Cathopic.com nuotrauka

Prieš atsisveikindami, pasakome tai, kas svarbiausia, ko galbūt negalėjome ar nenorėjome kalbėti anksčiau. Atsisveikinimas su artimaisiais prieš išsiskiriant visam laikui būna ypač reikšmingas – kiekvienas žodis turi ypatingą svorį. Tai reikia prisiminti, gilinantis į Jėzaus atsisveikinimo su savo mokiniais kalbą per Paskutinę vakarienę (Jn 13, 31–16, 33).

Jėzus jam atsakė: Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nesilaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs. Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, o Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, ­– jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs. Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi! Jūs girdėjote, kaip aš pasakiau: aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus! Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, kad aš keliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane aukštesnis.  Ir dabar, prieš įvykstant, jums pasakiau, kad tikėtumėte, kada tai bus įvykę. (Jn 14, 23–29)

Svarbiausias Jėzaus atsisveikinimo žodžio motyvas – meilė. Išreiškiama ne vien žodžiais, bet ir darbais. Meilė, nepaliekanti vietos baimei ir liūdesiui. Ten, prie stalo, Jėzus, numazgodamas savo mokinių kojas, parodė jiems savo meilę iki galo. O po to paaiškino, kad tik tas, kuris jį myli, bus mylimas Tėvo ir gebės laikytis jo žodžio. Kokio žodžio? Įsakymo mylėti vienas kitą, kaip jis mus pamilo (Jn 13, 34). Vien pareigos jausmo nepakanka, idant laikytumėmės šio įsakymo. Tik mylėdami Kristų, galime mylėti vienas kitą. Ir tik iš šios meilės žmonėms tampa aišku, kad esame Kristaus mokiniai (Jn 13, 35).

Jei mylėtumėte mane…  Akivaizdu, kad dvylika, kuriems visų pirma buvo skirti šie žodžiai, Jėzaus dar nemylėjo arba mylėjo per mažai. Nors meilę sunku pamatuoti, Dievas, tiriantis širdis, žino jos saiką: jos gausios nuodėmės jai atleidžiamos, nes ji labai pamilo, o kam mažai atleista, tas menkai myli (Lk 7, 47). Jėzus taip pasakė apie moterį, kuri savo ašaromis plovė jam kojas. Miesto (greičiausiai Naino) bendruomenė ją buvo pasmerkusi, o Jėzus išteisino. Dėl jos didelės meilės ir tikėjimo. Pagal šią Viešpaties logiką išeitų, kad apaštalai iki Jėzaus kančios labiau panašėjo į fariziejų Simoną, kurio namuose mylinti moteris mazgojo dulkinas Viešpaties kojas. Jie vis dar buvo labai geros nuomonės apie save, vis dar stiprūs ir dar nenuovokūs, kiek daug kainuos jų gausių nuodėmių atpirkimas. Jėzaus jie dar nemylėjo, nes, jų požiūriu, nedaug tebuvo tų nuodėmių, kurias Viešpats turėjo jiems atleisti.

Vertinant chronologiškai, reikėtų sakyti, kad Paskutinės vakarienės metu Jėzus pasekė Naino nusidėjėlės pėdomis. Nors, be abejo, buvo atvirkščiai. Tai ji sekė Kristumi. Moters meilė Viešpačiui tebuvo amžinos Dievo meilės žmogui atspindys. Ji mazgojo Dievo Sūnaus kojas, o šis – visų mūsų širdis. Jie abu panašūs. Nes abu mylėjo. Viena – labai, o kitas iki galo. Graikų kalba pastarasis žodis, telos, reiškia ir tobulumą. Jėzaus meilė tobula. O apaštalai dar ne. Jis myli iki galo, tobulai. O jo mokiniams tai tik naujo Meilės kelio pradžia. Juo eiti bus nelengva, nes kiekvienam teks paimti ir nešti savo kryžių. Be Vedlio nueiti iki galo nepavyks. Tik sekdami juo, apaštalai užkops į savąjį Golgotos kalną – ten, kur mylima iki galo.  

