Žalios spalvos atspalviai matomiausi gegužės mėnesį. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)

Gegužės 1-oji

Aštuoniolika laipsnių šilumos. Pro debesis kartais pasirodo saulė. Šiandien juk tarptautinio solidarumo šventė viso pasaulio darbininkams. Bet trečiadienis, todėl šiek tiek dirbu. Iškertu gerokai ūgtelėjusias bizonžoles, kurios senajame daigyne elgiasi kaip agresyvios intervencinės puolikės. Aštriu kastuvu nesunkiai nukertu ir mažus ameliankius, ir be saiko plintančius, pažeme šliaužiančius europinius ožekšnius, ir šakniastiebinius lendrūnus. Tokius mažesnius ir didesnius priešus tenka pakontroliuoti kasmet. Šitoks pasivaikščiojimas su kastuvu, su dalgiu ir sekatoriumi iš tolo gali atrodyti nelabai prasmingas, bet labai dažnai užtenka tik truputį pristabdyti sode nepageidautino krūmo ar daugiamečio žolyno augimą, ir bus gerai – į pirmą ardą pakils tai, kas tavo godojama. Pusiau natūrãlios gamtinės sistemos tik šitaip ir kuriamos.

Miškininko Algirdo Matulionio pamokymas, kad neteisus alksnis, trukdantis augti ąžuolui – tikrai nesenstantis. Ir kaip nesunku atsiminti tokį pamokymą, jeigu pirmą kartą jį išgirdai ne kokiame kabinete ar susirinkimų salėje, o Šešuolių sengirėje. Taip, ano meto Lietuvos miškų ministras Algirdas Matulionis ypač mėgo apsilankyti miškuose ir specialiai pasikalbėti su eiguliais bei miško darbininkais... Toks pat nepamirštamas ir geografo Rimanto Krupicko organizuotose kelionėse prigijęs patarimas: „Tikri turistai valgo dažnai, bet daug.“ Tai, žinoma, šmaikštus kalambūras, bet kaip karštai visi keliauninkai, būdavo, susiginčija, ar tos ištarmės autorius buvo Rimantas Krupickas, ar Bronius Vaičiulis. Būdavo prisimenami ir Gargantiua su Pantagriueliu... Žiūrėk, jau ir susidaro dvi ginčininkų stovyklos, ir atsiranda vis nauji tikrósios tiesõs įrodymai. Ir jeigu tu nors kartą dalyvavai šimto kilometrų maratone, tai diskusijos apie valgymą išvengti negalėjai.

Švilpia keleivinio motorlaivio sirena. Per daugelį metų šis garsas darosi gerai pažįstamas, joks automobilis taip signalizuoti negali. Bet šiemet tą sireną girdžiu pirmą kartą, taigi turistinių reisų „Druskininkai – Liškiava“ sezonas prasideda gegužės pirmąją. Dabar laivas ruošiasi išplaukti iš Liškiavos prieplaukos ir plonai sušvilpdamas ragina paskubėti į denį tuos, kurie gal dar užgaišo ant piliakalnio ar alkakalnio. Atgal į Druskininkus tas baltas kurortinis laivas eis daug sunkiau, prieš srovę, ir iškylaujantieji turės laiko iki valios pasižvalgyti į krantuose žydinčias ievas.

Gaila, žinoma, kad šiose Nemuno pakrantėse žydi tiktai ievos ir uosialapiai klevai. Šių invaziškai išplitusių ne vietinės kilmės klevynų tankmėse jokia žolė nebeužauga, jokia obelis nei kriaušė nebežydi, tiktai uodai ir piktos muselės veisiasi. Kadaise Nemuno krantų augaliją labai gerai prižiūrėdavo sodiečių ganomos karvės, o dabar Liškiavoje nebeliko tų ramių paupių žolės rupšnotojų. Prieš pusę amžiaus darytose nuotraukose matome, kad mūsų didžiõsios upės šlaituose augo šimtametės kriaušės, žydėjo visokių rūšių vaistažolės ir išsikeroję barbarisų krūmai. Vasaros pabaigoje net iš Gailiūnų atplaukdavo vyrai su čaikomis ir prisirinkdavo didžiausius maišus kriaušių...

