Kunigas Julius Sasnauskas. Evgenios Levin nuotrauka

Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (Nr. 10)

Skaitau kunigo Juliaus Sasnausko knygas, kalbuosi su juo, ir padrikos mintys, kaip rudens lapai vėjyje, blaškosi mano galvoje. Tik jas galiu padrikai kalbėti ir rašyti.

– Ko verki, Dukrele?

– Ne aš verkiu. Dievulis, prikaltas prie kryžiaus, mano viduj verkia. Žiūri jis į žmones, kuriuos sukūrė, ir ašaros jam iš akių byra, ir kraujas iš jo žaizdos teka tiesiai į mano širdį.

Vaikai esmes širdim jaučia. Būkite kaip vaikai, nes tokių yra dangaus karalystė. Paverčia Dievas senius vaikais, kad protas jų nusilptų, kad širdies balsą jie išgirstų ir dangaus karalystei būtų tinkami.

Aš jau vyresnis už savo motiną ir tėvą. Baisu man. Mirti bijau. Labai man amžinybės norisi. 

Savo knygoje „Kraujomaiša“ Julius parašė didžiąją žmonijos viltį – nuo Adomo ir Ievos per Biblijos knygas ritasi mintis, jog žmonijai duota dieviškojo kraujo. Dievo kraujas sumaišytas su gyvulio krauju. Ecce homo. Ėdantis ir pūvantis kūnas, kuriame amžinybė. Tokia Juliaus Sasnausko kraujomaiša, kuria man norisi tikėti. Kūnas, kurį Dievas padarė iš žemės, grįš į žemę, o gyvybės alsavimas, kurį Dievas įpūtė Adomui į nosį, siela arba sąmonė, – tai, ką Aurelijus Augustinas pavadino Dievo dalele žmoguje, – žmogaus esmė galbūt yra amžina, kaip amžinas yra Dievas.

Noriu tikėti, kad šie išvedžiojimai pagrįsti ne tik mano noru. Jeigu žmogus būtų tik kūnas, jam reiktų tik to, ko reikia kūnui. Kažkas turi būti žmogaus viduj, kam reikia grožio, meno ir mąstymo. Kas žmoguje myli savo artimą nekūniška meile? Kas žmoguje verkia, kai žmogus yra sotus, šiltas ir sveikas?

Kodėl žmonės sako: gerai ten, kur mūsų nėra?

Kodėl jie neranda vietos šioje žemėje, kodėl jie vis nepatenkinti arba pasauliu, arba savim? Nukariausiu visą pasaulį ir būsiu laimingas, galvojo Tamerlanas, o kai nukariavo, patikėjo, kad: visa tai tik migla ir vėjų vaikymasis. Laimingiausias buvau, kai ganiau kiaules, pasakė jis. Ir žiūri žmogus į dangų ir jo akyse skausmingas ilgesys. Dangus juk juoda tuštuma. Tai ko žmogus ilgisi? Tuštumos, kur nėra nei erdvės, nei laiko? Nebūties, iš kurios atėjo? Gal nebūti geriau negu būti? O gal žmogus ilgisi tikrojo gyvenimo, iš kurio buvo ištremtas? Gal žemė iš tikrųjų yra tremtis ir nėra žmogui laimės joje. Tik ilgesys. 

Julius padovanojo man „Kraujomaišą“ ir užrašė: Mikalojui, Vilniaus draugui ir šių istorijų dalyviui. Prie kavos – Julius.

Susitinkam su Julium „Soprano“ kavinėje, Pilies gatvės pradžioje. Juodos kavos po du puodukus išgeriam. Kalbamės pusantros valandos.

– Apie ką kalbatės pusantros valandos?

– Nežinau.

Skraido drugelis ne tam, kad kur nors nuskristų, bet tik tam, kad skristų. Drugelis moka laimingas būti. Jam skristi, bet ne nuskristi gera. Laisvas jis nuo tikslo. Tokie mūsų su Julium kalbėjimai – be kelio, be takelio, be temos, kuri baigiasi ir nebėra apie ką kalbėti. Įdomu kalbėti su žmogum, kuriam įdomu klausytis. Įdomu kalbėti su žmogum, kuriam įdomu viskas. Pasaulis mano padarytas iš man nežinomų Kanto noumenų ir man toks patinka. Nežinodamas nieko, galiu kalbėti apie viską. Nebuvo žmogaus, kuris mažiau žinotų ir daugiau kalbėtų, pasakytų apie mane Montaigne’is. Julius daugiau klauso, negu kalba. Ir jis girdi kitą žmogų.

