spyriau į akmenį. Aš turėjau temperatūros, gulėjau lovoje, o mama man atnešdavo šiltos arbatos ir paguosdavo, kad neliūdėčiau. Tokiomis patirtimis Jonas, Jekaterina, Arminas ir Marius dalinosi vieną dieną atėję į Vilniaus Arkivyskupijos šeimos centrą (VAŠC). Atėjo ne šiaip sau, rankose jie laikė didelę šūsnį rankų darbo atvirukų, kuriuos mokytojos Gražinos Abaravičienės paskatinti pagamino kartu su klasiokais. Atvirukai skirti vaikams, besigydantiems Vilniaus „Santaros“ klinikų onkohematologijos skyriuje. Kadangi patekimas į šį skyrių yra griežtai ribojamas, tarpininkauti sutiko VAŠC šeimų koordinatorė Jurgita Pocevičienė ir onkhematologijos skyriaus savanorė Akvilė Bašė.

Kaip gimė mintis kviesti žmones piešti atvirukus?

Jurgita: Kai Vilniaus arkivyskupijos šeimos centras advento laikotarpiu pakvietė šeimų bendruomenes pradžiuginti ligoniukus ir pagaminti prakartėles, į centrą pradėjo plaukti įvairiausios prakartėlės. Laukiamos Kalėdos suvirpino savo tikrumu dėl šiluma, kūrybiškumu ir viltimi spinduliuojančių darbų. Todėl nusprendėme šios idėjos nepaleisti ir plėtoti toliau. Šį kartą kvietėme piešti velykinius atvirukus, ir, kaip matome, atsiranda vis daugiau žmonių, neabejingų ligonėliams ir jų šeimoms.

Šie atvirukai yra nepaprasti ir visiškai tobuli, nes nupiešti su meile. Ir net neabejoju, kad kiekvienas iš jų suras savo vaiką. Šiuo atveju profesionalumas neturi jokios reikšmės, tiesios linijos ar suderintos spalvos nė iš tolo neprilygsta tam užtaisui, kurį turi ranka parašytas sveikinimas.

Akvile, kodėl jūs nusprendėte savanoriauti?

Akvilė: Kai mano dukrytei buvo treji metukai, ji susirgo vėžiu. Tai labai skaudžiai palietė visą mūsų šeimą, nes gydymas buvo labai ilgas ir sudėtingas. Su vaikeliu ligoninėje gulėti reikia ne vieną ir ne dvi savaites, gydytojai ir vaistai tampa mūsų geriausiais draugais. Tačiau man labai trūko vaistų dvasiai, supratau, kad dvasią stiprinti ir paguosti gali Jėzus. Dabar, kai mano dukrytė sveika, su Jėzaus draugyste aš lankau tas šeimas, kurios taip pat stokoja palaikymo ir vilties. Kiekvieną trečiadienį, kartu su savanore Nina, einame į onkohematologijos skyrių ir kartu meldžiamės, kalbamės, dalinamės Jėzaus siunčiama meile. Taip pat skyriuje lankosi vienuoliai, įvairūs paramų fondai vykdo rankdarbių, kulinarijos užsiėmimus. Jei vaikas ilgisi namie likusio augintinio, šunų terapijos metu gali paglostyti atvestus keturkojus. Stengiamės, kad ligoninė kiek įmanoma labiau atstotų namus. Kai lankome naujai paguldytą ligoniuką, vieno iš tėvelių (nes palatoje kartu gali gulėti tik vienas iš tėvų) pirmiausia klausiame, ar dar turite vaikų, ar toli gyvenate, ar yra kas pasirūpins kitais vaikais. Žinia apie ligą – didžiulis išbandymas visai šeimai. Reikia palaikyti visus. Mamytės gulėdamos ligoninėje galvoja apie namus, būdamos namuose galvoja apie ligoninę, tai didžiulė įtampa… Prasideda galvos, nugaros skausmai, nemigos, nerimas.

Papasakokite plačiau, kas yra savanorystė? Ar vaikai gali savanoriauti?

Savanorystė yra toks pat darbas, kaip ir kiti, tik užmokestis yra kitoks – žmogaus šypsena ar apkabinimas. Tokios dovanos, kaip rankų darbo prakartėlės ar atvirukai su linkėjimais, tikrai sušildo ne tik ligoniukų, bet ir jų artimųjų sielas. Jūsų, ir jūsų klasiokų nupiešti atvirukai yra puikiausias įrodymas, kad vaikai gali savanoriauti! Jūs tai darėte savo noru, niekieno neverčiami, skyrėte laiko ir dėmesio, ir už tai neprašėte jokio atlygio. Bet juk jaučiatės labai laimingi, kai žinote, kad jūsų darbeliai pradžiugins kitus vaikus! Štai čia ir yra savanorystė. Tik į tai reikia žiūrėti labai atsakingai. Pavyzdžiui aš savanoriauju jau ketvirtus metus, ir šiuo metu ligoninėje yra keturi savanoriai. Anksčiau jų buvo daug, bet pasitaikydavo atvejų, kai savanoriai pabuvę savaitę, dvi tiesiog nebeateidavo. Iš tokio savanoriavimo daugiau žalos padaroma, o ne padedama. Todėl dabar vaikų onkohematologijos skyriuje yra griežta tvarka, ir norint tapti savanoriu nėra taip paprasta. Tam reikalingas tvirtas pasiryžimas, tik tada, kai praeini įvairias procedūras – esi tam pasiruošęs. Dažnai žmonės bijo, kad savanorystei neužteks laiko, bet gerai pagalvokite, kiek savaitėje yra minučių. Apie dešimt tūkstančių. Jei iš tų dešimt tūkstančių minučių šimtą šešiasdešimt skirtume geriems darbams, tai nebeatrodytų taip gąsdinančiai. Ir visą laiką reikia bendradarbiauti su Dievu, kalbėtis su Juo.