Girdžiu, kaip iš lėto pūškuodamas nutolsta poilsiautojų laivas ir nesipiktinu: jo pramoginė paskirtis netrikdo mano įprasto plušėjimo atokiame Sode prie Krūčiaus. Prisimenu atmintinai žinomus Jurijaus Liniko žodžius: „Nesunku pastebėti, kad mūsų Žemėje yra tokių landšaftų, kur žmogui lengva kvėpuoti ir mąstyti.“ Šitaip prieš 60 metų galvojo karelų poetas ir filosofas. Tačiau tokių palaimingų landšaftų vis mažėja, ir todėl aktuali darosi kita gyvenimiška tiesa: smarkiai besikeičiančiame pasaulyje nebeišgyvensi be kompromisų. Už naujo gyvenimo gerovę, kurią suprantame kaip neišvengiamą pažangą, tenka mokėti – techninė pažanga neateina be triukšmo ir be entropijos. Visi nauji atradimai dauginami su neslepiama euforija, ir žmogus pamiršta, kiek daug būtų įmanoma pačiam pamatyti ir pajusti be jokios technikos.

Paskaitykim Jurijų Liniką: „Vakarinius debesis kartais apšviečia mums nežinomos Gamtos ar kosmoso jėgos, pažvelgi ilgiau į tokius besileidžiančios saulės apšviestus debesis, ir pajunti, kaip toji nežinoma jėga pasiekia ir tave.“ Karelijoje daug miškų ir upių, ir nors Šiaurės eglynai mums atrodo gana niūrūs, galime patikėti, kad Jurijus Linikas nemeluoja rašydamas apie tenykštę šviesą. Kai Lietuvos pajūryje saulė leidžiasi į jūrą, ten niekas neužstoja vakarų skliauto debesų: eik ir grožėkis saulėlydžiu. Bet Nemuno aukštupyje ir vidurupyje galima surasti daug kaimų ir miestelių, kurių gyventojai gal ir norėtų, ir galėtų vakarais stebėti besileidžiančią saulę, susisiekiančią su upės vandeniu, tik kad tą saulėlydį užstoja vandens bokštai, apgriuvusios fermos, iškastų durpynų terikonai ar koks neaiškus, nežinia kam priklausantis surūdijęs dreglainas.

Tiesa, seni terikonai apželia, plytos subyra ir pavirsta į molį, geležiniai karkasai irgi pamažu sugrįžta į pirminį savo būvį – į balų rūdą, o vandens bokštai nugriūva, jų tiesiog nebereikia, nes atsiranda modernesnės vandentiekio siurblinės. Tiktai kartais paaiškėja, kad tas modernumas vis dėlto kenkia aplinkai ir kaimo žmogaus ramybei labiau nei senovinis vandens bokštas. Ūžiantys elektriniai siurbliai su visokiais monometrais, filtrais ir nugeležinimais dažnai genda, jų remontuoti atvažiuoja specialistai iš miesto, kurie neįtikėtinai bjauriai šūkauja ir keikiasi. Šitaip iš pat ryto kaime pradeda kauptis visokios neigiamos anomalijos, ir tu jų nepamirši iki saulėlydžio. Ir tikrai keista, kodėl tad pats naujausias elektros skaitiklis būtinai turi be reikalo blykčioti ir cypti, kodėl tyliai dirbti negali.

Tokias mintis kelia ne tiktai Jurijaus Liniko raštai, bet ir ką tik perskaityta Mariaus Čepulio knyga „Metai. Gamtos fotografo dienoraštis“ (Kaunas, leidykla „Lututė“, 2017). Todėl, kad šioje tikrai geroje ir gražioje knygoje dangaus yra daug. Tai mūsų dangus. Autorius, matyt, ištikimas savojo krašto patriotas, viską fotografuoja Lietuvoje. Kartais jam tenka nulėkti prie jūros ar prie Kuršių marių, kad pajustų, kaip ateina audra. O kartais jis suspėja ir netoli Vilniaus pamatyti, kaip greitai, per vieną naktį, viską užkloja balčiausias sniegas.