Nežinau, kas yra kitas žmogus, tik žinau, kas jis yra man, nežinau, ką kitas žmogus kalba, tik žinau, ką girdžiu. Kitas žmogus man yra mano patirtis. Kaip ir visa kita. Kaip ir aš pats esu mano patirtis. Kažkas mano galvoje mane patiria. Pritariu taip manantiems.

Julius rašo: ...post illa verba. ...viskas jau buvo kažin kadai susakyta. Įdomus pasidaro ne pasakymas, bet sakymas. Kas kalbama, pasidaro nesvarbu ir tai teikia žodžio laisvę – kalbėti tai, kas tą akimirką šauna į galvą. Dainuoju senas užstalės daineles, tik, kaip pasakė Julius, savu balsu. Kai sužinojau, kad jis savo būsimą knygą apie tai, kaip Dievas pasireiškia žmonėms, pavadins „Kraujomaiša“, iš pradžių nustebau, o po to pagalvojau, kad jis teisus, juk visi žmonės yra Dievo vaikai, broliai ir seserys, ir jeigu jie veisiasi tarpusavyje, tai juk yra akivaizdi kraujomaiša. Lėkštas juokelis, žinoma. Norėjau ir pasakiau. Juliaus kraujomaiša kita. Nesvarbu. Svarbu žodžio laisvė šalia Juliaus.

• 

Bendravimo kultūra, mano galva, yra žmogaus gebėjimas būti tokiam, šalia kurio kitas žmogus yra laisvas. Laisvas reiškia laimingas.

– O ne, Mikalojau, bendravimo kultūra yra sakymas prašau, atsiprašau, žinojimas, kiek įpilti vyno į taurę ir kuria šakute valgyti patiekalą restorane.

Tokia kultūra man yra nepriimtina. Užuot patyręs kramtymo, rijimo ir virškinimo palaimą, aš turiu įtemptai galvoti, kuria ranka paimti šakutę, o kuria peilį, kvailai šypsotis, juoktis iš to, kas nejuokinga, ir ryšėti idiotišką kaklaraištį. Mano brolis Kristupas įtaria, jog kaklaraištis yra tam, kad paslėptų kultūringų žmonių pilvus. 

Grafikas Mikalojus Povilas Vilutis. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

– Mikalojau, tu valgai kaip kiaulė. Tu kvailas.

– Aš protingas. Todėl ir valgau kaip kiaulė. Kiaulės yra geriausios valgytojos, todėl iš jų ir mokausi valgyti. Jų lygio dar nepasiekiau, bet stengiuosi. Pastangos irgi turi vertę. Jos tobulina žmogų.

Valgau vienas, kad neerzinčiau kultūringų žmonių. Mano kultūra yra laisvė, kuri leidžia mano prigimčiai išsiskleisti ir pražysti nuostabia gėle. Knygos, kurias skaitau, man yra reikšmingos tiek, kiek jos verčia mane mąstyti ir būti. Valio! Aš esu! Knygų išmintis tampa mano išmintim. Julius man yra įdomesnis už knygas. Knygos tik kalba, bet nesikalba. Kalbamės su Julium, lyg liptumėm į nedidelį ir nestatų kalnelį: ir vaizdai mums nauji atsiveria, ir nuo žemiškų rūpesčių pailsim.

Julius man pasiūlė padaryti viršelį „Kraujomaišai“ ir norėjo, kad viršelyje būtų galvos, kurias aš nupaišiau prieš devynerius metus. Aš jas viršelyje kitaip sudėliojau ir padariau raudonas, nes Julius norėjo, kad jos būtų raudonos ir labiau tiktų knygos pavadinimui.

