Richard Rohr, Mike Morrell „Dieviškasis šokis: Švč. Trejybė ir asmens transformacija“, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2019. Iš anglų kalbos vertė Asta Eligija Leskauskaitė.

Švenčiausioji Trejybė: dingusi be žinios

Pradėkime šokiruojančia ir dažnai cituojama Karlo Rahnerio, vokiečio jėzuito, padariusio didelę įtaką Vatikano II Susirinkimui, mintimi. Klasikinėje studijoje The Trinity (Švč. Trejybė) jis rašė: „Praktiniame gyvenime krikščionys yra beveik be išimties „monoteistai“. Turime pripažinti, kad, jei Švč. Trejybės doktrina būtų pripažinta neteisinga, didžioji dalis religinės literatūros galėtų likti nepakeista.“

Taip buvo tol, kol Williamas Paulas Youngas praėjusiame dešimtmetyje parašė pasaulinį bestselerį Trobelė. Pirmą kartą po to, kai apie tai diskutuota IV a. Kapadokijoje, Švč. Trejybė tapo uždegančia pokalbių tema, apie tai buvo kalbama namuose ir restoranuose. Ir tai vyksta iki šiol!

Tačiau kaip tuo patikėti apie Švč. Trejybę nieko negirdėjus septyniolika amžių? Ar nejusdami jos aktyviai reiškiantis mūsų gyvenime galime daryti išvadą, jog iki šiol esame krikščionybės kūdikystės fazėje? Ar tuo galėtume paaiškinti paprasčiausią neveiksmingumą ir negebėjimą keistis, kurie plačiai pasklidę krikščioniškajame pasaulyje? Pažvelgus iš šalies visas didingas pastatas atrodo netvirtas ir nesaugus.

Teigiame, kad Švč. Trejybė nusako Dievo prigimties esmę, tačiau daugumos mūsų gyvenime ji neturi beveik jokios praktinės ar sielovadinės reikšmės... Jei ryt nuspręstume jos atsisakyti ir ją pamirštume, jei ji taptų nereikalinga... tai reikštų, kad ši doktrina neteisinga arba kad mes jos nesuprantame!

Kadangi nepaliovėte skaitę, spėju, daugiau ar mažiau tikite, jog tai tiesa. Toliau bendrais bruožais pakalbėsiu apie be galo paradoksalią Dievo prigimties idėją. Tiesą sakant, aptakus kalbėjimas yra pati tinkamiausia metafora nusakyti slėpinį, kurį norime suprasti. Nėra kito būdo suvokti slėpinį.

Atminkite, slėpinys – ne tai, ko negalite suprasti, jį galima suprasti visaip! Niekada negali pasakyti: „Jau supratau.“ Slėpinys mums visada liks slėpiniu!

Niekada nesugebėsime daugiau, nei „kalbėti aptakiai“. Kalbėdami apie Dievą ieškome palyginimų, analogijų ir metaforų. Visas teologinis kalbėjimas, kad ir koks jis būtų, yra nedrąsus bandymas su šventa pagarba bent apčiuopomis prisiliesti prie slėpinio. Tai daugiausia, ką gali žmogiškas kalbėjimas. Susidūrę su anapusybe,  transcendencija, slėpiniu, tegalime sakyti: Tai tarsi, tai panašu į..., bet niekada: Tai yra... Antra vertus, privalome – ir tai absoliučiai būtina – visiškai nusižeminti Didžiojo slėpinio akivaizdoje. To nepadarę, užuot garbinę Dievą, neišvengsime religijos ir jos formuluočių sudievinimo.

IV amžiuje mistikai tėvai iš Kapadokijos (Rytų Turkija) sukūrė labai sudėtingą darinį, kurį šiandien vadiname Švč. Trejybės koncepcija. Tą jie išdrįso paskelbti tris šimtus metų mąstę Evangelijos tiesas; šios žemės vaikai, įskaitant šv. Paulių iš Tarso ir vėlesnį mistiką Mevlianą Rumi iš Konijos, rado tinkamiausią įmanomą metaforą: Tai, kas vyksta tarp dieviškųjų Asmenų – tai srautas, giluminis ryšys, tobula Trijų bendrystė – meilės šokis rate.

Dievas nėra tik šokėjas, Jis pats yra šokis. Pasvarstykime apie tai. Tai ne nauja ultramadinga amerikietiška teologija, o senų seniausia tradicija. Štai ką kalbėjo Šv. Dvasios vienuolyno Džordžijoje vienuolis brolis Elias Marechalas: „Senovės Graikijos tėvai įvardijo Trejybę kaip šokį ratu: jis šokamas jau šeši tūkstančiai metų, šešiskart po šešis tūkstančius – nuo tada, kai žmonės pradėjo pažinti laiką. Nenutrūkstama meilės srovė teka pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal: nuo Tėvo – Sūnui ir vėl grįžta pas Tėvą – tuo pačiu belaikiu momentu. Šie nenutrūkstami Švč. Trejybės meilės mainai vyksta dieną ir naktį... Nepaliaujamas ir ritmingas subatominių dalelių judėjimas begaliniu greičiu atliepia šokio dinamiką.“

Taigi kalbos apie „Trejybės „ratelį“ yra labai senos. Tačiau, jei išdrįsčiau tokį teatrinį žodį pavartoti šiandien, turbūt būčiau priskirtas „New Age“ srovei, pavadintas ezoteriku ar eretiku.

Tačiau jau prieš mus pasakyta, jog Dievas – tai šokis!