Ir kiek tada toks akylas stebėtojas susitinka žvėrių bei paukščių, kurie to sniego nebijo! Kokia stulbinanti akistata su jais balčiausio sniego fone! Bet autorius nėra snobiškas estetas, jis mato viską – ir grėsmingai konfrontuojančias skorpionblakes, ir žiauriai besikaunančius jūrinius erelius, ir labai rūsčiai žvelgiančius stumbrus. Viską, beje, paaiškina įtaigūs ir teisingi fotografijų autoriaus komentarai. Retkarčiais, tiesa, koks originaliai komentuojamas sapnas iškyla kaip egzotiška, ne šios žemės keistenybė, bet ir tuo egzotiškumu nesunku patikėti, nes autorius ir nesapnuodamas dažniausiai elgiasi visai ne taip kaip normalūs žmonės – jis šliaužia sniegu lyg bebras, ankstyvą pavasarį per žemapelkės dumblynus stypčioja basas lyg tilvikas, sugeba šešiolika valandų išstirksoti nė nekrustelėdamas, visas peršalęs ir sustingęs tarsi pelėdgalvio kokonas.

Mariaus Čepulio tekstai, paaiškinantys jo unikalių gamtos fotografijų atsiradimą, nejučiomis man primena ornitologą dr. Eugenijų Drobelį – basą ir alkaną, žingsniuojantį Čepkelių pakraščiu, – tokį Eugenijų matydavome beveik prieš keturiasdešimt metų. Labai aiškiai iškyla pirmojo susitikimo įspūdis: iš Vilniaus į Marcinkonis atvažiavo Jaunųjų rašytojų sekcijos narių ir žurnalistų būrelis nors akies kampu žvilgtelėti į ką tik įsteigtą Čepkelių rezervatą. Geležinkelio stotyje mus lyg ir turėjo pasitikti Eugenijus Drobelis, bet neišvydome jo nei stotyje, nei rezervato direkcijoje. Susirūpinom ieškoti ir susitikome paraistyje – būna tokių laimingų atsitiktinumų!

Jis tikrai ėjo basas, tai galėtų patvirtinti poetas Alis Balbierius ir prozininkas Vytautas Račickas, o kitų anuometinių bendrakeleivių jau nebepamenu... Anuomet apie tai, kad Eugenijus Drobelis vaikšto vienas, kad pajėgia tris paras išbūti raiste su fotoaparatu, teturėdamas duonos kriaukšlį, „Merkio krašte“ rašė žurnalistas Leonas Daugėla. Ir štai dabar, įsiskaitydamas į talentingo jaunosios kartos fotografo Mariaus Čepulio dienoraštinį albumą, galiu tylomis pasidžiaugti, kad neprapuola toji tikrų gamtãžmogių padermė, nebijanti nei šalčio, nei purvo, nei alkio, nei raisto akivarų.

Praėjo keturi dešimtmečiai, o viskas labai panašiai kartojasi... Be abejo, šitokie atkaklūs gamtos tyrinėtojai ir išsaugo tos ypatingos pažintinės, tik keliauninkams fotografams teįmanomos veiklos savitumą, perduodamą iš kartos į kartą, o jų mokslinės ir meninės kūrybos darbuose išlieka užfiksuotos pãčios unikaliausios mūsų krašto augmenijos ir gyvūnijos buveinės, kokių jau seniai nebėra Belgijoje ar Olandijoje. Ir netgi vokiečiai jau karčiai apgailestauja, kad į aukščiausią savosios žemės kalną Švarcvalde nutiesė platų asfaltuotą kelią.

Henrikas Gudavičius grįžta iš Krūčiaus slėnio. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)
Žydi eglė. Iš šių moteriškųjų strobilų išaugs kankorėžiai, o sėklos iš jų pradės byrėti kitų metų žiemą. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)
Uoginės obels žydėjimo pradžia. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)

Gegužės 5-oji

Rytais būna stiprios šalnos, bet pavasaris vis tiek eina labai sparčiai. Jau galima valgyti „vilko baronkas“ – taip dzūkų vadinamus šviežius pušelių ūglius. Tik nederėtų laužyti viršūninių ūglių – pušims labai reikalinga šviesa, o viršūninis metūgis veržliausiai kyla į saulę.