Religija yra ne mano sritis, tikėjimo malonės aš nepatiriu. Dievas kartais ateina į mano protą, bet nėra Jo mano širdy. Aš esu pilnas puikybės, ieškantis laimės savyje. Kartais randu, bet labai retai. Esu neviernas Tamošius, kuriam būtinai reikia įkišti pirštą, kad patikėtų, ir kai man pasiūlė dalyvauti Juliaus knygos pristatyme knygų mugėje, labai abejojau, ar esu tam tinkamas. Bet sutikau, nes pagalvojau, kad Julius tiems ir rašo, kurie labai abejoja, bet ne tiems, kurie labai žino. Juliaus knygas pusiau rimtai pavadinau antireliginėmis, nes apie Bibliją jis kalba kitaip, negu kunigams įprasta. Skaitydamas tai, ką Julius rašo, ir girdėdamas, ką jis kalba, aš pradėjau matyti Bibliją kaip paveikslą, kur siužetas nieko bendro neturi su esme – paveiksle esančiu menu. Koheletas sako žmonėms: jūs esate gyvuliai. Psalmėse pasakyta: jūs esate dievai. Turbūt čia nėra prieštaravimo. Turbūt kalbama apie žmogaus kūną ir apie dvasią – žmogaus esmę. Žmonės, kurie nėra dailininkai, kalbėdami apie paveikslą taip pat dažnai suplaka į vieną paveikslo siužetą ir paveikslo esmę – meną, esantį jame. Esmės akys nemato.

Vis kartoju – galima nupaišyti velnią, ir paveikslas bus genialus, galima nupaišyti Dievą, ir paveikslas bus niekam tikęs. Paveikslas širdim daromas ir širdim patiriamas ir Biblija širdim parašyta ir širdim patiriama, ir tikėjimas, kad paveikslas yra tai, ką mato akys, o Biblija – parašyti žodžiai, yra stabmeldystė – paviršiaus matymas nematant esmės. Akys mato Saulę, kuri sukasi aplink Žemę. Aristarchas Samietis ir Teofrastas Lesbietis suprato, kad yra kitaip – Žemė sukasi aplink Saulę, ji yra pasaulio centras, o po dviejų tūkstančių metų Mikalojus Kopernikas tą įrodė. Mano protas jais tiki. O mano širdis jais netiki. Ji man sako, kad pasaulio centras esu aš ir visata sukasi aplink mane. Kiekvieno žmogaus širdis jam tą sako ir tai yra tiesa.

Žodžiai Biblijoje, kuriuos mato ir supranta protas, mano galva, yra broma, atverta ing viečnastį, bet broma nėra viečnastis, tik per ją įeinama į viečnastį. Per akis esmė pasiekia širdį. Per akis ir meilė prasideda. Akys ilgai žiūri į paveikslą ir širdis pradeda jausti meną. Stabmeldystė yra kelionės į Dievą ir į meną pradžia. Protas mato paviršių, o širdis jaučia esmę, paslėptą tiesą. Jėzus pasakė man reikia jūsų širdžių, jis nepasakė man reikia jūsų proto. Kai Biblija skaitoma protu, atsiranda inkvizicija, ir mokslas, kurį sukūrė Bažnyčia, tampa Bažnyčios priešu ir sudeginamas Giordano Bruno. Žmonės, kurie moka Bibliją atmintinai, vis tiek ją skaito todėl, kad jiems svarbu ne parašyti žodžiai, bet išgyvenimas skaitant. Tokia mistinė Biblijos galia. man kartais labai norisi gyventi, o kartais labai norisi mirti ir tada aš irgi skaitinėju vis tą pačią Bibliją, lyg eičiau vis prie tos pačios ugnies, kad dūšia mano neatšaltų. 

Dievo man reikia. Norisi, kad Jis būtų. Jeigu Jo nėra, tai ir manęs nebus. Aš nežinau, ką reiškia nebūti, nes visą laiką esu. Bijau nebūti. Turbūt kiekvienam užeina nesuvokiamos, grynos baimės priepuoliai.

– Man baisu, aš išeisiu iš proto.

– Ko tu bijai?

– Nieko.

Niekas yra baisiausias. Ką galima žinoti apie nieką? Absoliutus niekada nepatirtas niekas be laiko ir erdvės, nesuvokiamas nebuvimas yra baisiausias. Kažkas žmogaus viduje jam tą sako.

