Profesorė Irena Veisaitė iškilmingoje Paribio žmogaus titulo teikimo ceremonijoje. Agnės Grinevičiūtės nuotrauka

Literatūrologei, teatrologei, Atviros Lietuvos fondo įkūrėjai profesorei Irenai Veisaitei gegužės 31-ąją Seinuose iškilmingoje ceremonijoje įteiktas Paribio žmogaus apdovanojimas – vienas garbingiausių Lenkijos įvertinimų.

Šį titulą pelniusieji – šių dienų tiltų statytojai, propaguojantys paribio idėjas, laužantys senus stereotipus ir tiesiantys jungtis tarp įvairių tautų ir religijų.

Apdovanojimas prof. I. Veisaitei skirtas už paribio etoso praktikavimą, kūrybą ir gyvenimo poziciją. Profesorė savąjį atidavė teatro kritikai, studentų ugdymui, pilietinės visuomenės kūrimui ir nepriklausomoje Lietuvoje, ir Vidurio bei Rytų Europoje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę I. Veisaitė inicijavo daugybę kultūros mainų projektų.

Agnės Grinevičiūtės nuotrauka
Agnės Grinevičiūtės nuotrauka

91-erių sulaukusi profesorė, padėkojusi draugams ir mylimiesiems už viską, savo iš anksto paruoštą iškilmingą kalbą paprašė perskaityti bičiulį Marių Mikalajūną.

„Didžiai gerbiamos ponios ir gerbiami ponai, – citavo profesorę jis, – esu be galo dėkinga „Paribių“ tautų, kultūrų ir menų fondui už man suteiktą garbingą Paribio žmogaus vardą, nors mano nuopelnų ne tiek jau ir daug. Pasakysiu jums labai nekukliai ir, žinoma, juokaudama: kad tiesiog iš prigimties esu paribio žmogus. Paribio žmogaus titulas man galėjo būti suteiktas vos gimusiai prieš devyniasdešimt kelerius metus. Nuo pat atsiradimo šiame pasaulyje priklausiau dviem kultūroms, kalbėjau lietuviškai ir rusiškai, nuo penkerių metų – dar ir vokiškai. Iki šiol dainuoju dainas šiomis trimis kalbomis, o kai pradėjau lankyti mokyklą, išmokau jidiš kalbą. Jokio konflikto savyje dėl to nejutau. Atvirkščiai – tiesiog buvau turtingesnė už daugelį kitų bendraamžių. 

Taigi labai dėkoju „Paribių“ fondui, kad mane pagaliau pripažino paribio žmogumi. O jeigu rimtai – tai neapsakomai esu dėkinga likimui, mane atvedusiam į Seinus, į „Paribių“ fondą, ir Krasnagrūdą, kuriuos vadinu utopijos salomis mūsų pasiklydusiame ir žiaurėjančiame pasaulyje. Čia jaučiama ir puoselėjama supratimo dvasia, pagarba kitokiam, o to dažnai trūksta daugeliui mūsų amžininkų.“ 

Savo kalboje prof. I. Veisaitė prisipažino, kad jai, kaip Lietuvos pilietei, itin rūpi Lietuvos ir Lenkijos santykiai, šiųdviejų šalių bendros praeities ir dabarties suvokimas. Profesorės žodžiais, ne paslaptis, kad šie santykiai buvo sudėtingi ypač Seinuose. Per Pirmąjį pasaulinį karą Seinai vienuolika kartų ėjo iš rankų į rankas. Lietuviai ir lenkai vieni nuo kitų patyrė daug nuoskaudų. Jas reikėjo apmąstyti, pasistengti atleisti ir gyventi toliau, rašo profesorė savo kalboje. 

„Pirmą kartą atvykau į Seinus 1990 metais, kai Lietuva ir Lenkija išsivadavo iš sovietinės okupacijos. Tuomet atvažiavau į neseniai aktoriaus ir disidento Krzysztofo Czyżewskio kartu su žmona Małgorzata, kolegomis Bożena ir Wojciechu Szroederiais įkurto „Paribių“ fondo renginį. Buvau pakviesta kaip ką tik sukurto Atviros Lietuvos fondo atstovė. Renginys vyko Seinų Baltojoje sinagogoje. Atmosfera čia buvo ypatinga. Nebeprisimenu, kam šis renginys buvo skirtas, bet jį kartu rengė lenkai ir lietuviai, grojo klezmerių ansamblis, vadovaujamas Wojciecho Szroederio. Žydų liaudies dainas jidiš kalba dainavo Małgorzata Czyżewska. Buvo juntama didelė pagarba nacių okupacijos metu nužudytiems miestelių žydams. Jie žvelgė iš nuotraukų sinagogos languose“, – Atviros Lietuvos fondo ir „Paribių“ fondo bendradarbiavimo pradžią prisiminė prof. I. Veisaitė.

Ji pasidžiaugė, kad prieš keletą metų prie „Paribių“ fondo veiklos prisidėjo Krzysztofo ir Małgorzatos Czyżewskių įkurtas Tarptautinis dialogo centras. Ir vienoje, ir kitoje institucijoje sukaupta daugybė knygų visomis paribio kalbomis. Profesorė minėjo, kad čia vyksta tarptautiniai susitikimai, diskusijos, plėtojama didžiulė jaunimui skirta edukacinė veikla.