Jau žydi raudonasis ąžuolas, iš tolo jis dabar atrodo visas gelsvas, švieži aštriaskilčiai jo lapai – gelsvai žali. Šalia Rojaus obelaitės baltai pražydo kelios vaistinės česnakūnės, tik nesuprantu, kaip jos čia atsirado. Godotinas tai augalas, ne vien dėl to, kad lapai valgomi ir česnaku kvepia. Stebėtinai gražiai atrodo dideli česnakūnių sąžalynai, labai greitai pakylantys kairiajame Ratnyčėlės krante, netoli Nemuno. Vos tik spėjus peržydėti žibuoklėms ir vištapienėms, tuoj pat kartu su garšvomis bei vaisginomis atsiranda ir česnakūnės. Ir nuostabiai subaltuoja kvepiantys jų žiedai kalninių guobų ir liepų paunksmėje. Natūrali estetika. Ir jokių investicijų, jokios priežiūros nereikia. Liaupsinamieji balčiausių narcizų plotai už Druskonio ežero dabar jau skurdžiai beatrodo – žiedai nuvyto, o naujõs žiedų bangos nėra...

Nežinau, kokia ateitis tų česnakūnių, atsitiktinai atsiradusių mano Sode prie Krūčiaus, visiškai atviroje vietoje, nes joms reikėtų pavėsio ar bent nuošalesnio patvorio. Vakar vaikščiojau po ūksmėtą senslėnį, istorinės Liškiavos karališkąjį Žvėrinčių, ir visą laiką jutau gardų česnakų aromatą. Ir net pagalvojau, kad juk galėtų būti dendrologiškai užfiksuotas ne vien tiktai dilgėlinis ar viksvinis juodalksnynas, o ir česnakūninis juodalksnynas. Čia atsirastų toks mokslinis miško tipo įvardijimas, jeigu tik tos česnakūnės Žvėrinčiuje kasmet šitaip suvešėtų kaip šiemet. Štai ką daro sausra: humusingas aliuvinis Žvėrinčiaus dirvožemis praranda juodalksnynui būdingą drėgmę, ir vaistinės česnakūnės užima karčiųjų kartenių bei liekninių viksvameldžių buveines.

Žydi jovaras (platanalapis klevas). Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)
Žydi meškinis česnakas. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)
Dekoratyvi raudonlapė paprastojo lazdyno forma kartais natūraliai atsiranda miško trake. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)

Gegužės 8-oji

Rytą termometras rodo keturis laipsnius šalčio. Sako, kad Marcinkonyse šįryt buvo net aštuoni laipsniai žemiau nulio. Sako, kad viskas ten nurudavo lyg rudenį. Sausra ir šalnos – pragaištingas derinys. Mano darže apšalo sudygusios baltosios garstyčios. Nušalo ir žemuogių žiedai. Bet ūksmėtuose Vaikšnoro Ravo šlaituose žemuogės dar nepražydo, jos žydės tada, kai šalnų nebus. Štai kaip nesunkiai pamatomas kalvoto, mozaikiško kraštovaizdžio pranašumas. Svarbu tiktai į tokią ramią oikumeną neįsileisti nei traktoriaus, nei dūmijančio motopjūklo, nei kokios naujoviškos žoliapjovės.

Dieną išsiskleidžia pirmieji platanalapių klevų žiedai. Šalnų jie nebijo, nes žiedynų kekės slepiasi tarp lapų, be to, šis klevas, nors dar visai jaunas, gerokai iškyla virš obelų ir skroblų – taip aukštai pavasarinės šalnos jau nebaisios. Nelabai ryškios, bet kokios didelės šio klevo žalsvai gelsvų žiedynų girliandos! Tarpukaryje Juozas Rauktys, pirmojo lietuviško mokslinės dendrologijos veikalo autorius, šį medį vadino baltuoju klevu. Bet botanikas Povilas Snarskis platanalapį klevą prieš septyniasdešimt metų pavadino jovaru.

