Juozo Milašiaus paroda/albumo pristatymas „Plastikas Kartonas – Electric & Acoustic“. Evaldo Mažuknos nuotrauka

Plastikas ir kartonas. Plastikas dažnai linksniuojamas šiandienos naujienų sraute. Lėtas, šimtus metų užtruksiantis šios medžiagos irimo procesas pamažu glemžiasi paukščius, banginius, žuvis, turbūt artėja eilė ir žmogui. Nors plastikas jau pravėrė duris į mūsų organizmą. Mokslininkai praėjusiais metai paskelbė, kad aptiko plastiko dalelių žmonių organizme. O štai kartonas ar kiti popieriaus gaminiai, rodos – priešinguose poliuose. Celiuliozės gaminiai sparčiai suyra ir mirtingumo ar ligų statistikoje nešmėžuoja. Priešingai, netgi skatinama rinktis popierinį maišelį vietoj plastikinio.

Elektra ir akustika. Elektros išgavimas ir pažabojimas žmogaus reikmėms pareikalavo ilgamečio triūso ir pastangų. Masinis elektrinių instrumentų išplitimas muzikoje – visai nesena istorija, menanti viso labo XX a. antrąją pusę. Bet mes taip įpratome prie elektros, kad priimame ją kaip savaiminę duotybę, tarytum tai kažkas nuolat egzistuojančio, nė nusimąstydami apie jos trapumą. Bet prisiminkite, kai namie buvo dingusi elektra. Ką jautėte? Tuštumą, nerimą? Ar neatrodė, kad staiga tapote iš dalies neįgalūs? Kiurksote tamsoje, nes žvakių seniai namie nebeturite, pilvo gurgimas atsimuša į šaltą elektrinės viryklės dangą, išsikrovęs išmanusis transformuojasi į bevertį mikroschemų rinkinį, o „Nord Electro 3“ klavišai skleidžia tik tylą. O štai akustika – ji atrodo sena ir amžina.

Juozas Milašius parodoje. Evaldo Mažuknos nuotrauka

Plastikas versus kartonas ir elektra versus akustika – tokias priešingybių poras pasiūlė gegužės 7 dieną Jono Meko vizualiųjų menų centre atidaryta muzikanto Juozo Milašiaus paroda/albumo pristatymas „Plastikas Kartonas – Electric & Acoustic“. Bet priešybės jos atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Galiausiai jos virsta ta pačia medalio puse. Bet apie metamorfozes kiek vėliau.

Parodos autorius J. Milašius dažnai krikštijamas Lietuvos džiazo enfant terrible. Aš ir pats kartais vartodavau šį terminą, bet juk pats džiazas radosi kaip tam tikras enfant terrible, ir, jei jis nustoja toks būti, vertėtų sunerimti. Todėl pasakymas „Lietuvos džiazo enfant terrible“ skamba kaip „sviestas sviestuotas“. Be kita ko, praėjusiais metais „Septyniose meno dienose“ išspausdintame interviu J. Milašius, paklaustas, ar jo muzikinę veiklą galima priskirti džiazui, atsakė, kad ne. Kur link lenkiu? Link to, kad tik mes, klausytojai iš šalies, bandome klijuoti etiketes, viską įvardyti, apibrėžti, įforminti, įrėminti, surūšiuoti, klasifikuoti... Ateidami į šį pasaulį atsinešame liguistą polinkį į taksonomiją. Nesvarbu, ar kalbėtume apie muziką, dailę, literatūrą, ar šiaip kasdieniškus darbus. Nuolat siekiame viską sistemiškai sudėlioti.

O Juozas, ne! Taigi visų pirma J. Milašius yra drąsus ir atviras žmogus, kuriam forma, sistema, tvarka yra antrame, trečiame plane, o kartais išvis slepiasi kažkur giliai užkulisiuose. Jam kur kas aktualiau idėjos ir procesai, leidžiantys peržengti racionalumo slenkstį. Tai kūrėjas, kalbantis apie išmokimą nemokėti, beinstrumentiškumą, apie meilės instrumentui atsisakymą, apie savotišką kūrybą iš tabula rasa perspektyvos arba tiesiog išsilaisvinimą. Jo polinkį į nematerialumą liudija ir gana kuklus autorinių albumų skaičius. J. Milašiaus pasirodymai scenoje ar kitose erdvėse yra pamatinė jo kūrybos dalis. Matyti, jausti tai, ką Juozas daro savo koncertų metu, yra kažkas nepakartojama ir peržengiančio įprastą garsinę patirtį.

Antra, J. Milašius yra muzikantas, gitaristas, performansų kūrėjas, garso menininkas, kuriam lipinamos bekompromisiškumo, triukšmadarystės ir panašios etiketės. Jis yra pelnęs festivalio „Vilnius Jazz“ apdovanojimą už indėlį į Lietuvos džiazo kultūrą ir muzikuoja su žymiais Lietuvos bei užsienio muzikantais.