„Čia jaučiama gyva iškilaus poeto Czesławo Miłoszo dvasia. Tai vieta, kur skleidžiamos žmogiškosios vertybės, puoselėjama aukštoji kultūra ir meninė kūryba“, – gražius profesorės žodžius tarė jos bičiulis M. Mikalajūnas. 

I. Veisaitė džiaugiasi, kad „Paribių“ fondo, Tarptautinio dialogo centro ir atgimusio Atviros Lietuvos fondo bendradarbiavimas nenutrūksta. Ir tuo, kad K. Czyżewskis tapo vienu iš Atviros Lietuvos fondų steigėjų. 

„Jeigu vardyčiau viską, ką prisimenu, ir bandyčiau aptarti visus mūsų susitikimus, tai savo kalbos tikrai greitai nebaigčiau. Tik noriu dar kartą pabrėžti, kad „Paribių“ fondo veikla visada plėtojosi savitarpio sutarimo ir susitaikymo kryptimi. Tikiu, kad Seinai yra pasikeitę, bet tikriausiai dar daug kas turėtų būti padaryta. Svarbu, kad ir dabar einama ta pačia kryptimi, tik didesniu mastu. Tikiu, kad mūsų tolesnis bendradarbiavimas padės spręsti lietuvių, gyvenančių Lenkijoje, ir lenkų, gyvenančių Lietuvoje, problemas. 

Viliuosi, kad toje veikloje vienodai aktyviai dalyvaus abiejų paribių lenkai ir lietuviai, o juos dar labiau įkvėps sparčiai besiplėtojantys „Paribių“ fondo ir Dialogo centro tarptautiniai ryšiai. Lietuvių liaudies patarlė sako, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo. Originali ir daugialypė „Paribių“ fondo ir Tarptautinio dialogo centro veikla įveiks nepasitikėjimo ir nesantaikos likučius. Neapykanta, noras keršyti visuomet yra destruktyvūs, o abipusis supratimas, pagarba ir mokėjimas atleisti yra vienintelis kelias į gyvenimą. 

Jeigu bent truputį Atviros Lietuvos fondas ir aš esame prisidėję prie taikos, prie lietuvių ir lenkų savitarpio supratimo, prie paribių etoso kūrimo, jeigu padėjome pratašyti tą nesantaikos akmenį, tai jaučiuosi tikrai laiminga“, – skambėjo Paribio žmogaus apdovanojimu tituluotos iškilios profesorės žodžiai. 

Ji dėkojo visiems paribio žmonėms, iškilmingos ceremonijos rengėjams ir brangiausiems savo artimiesiems.

Agnės Grinevičiūtės nuotrauka
Agnės Grinevičiūtės nuotrauka

Sveikindamas laureatę kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas kalbėjo: „Paribio žmogus visų pirma yra tarpininkas, mediumas, kuris geba atrasti kelią per labai pavojingas ribas ir vesti kitus paskui save į kitokią tikrovę. Irena Veisaitė sugebėjo su supratimu ir užuojauta kitam sujungti pasaulį iki Holokausto ir po Holokausto, sujungti žydiškąją ir lietuviškąją tapatybę, sujungti tarpukario inteligentijos pasaulį ir šiuolaikinę tikrovę ir atvesti tiek daug jaunų, šiuolaikinių žmonių į aukštąją kultūrą. Norisi išreikšti begalinę padėką ir tikėtis, kad Irena, kaip mediumė, ir toliau ves mus, kad pasaulis ir istorija nebebūtų baisus sapnas.“

Bene geriausiai laureatės intelektualinę biografiją atskleidžia prof. I. Veisaitės ir Aurimo Švedo knyga „Gyvenimas turėtų būti skaidrus“. Jos dramaturgija kuriama išryškinant labai stiprias, simbolines scenas, svarbias visai lietuvių istorinei atminčiai. Ši knyga akcijoje „Metų knygos rinkimai 2018“ pripažinta geriausia publicistikos ir dokumentikos kategorijoje.

Renginyje taip pat atidaryta prof. I. Veisaitei skirta paroda, pristatyta Beatos Kalębos į lenkų kalbą išversta ir leidyklos „Pogranicze“ išleista jau minėtoji „Gyvenimas turėtų būti skaidrus“.

Tarp ryškiausių prof. I. Veisaitės apdovanojimų – Tolerancijos žmogaus titulas, Barboros Radvilaitės medalis, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“, Veimare teikiamas Goethe‘s instituto apdovanojimas – Goethe’s medalis, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didysis kryžius.

Paribio žmogaus apdovanojimą įsteigė Seinuose įsikūręs tautų, kultūrų ir menų fondas „Paribiai“. Šį titulą yra pelnę lenkų poetas Jerzy Ficowskis, lietuvių poetas, eseistas Tomas Venclova, estų kompozitorius Arvo Pärtas, ukrainiečių eseistas, istorikas ir publicistas Bohdanas Osadčiukas ir italų rašytojas Claudio Magrisas.