Paskui jovarais kažkodėl pradėjo vadinti lieknąsias tuopas, labiausiai išplitusias Sūduvos pakelėse. Atrodo, kad užteko vienos populiarios dainos – ir klaidos išlikimas buvo garantuotas. Tai tikrai klaida, žinant, kad lieknoji tuopa į mūsų kraštą atkeliavo iš Vidurinės Azijos, o platanalapis klevas yra mūsų krašto medis, nors kai kuriuose atlasuose ir netgi dendrologijos vadovėliuose jis vadinamas introducentu. Betgi Karaliaučiaus krašte, taigi etninėse baltų žemėse, platanalapis klevas gali iškilti kaip dominantas pirmame miško arde. Vakarų Lietuvos miškuose šis klevas irgi puikiai auga, tiktai kituose regionuose jau apibūdinamas kaip parkų ir sodybų medis. Reikėtų jų sodinti daugiau, gal tada ir gražus jovaro vardas sugrįžtų. Nereikia bijoti, kad rusiškai jovaras yra „javor“, dar neaišku, kas ir iš ko šį vardą kaimyniškai pasiskolino. Juk mūsų liaudies dainose minimas jievaras tikrai nėra slaviškas.

Jovaras – tai plačiašakis ir išnašus medis. Todėl landšafto architektams jis nepatinka, jiems geriau, kad besišakojantys medžiai neužstotų baroko ar gotikos paminklų. Glaustašakė lieknoji tuopa sukelia mažiau rūpesčių. Būna ir maži, tiesiog keružiniai klevai, nesvarbu, kad iš toliau jie atrodo tarsi grybai. Tik nepamiršk triskart per vasarą jų pakirpti – ir bus tau skėtiško grybo pavidalo medis. Jei glaustašakių tuopų ir keružinių klevelių prisiauginsim daug, tada jau turėsim tą špalerinę (labai griežtą ir kontroliuojamą) landšafto architektūrą, apie kurios bėdas rašo Remigijus Pilkauskas straipsnyje „Iššūkis gamtai – kontrolė ir prievarta. Medžių ir krūmų genėjimas kuriant želdynus“ („Kultūros barai“, 2019, Nr. 4). Labai ne kaip atrodo, kai šitokie geometriškai tikslūs želdiniai suformuojami ir bažnyčių šventoriuose, kur tradiciškai turėtų ošti senos liepos ir klevai. Karštą vasaros dieną senų, nė kiek neperformuotų medžių pavėsis kaimo bažnyčios šventoriuje būna pats maloniausias.

Toks dvikamienis medis sukuria aplink save stiprų biologinį lauką. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)
Žydi pavasarinis pelėžirnis. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)
Žydi Rojaus obelis. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)

Gegužės 22-oji

Dar kartą įsitikinau, koks gyvybingas yra mūsų apynys. Gal prieš dvi savaites radau ant keliuko džiūstančią apynio šaknį, atrodė ji lyg stora pakulinė virvė. Sakytum, niekuo nesiskiria nuo virvės. Pakėliau, apžiūrėjau iš arčiau ir prisiminiau, ką Darželių kaimo žoliautoja Marcelė Gaidienė dažnai sakydavo: „Kai žinai, tai skiriasi...“ Ir iš tikrųjų net gerokai apdžiūvusi apynio šaknis – tai vis dėlto ne virvė. Nors ir nepamačiau ant tos šaknies nė vieno gyvybingai miegančio pumpuro, vis dėlto užkasiau ją prie namo sienos ir palaisčiau. Ir štai – pasirodė rausvas, tvirtas ūglelis!

Dabar galiu prisiminti ne tiktai žolininkės Marcelės pamokymą, bet ir tokį paprastą patarimą, pateikiamą kai kuriose sodininkystės knygose: nepraraskite vilties, jei pavasarį pasodintas medelis nesulapoja iki birželio, iškaskite jį ir, jeigu pamatysite bent vieną mažytę baltą šaknelę, vėl pasodinkite, laistykite ir mulčiuokite. Taip ir yra, pats esu ne kartą įsitikinęs, kad augalai turi daugiau kantrybės nei žmonės. Bet kartais nutinka visiškai kitaip: karklų gyvakuoliai ar gyvalazdės, susmaigytos į smėlėtą dirvą, sulapoja itin greitai, o po to pradeda džiūti. Ir laistymas jau nepadeda. Išrauk tokią džiūvančią šaką ir nerasi nė vienos naujos šaknelės.