Visatoje viskas tobulai sutvarkyta, mažiausia dalelė turi savo paskirtį ir yra reikalinga. O kam reikalinga visata? Nežinau. Visata man nerūpi. Gal ji beprasmė. Aš pats sau esu prasmingas ir noriu žinoti, kam esu. Dirbu įvairius darbus, pradedu juos ir pabaigiu, o gyvenu aš visą laiką, nei pradedu, nei pabaigiu ir todėl gyvenimas man yra svarbiausias ir labiausiai man rūpi. Išminčiai, kurie tiki Dievą, ir tie, kurie Jo netiki, sako, kad gyvenimas yra kančia, o pasaulis yra ašarų pakalnė, ir laimingiausias yra tas, kuris nėra gimęs. Gyvenimas yra beprasmis Sizifo darbas, sako egzistencialistai. Tai kam gyventi? Gyvenimas žmogaus protui tampa absurdišku ir kankinančiu ritualu. Gimsta vaikelis ir suserga baisia neišgydoma liga ir nieko gyvendamas jis nepatiria, tik kančią. Bet jis dantimis ir nagais kabinasi į gyvenimą ir jo motina rauda ir daro viską, kad tik jis kuo ilgiau kentėtų. Gal motinos širdis jaučia, kad žmogui duotas vienintelis pasirinkimas – kančia arba nebūtis ir nebūtis blogiau už kančią? 

Juliaus rašinėlyje „Spalio karoliukų trauka“ Ragelių kaimo žmonės gieda Te Deum, garbina Dievą ir dėkoja Jam. Už ką? Už gyvenimą, kurį Schopenhaueris pavadino baisia kančia? Turbūt ne. Galbūt už viltį, už tai, kad Dievas įdiegė amžinybę į jų širdį. Ne į protą, bet į širdį. ...Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto... Būsimą laimę galbūt jų širdis jaučia, ir už ją jie Dievui dėkoja. Aš nebijau mirti skaitydamas „Spalio karoliukų trauką“. Jaučiu, kad manęs laukia kažkas geriau už gyvenimą.

Viskas tikslinga. Akys sutvertos tam, kad matytų, ir jos nori matyti, ausys tam, kad girdėtų, ir jos nori girdėti, liežuvis tam, kad ragautų, ir jis nori ragauti. O žmogus nori būti laimingas. Vadinasi, jis sutvertas laimei.

Ožys myli savo žmoną ir sūrus prakaitas bėga jo veidu. Jis nežino, kam tai daro.

– Žinau, – sako ožys. – Todėl, kad noriu tai daryti, nes man tai daryti gera.

Aš kaip ožys, ir jeigu manęs paklaustų, kodėl gyvenu, kodėl gyvendamas paišau, rašau, atsakyčiau kaip ožys – todėl, kad noriu tai daryti, nes man tai daryti gera.

Žmonės, kaip ožiai, atlieka ritualus, kurių prasmės jų protas nežino, bet tai nereiškia, kad jos nėra. Kodėl reikia melstis Dievui, nejaugi Jam reikia mūsų maldų? Nejaugi tobulam Dievui gali ko nors reikėti, o tai reiškia – ko nors trūkti? Mano draugo dukrytei ant veido augo auglys, jį išoperuodavo, o jis vis ataugdavo. Žmonės meldėsi Dievui, kad auglys išnyktų visiems laikams, ir jis išnyko. Pasaulyje, kuriame kenčia vaikai ir kuriame reikia valgyti savo artimą, kad išgyventum, Dievo gal ir nėra, Jis turbūt kitur. Tamsūs debesys dengia Jį, Jis nieko nemato vaikščiodamas dangaus skliautu. Turbūt ne maldos žodžiai, bet nuoširdus žmonių noras, turintis maldos formą, išgydė mergytę. Jau moksliškai pagrįsta, kad mintys turi materialią formą ir gali veikti esančius išorėje.