Todėl atsisveikindamas su savaisiais Jėzus prabyla apie kitą Globėją, kurį duos Tėvas ir Sūnus, Tiesos Dvasią – Vedlį, įvesiantį juos į visą tiesą (Jn 16, 13). Šventoji Dvasia, priešingai nei Jėzus, pasiliks su mokiniais per amžius, tad jų nelaukia našlaičių dalia (Jn 14, 18). Per Šventąją Dvasią Tėvas ir Sūnus ateis ir apsigyvens pas juos (Jn 14, 23). Graikų kalba tai skamba dar išraiškingiau: ateisime pas jį ir pasidarysime sau būstą. Globėjas ne tik primins Jėzaus mokslą, bet ir perduos Meilę. Paulius tai įvardina štai kaip: Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota (Rom 5, 5). Be meilės nėra gyvenimo, o juo labiau krikščionybės. Į tikėjimo bendruomenes meilė ateina kartu su Šventąja Dvasia. Ten, kur liūdinama Dvasia, gęsta ir meilė. Apaštalas, pasakęs, kad Kristaus kūnas augina ir ugdo save meilėje, čia pat priduria: neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios (Ef 4, 16.30). Mat mylime ne iš savęs, o būdami pripildyti Šventosios Dvasios. Šis meilės šaltinis niekuomet neišsenka. Meilė niekuomet nesibaigia.

Kitame laiške Paulius gyvenimą su Šventąja Dvasia palygina sodui (gal Edeno?), kurio medžiai brandina nuostabius vaisius. Atėjus derliaus-brandos metui, jie surenkami: O Dvasios derlius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, didi kantrybė, gerumas, dosnumas, ištikimybė, romumas, savitvarda. Įstatymas tam neprieštarauja! (Gal 5, 22–23, vertimas mano). Graikų kalba daiktavardis karpos reiškia tiek vaisų, tiek derlių. Kadangi čia pavartota vienaskaita, o vaisių išvardyta tiek daug, labiau tikėtina, kad metafora numano didelį derlių sode, kurio didžiausias medis yra Meilė. Įstatymas, kaip Dievo įsakymų vykdymas žmogiškomis pastangomis, šio derliaus sunokinti niekaip negali. Bet – čia ir slepiasi Pauliaus ironija – jis negali tokiam derliui ir prieštarauti.

Dabar grįžkime prie apaštalų. Jėzaus išdavystė, nukryžiavimas ir mirtis, regis, gramzdino juos vis giliau liūdesio liūne. Tačiau nei vienas, išskyrus išdaviką, nepaskendo. Po Jėzaus prisikėlimo mokinius regime vis dar išsigandusius ir už uždarų durų. Tačiau artėja Sekminės! Jų ugnis sudegins likusius baimės ir nepasitikėjimo pelus. Prisipildę Šventosios Dvasios jie plačiai atvers duris. Ne tik savo miestui, bet ir visam pasauliui. Dvasios vedami jie skelbs Evangeliją visai kūrinijai ir po truputį ją pamils. Jų menka meilė taps tokia didelė, kad didžioji dauguma ryšis atiduoti savo gyvybę dėl Jėzaus, dėl Evangelijos ir dėl visų mūsų. Pirmųjų kraujas taps Bažnyčios sėkla. Ne įsakymais ir juo labiau ne kalaviju galiausiai bus pavergta Romos imperija, bet Dvasios galia ir jos įkvėpta meile.

Apaštalų pasikeitimas teikia vilties ir mums.  Ir mes nebūgštaukime ir nenusiminkime. Jei pasitikėsime Tėvo ir Sūnaus mums duotu Globėju bei Vedliu, pažinsime tiesą ir galiausiai išmoksime mylėti.