Grįžkime prie parodos. Naujausiais technologiniais sprendimais ar neregėtais mastais ji tikrai nenustebino. Tačiau vienoje parodos erdvių stūksanti solidi vinilinių plokštelių ir jų viršelių krūva, o kitoje – iškabinti perdaryti plokštelių vokai iškelia ne vieną protą kankinančią laikinumo ir amžinybes dilemą. Juolab kad tiek parodos anotacijoje, tiek J. Milašiaus kalboje, pasakytoje atidarymo metu, buvo justi laiko akcentavimas. Laiko, kuris kaip buldozeris po truputėlį riedėdamas pasiglemžia mums įprastas garsines ir vaizdo laikmenas kartu su jose tūnančiu turiniu.

Minėtoje vinilinių plokštelių krūvoje ne tik guli milžiniškais tiražais leisti vokiškų šlagerių rinkiniai, bet ir, paties Juozo teigimu, ten kažkur guli smuiko genijaus Jaschos Heifetzo įrašai. Joje guli visi, nepaisant stiliaus, talento, tautybės, rasės, lyties ar kitų identifikacijos žymių. Tai kapinės. Laiko kapinės, kurių išvengti nepavyks.

Juozo Milašiaus paroda/albumo pristatymas „Plastikas Kartonas – Electric & Acoustic“. Evaldo Mažuknos nuotrauka
Juozo Milašiaus paroda/albumo pristatymas „Plastikas Kartonas – Electric & Acoustic“. Evaldo Mažuknos nuotrauka
Juozo Milašiaus paroda/albumo pristatymas „Plastikas Kartonas – Electric & Acoustic“. Evaldo Mažuknos nuotrauka

Daug plunksnų sulaužyta ginčuose apie tai, kas amžina, o kas – ne. Viena vertus, J. Milašiaus parodoje buvo galima apčiuopti sąsajų su ikikrikščioniškuoju periodu populiariąja cikliškąja laiko samprata. Ypač turint omeny vinilinės plokštelės įvaizdį, nes šis formatas dabartinėje muzikos industrijoje išgyvena tam tikrą renesansą, nepaisant, kaip pats J. Milašius pastebėjo savo kalboje, jo garsinio netobulumo.

Kitoje erdvėje parodos lankytojai galėjo išvysti naujojo Juozo albumo „Electric & Acoustic“ albumo viršelius. Albumas išleistas 213 kopijų tiražu, ir, paties muzikanto teigimu, daugiau kopijų niekada nebus. Šio įrašo unikalumas slypi ne tik atidarymo kalboje Juozo papasakotoje istorijoje. Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje išgirstas garsas jį persekiojo ilgus dešimtmečius, perkopdamas geografines sienas ir pavydamas jį net Stambule ar ataidėdamas Japonijoje. Galų gale šis garsas tapo „Electric & Acoustic“ pamatu. Tačiau albumo turiniui reikėtų skirti atskirą rašinį.

Vis dėlto dar vienas išskirtinumas – visos 213 kopijų turi skirtingus viršelius. Ir šie viršeliai – tai naujam gyvenimui prikelti senų albumų vokai. Kaip teigė Juozas, gaminant šią vinilinę plokštelę jį persekiojo ekologija. Juozas savo bičiulių, atsakingų už išmetamų vinilų utilizavimą, padedamas gavo daugybę senų vinilinių plokštelių, kurių bendras skaičius turbūt viršijo toną. Iš šios medžiagos Juozas, tarytum iš chaoso kuriantis demiurgas, atsirinkinėjo ir lipdė kažką nauja. Lipdė savo būsimo albumo viršelius. Bandė įpūsti gyvybę aktualumą praradusiems daiktams. Atitolinti juos nuo patekimo į gretimoje patalpoje esančią krūvą. Bet...

Daug plunksnų sulaužyta ginčuose apie tai, kas amžina, o kas – ne. Viena vertus, J. Milašiaus parodoje buvo galima apčiuopti sąsajų su ikikrikščioniškuoju periodu populiariąja cikliškąja laiko samprata. Ypač turint omeny vinilinės plokštelės įvaizdį, nes šis formatas dabartinėje muzikos industrijoje išgyvena tam tikrą renesansą, nepaisant, kaip pats J. Milašius pastebėjo savo kalboje, jo garsinio netobulumo. Kita vertus, atmetus tam tikras cikliškumo apraiškas, linijinis laiko suvokimas šioje parodoje triumfuoja. Galutinis taškas – toji mirties metafora tapusi vinilų kalvelė. Juolab kad ateidamas į parodą ir išeidamas iš jos turi praeiti būtent pro šią krūvą.

Taip aiškiai prisimindamas Pradžios knygos žodžius: „Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi.“ Nesvarbu, plastikas ar kartonas, elektra ar akustika – viskas turi savo baigtį. Tik viena – anksčiau, o kita – vėliau. Taip ir su šia paroda. Vieną pirmadienį čia atvažiavo traktorius ir viską susėmęs išvežė šiukšlynan. Laikinumas ir neišvengiamybė tarė savo lemiamą žodį. Tik 213 „Electric & Acoustic“ albumo kopijų dar gulės melomanų kolekcijose pratęsdamos savo egzistenciją.