Monsinjoras Svarinskas, paminėtas rašinėlyje, sako, kad kovai su blogiu automatas kartais labiau tinka už maldą. Ir žemę padaryti Dievo karalyste taip pat automatu galima. Visus filosofus, ir religinius, ir pasaulietinius, visus, kurie nelaimingi, kuriems gyvenimas yra kančia, reikia iššaudyti kaip nuvarytus arklius, kad patys nesikankintų ir kitų nekankintų. Ir liks žemėje tik laimingieji, ir taps žemė Dievo karalyste. Ir neliks žemėje kančios, ir vaikščios visi palaidais iš laimės viduriais ir dovanos vienas kitam apakinančias šypsenas. Ir taps žmonės savim patenkintais sočiais ir šiltais katinais. Tegul geriau monsinjoras Svarinskas mane nušauna. Kančia yra kūrybos, panašumo į Dievą priežastis. Man reikia kančios, noriu į Dievą panašus būti.

Nieko man nėra pasaulyje gražesnio už liūdesį. ►

► Važiuoju troleibusu ir matau vienišus lietuvius liūdnais veidais. Nelaimingi jie. Ir nenori jie būti laimingi, kai kenčia vaikai. Širdys jų dar plaka. Tuo jie gali didžiuotis. Savo liūdesiu. Savo gebėjimu jausti kitų skausmą. Daugiau didžiuotis jie neturi kuo.

Ir Dievas, atėjus metui, irgi įsileidžia mūsų kraują į savo gyslas. Ką tai reiškia, bent jau mums, kartais ima ir pasirodo. Tik ko daugiau – gražumo ar siaubo.

Ko gyvenime daugiau – blogio ar gėrio, kančios ar laimės? Herakleitas pasakė, kad blogis ir gėris yra viena. Tas pats dalykas yra ir kančia, ir laimė. Ir iš tikrųjų. Gyvenimas tą rodo. Debesis ir ledas. Jie atrodo tokie skirtingi, o iš tikrųjų abu yra vanduo. Laimė ir kančia. Gyvenimas iš jų padarytas. Laiminga vaikystė su trumpalaikiais paverkimais, o po to skausminga paauglystė, tikrasis gimimas, žmogaus pradžia, kai jis pamato, kad gyvenimas yra visai ne toks, apie kokį jis svajojo, ir tada kaip stichinė nelaimė užgriūva pirmoji nelaiminga, todėl tikra meilė, kuri reiškia, kad manęs nemyli, nes esu nevykėlis. Nusivylimas savim. Gilioji kančia. Keli mano pažįstami žudėsi, kai kurie ir nusižudė, kai ta kančia pasidarė nebepakeliama. O paskui, kai žmogus pasensta ir jam lieka tik nyki pabaiga, tos kančios jis ilgisi kaip didžiausios laimės. Jaunasis Verteris, jeigu nebūtų nusižudęs, turbūt savo beviltišką meilę Lotai prisimintų kaip gražiausią savo gyvenimo laikotarpį. Koks aš buvau laimingas, kai galėjau šitaip kentėti, sakytų jis. O gilioji kančia – nusivylimas savimi – juk yra tobulėjimo priežastis.

• 

Skausmas yra blogai, malonumas yra gerai. Aišku. Skausmas ir malonumas visiškai aiškūs. Visi gyvi sutvėrimai siekia malonumo ir vengia skausmo.

Vaizdelis, teikiantis malonumą akims, garsų derinys, teikiantis malonumą ausims, ir apskritai menas, teikiantis malonumą, lengvai „suprantamas“ visiems.

Meną, teikiantį laimę, reikia išgyventi, kartais skausmingai. Tokį meną „suprasti“ reiškia patirti išgyvenimą kurį patyrė menininkas jį kurdamas. Kančia ir laimė. Vienybė priešybių, iš kurių visata ir žmogus padaryti.

– Mikalojau, bet būna ir laiminga pirmoji meilė.

– Tai ne meilė, todėl, kad joje nėra gyvenimo esmės – kančios. Visos mano pirmosios meilės buvo nelaimingos. Turėjau draugą – gražuolį, kurį mylėjo visos mergytės, merginos ir moterys. O jis nemylėjo nė vienos. Labiausiai gyvenime noriu vieno dalyko, sakė jis, – įsimylėti. Taip ir numirė jis nepatyręs meilės. Kančios jis nepatyrė ir Dievo nepatyrė. Ko vertas toks gyvenimas?