„Magnificat“ nuotrauka

Per dukrytės ligą į jūsų gyvenimą įžengė Jėzus. Jo anksčiau visai nebuvo, ar tik primirštas ir šiek tiek nustumtas į šoną, nes, kaip dažnai įvardijama, buvo svarbesnių dalykų?

Į tikėjimą mane atvedė močiutė. Iki paauglystės gyvenau aktyvų katalikišką gyvenimą, vaikščiojau į šv. Mišias, eidavau išpažinties, priimdavau šv. Komuniją… O po to pamiršau. Kol dukra nesusirgo. Tuomet širdy buvo didžiulės žaizdos, ir joks žmogus jų negalėjo užpildyti. Net pats artimiausias. Tada sakai „Dieve, tai kur tu?“ Ir Jis atsiliepia. Kažkas „netyčia“ pakviečia į bažnyčią, kažkas „netyčia“ pasiūlo pažiūrėti į paveikslą… Ar žinote, kad antras Dievo vardas yra „netyčia“? Taip Jis pas mus ateina. Dabar galiu pasakyti, kad visa tai išgyvenus atsivėrė akys. Ligoje tikėjimas yra labai svarbus, dėkoju Jėzui už tai. Noriu tuo pasidalinti su stokojančiais palaikymo ir vilties.

Pasaulis dabar ypač sekuliarus, malda ar rožinio kalbėjimas dažnai įvardijami kaip atgyvenę dalykai. Ar pasitaiko tokių atvejų, kai būtent ligoninėje žmonės pirmą kartą meldžiasi už savo artimą, paima rožinį į rankas?

Taip, tikrai taip būna. Tačiau pas žmones mes ateiname pagarbiai, priimame visus. Jei jums atrodo, kad šiuo metu be Dievo yra lengviau – tebūnie. Bet gal mes galime už jus pasimelsti? Šią savaitę kalbėsime Gailestingumo vainikėlį, gal užrašyti jūsų vaiko vardą? Žinokit, niekas mūsų neišvarė, niekas nesakė „ne“. Buvo tokia mergaitė, kuri kentėjo didelius skausmus ir nieko nenorėjo. Jos mamytė išeidavo iš palatos, mes kartu pasimelsdavome, patepdavome ją aliejumi ir ji grįždavo atgal.

Šventoji Dvasia turi veikimą ir nuo mūsų tai nepriklauso. Toje maldoje ir kviečiame likti. Rožinis taip pat dažnai tampa atradimu. Kviečiame ligoniukų artimuosius sunkiu metu, vieniems prisiminti, kitiems atrasti rožinio maldą, ir jos metu skausmu dalintis su Jėzumi. Kai reikia ramybės ir palaikymo, patikėkite, tai veikia. Bet būna ir labai sunkių dienų. Kai prognozės liūdnos, gydytojai išnaudoję visas gydymo galimybes, tėveliai neviltyje…

„Magnificat“ nuotrauka

Ar tenka susidurti su mirties atveju? Kaip randate paguodos žodį?

Aš visada sakau šviesiai tiesiai: „net neįsivaizduoju ką jūs dabar jaučiat, aš galiu tik pabandyti suvokti, galiu pabūti šalia šią akimirką.“ Tik tai išgyvenęs gali suprasti netekties skausmą ir tuštumą. Galiu apkabinti ir būti kartu. Ligoninėje labai reikia suprasti, kad yra kažkas daugiau. Gyvenimas yra labai gražus, bet kartais labai sunkus. Nereikia iš jo išmesti kančios. Tai parodo ir Jėzaus kančia, kad su didele meile galima ir prisikelti. Kad ir kas jūsų gyvenime benutiktų, prisiminkite, kad visą laiką yra Tas, kuris mus prikelia.

Kaip manote, ar šia tema reikia kalbėtis su vaikais, nepatyrusiais tokių išgyvenimų?

Žinoma, būtinai reikia kalbėtis! Pirmiausia paneigti visus mitus, kad liga neišgydoma, kad užkrečiama, kad tai senatvės liga. Ne, ja gali susirgti tiek vaikas tiek suaugęs. Aš ligoninėje matau ir metų neturinčius vaikelius, ir jau į paauglystę įžengusius vaikus. Kalbėti reikia ir ne tik apie onkologines ligas. Pavyzdžiui, diabetas, tai pat sunki liga, tačiau kontroliuojama. Dažnai vaikai kompleksuoja, bijo prisipažinti. Sveiki vaikai turi suprasti, kad liga nėra gėda, išskirianti ligonį iš kitų. Skatinkime vaikus būti jautresnius, pastabesnius… Jei draugas slepia po kepure pliką galvą, gal šį kartą ir aš nenusiimsiu kepurės, kartu būsime panašūs! Jei nukrenta plaukai ir antakiai, jie ataugs, o žmogaus siela tokia pati. Atsimenate, lapė sakė mažajam princui: matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.

Ačiū už pokalbį

magnificat vaikams logo