Teko matyti visiškai išdžiūvusią karklų žaliatvorę Žeimių kaime, prie Nemuno. Pamoka labai aiški: kai būtina ką nors skubiai apsodinti, negalima pasitikėti samdyta, iš toli atvažiuojančia sodintojų brigada, o ir pažįstamus savo kaimo talkininkus reikėtų supratingai pakontroliuoti. Jei sodini į smėlį, neužtenka palaistyti vieną kartą. Nuoga karklo šaka pavasarį gali sulapoti ir ant keliuko numesta, juk ne šaknys maitina atbundančius pumpurus, o medienos sultys. Bet tos gyvybingos sultys išsenka, jeigu nepradeda drėgmės siurbti naujos šaknelės.

Kiekvieną pavasarį – vis keistesnės sodininkystės pamokos. Ta išdžiūvusi, bet gyvybės nepraradusi apynio šaknis mane šiek tiek nustebino. Gal keletą dienų ant saulės apšviesto keliuko išgulėjo lyg apšiurusi virvė, ir niekas praeidamas jos nepakėlė, nors tikrai atrodė tartum dar patvari, tik kažkiek apipešiota virvapalaikė. Nepakėlė – nepatyrė jokios pavasarinės pamokos, jokios nuostabos... Šį kartą nuostaba tebuvo skirta man.

Pamokos būna labai įvairios. Štai kaimynas Juozas džiaugiasi, kad labai gražiai atsinaujino jo storalapės bergenijos, ir dėkoti už tai reikia stirnoms. Žiemą stirnos tas visžales bergenijas pirmiausia nugraužia kapinėse, o paskui ateina ir į kiemų darželius. Bergenijų šakniastiebiai labai stori, pavasarį iš jų išauga nauji lapai, žalesni už tuos, kurie peržiemojo... Apie stirnas ir apie briedžius aš turiu savo nuomonę – visi kanopiniai skeltanagiai Sode prie Krūčiaus padaro daug žalos, ypač mėgsta jaunus šermukšnius, kai kurias obelaites ir net dygias gudobeles. Kartais stirninai išspardo mano perkūnropes. O birželio pradžioje jie pradeda trinti savo jaunus ragus į liaunų medelių kamienus, tad privalau apsergėti želdinius specialiai įkaldamas apsauginius lazdynų kuolus.

Šiandien – Tarptautinė biologinės įvairovės diena. Todėl dviračiu nuvažiavau į Druskininkus ir pasivaikščiojau po neseniai sukurtą „Eglės“ sanatorijos Vaistažolių sodą. Gražu! Daug darbo, daug rūpesčių šio Sodo kūrėjams, bet kai šitiek žydinčių ir kvepiančių žolynų regima vienoje vietoje – gražu. Žinoma, ir vanduo čia specialiomis žarnomis atiteka, ir mulčias mašinomis atvežamas, tačiau biologinė įvairovė šalia „Eglės“ ir „Žilvino“ sanatorijų tikrai sukurta. Gal tiktai vaikštinėti po tą aromaterapijos parką reikėtų vakarais, kai visos žolės ir žydintys krūmai labiau kvepia.

O sausra tęsiasi. Ūžtelėjo prieš dvi dienas trumpa liūtis su krušos ledukais, bet nei dirvožemis, nei miško paklotė jokios permainos nepajuto. Jau matau, kad bulves sodinti reikės taip, kaip moko gamtinės daržininkystės entuziastas Saulius Jasionis – sodinti iš anksto žinant, kad derlių teks dalintis su pelėmis ir pelėnais. Bulvių vegetacija trumpa, jos spėja užaugti ir birželio viduryje pasodintos, tiktai svarbu, kad neužpultų kolorado vabalai ir kad užtektų drėgmės.

Žydi drugiažiedė našlaitė. Šalia – didžiojo debesylo lapai. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)
Šalia Krūčiaus srovės – dvi Raudonosios knygos rūšys: daugiametė blizgė ir gebenė lipikė. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)