Aš pavydžiu Juliui jo išgyvenimų. Aš nenoriu jų išgyventi, noriu būti juos išgyvenęs. Aš klausiau jo apie kalėjimą ir tremtį, jis sako: tai buvo jaunystės nuotykis. Apaštalas Paulius nebėgo iš kalėjimo, nes kalėjimas arba laisvė yra tik žmogaus viduje, kur ir pats žmogus. Ir kuo žmogus mažiau priklauso nuo to, kas yra išorėje, tuo laisvesnis jis yra. Žinoma, kas ciesoriaus, ciesoriui. Aš taip išvedžioju: ciesorius yra mano kūnas, ir aš moku jam duoklę, bet neprivalau mokėti didesnės, negu esu priverstas. Ilgus metus kalėjęs žmogus prisiminė kalėjimą kaip vertingiausią patirtį ir atrodo, kad ten jis buvo laimingiausias. Kalėjime jis sutiko žmonių, su kuriais kalbėjo, ir pokalbiai su jais lavino jo sugebėjimą mąstyti ir būti žmogumi. Galbūt monsinjoras Vasiliauskas ilgėjosi tos akimirkos, kai žmogžudys, ilgai buvęs vienoje kameroje su juo, pasakė: aš irgi žmogus. Ir žmogžudys galbūt ilgėjosi tos akimirkos, kai jis patyrė Dievą, esantį jame.

Vis galvoju ir ne kartą kalbėjau apie tai, kodėl žmonės, kurie daugiausia kentėjo Dievo sukurtame pasaulyje, labiausiai Jį myli ir kunigais pasidaro. Juk turėtų būti atvirkščiai. Tai gal kančia nėra blogis, kaip priimta galvoti? Gal ji yra gėris, atveriantis Dievo buvimą? Gal žmonės patirdami vargą ir Dievą patiria, ir per skausmingą jų patirtį galbūt gyvoji, ne protu suvokta tiesa jiems atsiveria ir juos valdo. Pirmieji krikščionys, vyrai ir moterys, paprasti žmonės, ne herojai, deginami neatsisakė juos valdančios tiesos.

Ar gali žmogus turėti tiek stiprybės tik savyje ir tik iš savęs?

Ir aš galvoju, kad jeigu Julius, nors jaunesnis už mane, bet daug daugiau gyvenęs, protingas, įvairiose srityse išprusęs, ne fanatikas, tiki Dievo buvimu, tai gal ir man verta susimąstyti. Patikėti tuo, ko niekaip negaliu patirti, tik jausti esant.

Kai buvau vienuolikos metų, mirė mano Mama. Buvo šiltas rugsėjis ir aš pasislėpiau alyvų krūmuose nuo užuojautos kupinų žvilgsnių ir man svetimo pasaulio, kuriame jau niekada nebus Mamos, ir buvau toks nelaimingas, kaip niekad, o paskui toks džiaugsmas mane apėmė, kokio iki tol man taip pat neteko patirti. Ir aš galvoju, iš kur tas džiaugsmas, juk turėjo būti jam priežastis, ir jaučiu, kad tai buvo nesuvoktas prisilietimas prie amžinybės, to, ką, Juliaus žodžiais, mes švenčiame – tai, ko negalime suprast nei pakeisti. Toks grynasis žinojimas, kad Mamą dar sutiksiu ir man gėda bus jai į akis pažiūrėti.

Nežino turbūt žmogus svarbiausių dalykų, tik kartais jaučia.

Per žmones, kurie daug patyrė, kiti Dievą patiria. Gal tuo metu, kai žmogus kenčia, Dievas įleidžia savo kraujo į jį ir suteikia jam galią patirti kitų žmonių skausmą ir džiaugsmą kaip savo. Atpirkimo ožiais jie tampa. Gal Jėzus buvo žmogus, tik Dievo kraujo jame buvo daugiau negu kituose ir visų žmonių kančią jis galėjo kentėti už juos.

Sunku man viską, kas vyksta, paaiškinti pačiam sau, o paaiškinus patikėti. Dieve, duok man proto, kad suprasčiau, kam visa tai, kas yra.

Šiaurės Atėnai