Nuotrauka: efoto.lt

Gausios literatūros, pasakojančios apie šventųjų gyvenimus, autoriai turbūt nematė prasmės aprašinėti šventųjų vyrų ir moterų atostogų. O ir jų atostogos nelabai skiriasi nuo jų kasdieninio gyvenimo. Rimti dogmatikai sako: „nuo dvasinio gyvenimo atostogų nebūna“. Ar galima pavargti dirbant Dievo darbus? Žinoma, poilsis yra būtinas – juk ir Dievas sukūręs pasaulį, ilsėjosi, ir mums patarė tai daryti. Esame laisvi pasirinkti, kaip tai turime padaryti. Turbūt svarbiausia – ilsėtis kartu su Juo, tada neapsiriksime, tikrai pailsėsime. Poilsis, atostogos tebūna didis džiaugsmas mums ir Dievui. 

Giotto. Šv. Pranciškus pamokslauja paukščiams. Freskos fragmentas.

Gamtos globėju laikomas šv. Pranciškus iš tiesų pats pasirinko skurdų ir vargingą gyvenimą prie apleistų bažnyčių. Palei nuošalius Dievo namus daug dažniau skraidydavo paukščiai, atšuoliuodavo stirnos nei užklysdavo žmonės. Šis šventasis mėgo šauktis Dievo ne tik bažnyčioje, bet ir kalnuose, – švilpiant vėjams, siaučiant audroms, pilant lietui, spiginant kaitriajai sesei saulei.

Šv. Ambraziejus

Šv. Ambraziejus labai ilgėjosi mokslų, todėl savarankiškai vis studijuodavo Šventąjį Raštą, žymesniųjų krikščionių raštus. Kitas jo pomėgis – rinkti gyvenimiškus pavyzdžius pamokslams. Keliaudavo, daug bendraudavo ir žmonių klausinėdavo apie gyvenimo situacijas, nutikimus, kad galėtų tai perteikti savo garsiuose pamoksluose, kurių bedykinėdamas klausė šv. Augustinas ir atsivertė.

Šv. Augustinas diskutuoja su eretikais.

Pats šv. Augustinas mėgo kalbėti psalmes, nes visas jas mokėjo mintinai. Buvo girdėjęs apie seną paprotį kalbėti psalmes stovint ant vienos kojos, kad būtų labiau pasiaukojama ir mintys nenukryptų kur kitur. Psalmes kalbėdavo lauke, atsigręžęs į rytus. Labai mėgo rašyti, diskutuoti ir atsikirsti eretikams.

Šv. Brigita. Yourirish.com nuotrauka

Iš visų šventųjų bene labiausiai keliauti mėgo Šv. Brigita. Ji nuolat svajodavo apie keliones į šventąsias vietas: norėjo pabūti prie apaštalų kapų, Romoje ir kitur. Ji dar labai troško kaip nors pasiekti Šventąją Žemę, paliesti tas vietas, kuriose vaikščiojo Jėzus Kristus. Visos jos svajotos, planuotos kelionės išsipildė.

Šv. Ignacas Lojola

Jėzaus Draugijos įkūrėją šv. Ignacą Lojolą ypač traukė narsios kovos – iš pradžių su ginklu, vėliau žodžiu. Jis mėgo diskutuoti su bendraminčiais, keliauti į žemes, kurios dar nepažįsta Kristaus. Jis dažnai gėrėdavosi gamtos grožiu, ieškodamas Kūrėjo pėdsakų.

Claudio Coello (1642–1693), Šv. Rožė Limietė. Wikipedia iliustracija

Rožė Limietė mėgo sodą, troško būti vienatvėje. Dažniausiai slėpdavosi sode, kai norėdavo pabėgti nuo jaunikių. Į sodą bėgdavo, kai būdavo sunku, džiaugtis, melstis ir giedoti visai viena. 

Simon François de Tours „Vincentas Paulietis su arnotu“

Vargšų globėjas šv. Vincentas Paulietis nuo mažens, ką nustvėręs iš namų, nešė vargšams ir atiduodavo kaip išmaldą. Tapęs kunigu buvo patekęs į plėšikų rankas. Iš vergovės jį išgelbėjo tik pomėgis giedoti. Mat laisvu nuo darbo laiku jis lotyniškai giedodavo giesmes Marijos garbei. Dėl to atsivertė vienas didikas, išpirko šventąjį ir jį paleido.

Šv. Jonas Bosko

Šv. Jonas Bosko, dar būdamas vaikas, nuo mokslų ir ganymo laisvu laiku skaitydavo knygas. Šis kunigas nepamiršdavo ir aktyvios veiklos: suburdavo apie save kitus vaikus ir rodydavo jiems fokusus, mokė ir juos įvairių triukų, nepamiršdamas pamokyti ir maldų. Dalyvaudavo miestelio mugėse ir konkursuose, atrakcionuose. Įkūręs saleziečių vienuoliją, neapleido savo pomėgių. Ir, galima pasakyti, nuostabiai derino darbą su poilsiu. Dirbdamas su apleistais vaikais, kartu su jais ir ilsėdavosi – žaisdavo žaidimus, pasakodavo istorijas.

Būsimasis popiežius Jonas Paulius II skutasi stovyklaudamas gamtoje, 1959 m. aleteia.org nuotrauka.

Mums taip gerai pažįstamas šv. popiežius Jonas Paulius II tikrai gali būti atostogų globėju. Atostogų metu jis plaukiojo baidarėmis, kopdavo į kalnus, važinėdavosi dviračiu. Net tapęs vyskupu, traukdavo su jaunimu stovyklauti. Daugelis esame matę jį nuotraukose bevaikštantį ežero pakrante, ar tiesiog sėdintį ant suolelio ir besidžiaugiantį ramybe.

Pasak Morkaus, Jėzus ragino ir apaštalus eiti sau vieniems į negyvenamą vietą ir pailsėti (plg. Mk 6,31). Pabūti vieniems ten, kur nėra žmonių, grožėtis Dievo kūrinija ir bendrauti su Kūrėju visada miela ir naudinga. Šiais laikais daugelis žmonių vertina ramybę, gamtos grožį, ieško harmonijos su ja, gal ir ne visada prisimindami jos Kūrėją. Mūsų krašte dar yra civilizacijos nepaliestų vietų, kur galima rasti ramybę ir pasijusti kūrinijos dalimi – o ne vien jos tramdytoju ir viešpačiu.

Parengta pagal „Šventųjų gyvenimus”