Emilija Petrauskienė „Rožė“.

EMILIJĄ PETRAUSKIENĘ daugelis pažįsta kaip Antakalnio poliklinikos šeimos gydytoją. Tačiau jau daugiau nei 10 metų ji užsiima analogine fotografija. Joje naudojama senoji šlapio kolodijaus technika vaizdams suteikia sentimentalumo, išryškina jų grafinę tekstūrą. Tai ilgas fotografinis procesas, sustiprinantis užfiksuotą laikiškumo ir praeities įspūdį.

Fotografuojančios medikės įkvėpimo šaltinis – gamta, sodai, senoviniai moksliniai herbariumai ir klasikiniai natiurmortai. Didelę dalį savo vaikystės ji praleido sode, neatsitiktinai ir jos keliaujančios parodos pavadinimas – „Sidabrinis sodas“. Kaip ją apibūdina pati autorė: „Tai vaikystės sode akimirkos, įšaldytos sidabre. Viskas prasidėjo nuo minties atkurti vaikystės sodą ir gėlynus. Mano prisiminimuose šis sodas stebuklingas, tarsi sapnas – paslaptingas, pilnas įdomių spalvingų gėlių, tarp kurių žiedų nardo vabzdžiai, kvapnių žolelių, šviesos, žaidžiančios lapuose. Tai kelionė laiku atgal, kur nebuvo skubėjimo. Grįžtant įpraeitį, iš sodo dingsta spalvos, lieka tik šviesa ir augalų forma, tekstūra.“

Lietuvos medicinos bibliotekoje gegužę eksponuota E. Petrauskienės paroda „Sidabrinis sodas“. Dalijamės keliais pokalbio su autore fragmentais.

Medikė, fotografė Emilija Petrauskienė (centre). Asmeninio archyvo nuotrauka

Esate šeimos gydytoja. Kaip pasirinkote medikės kelią?

Kiek save atsimenu, visą laiką norėjau būti gydytoja. Gal tai buvo tėvų įtaka, nežinau, bet visuomet mėgau bendrauti, turiu gan stiprų empatijos jausmą, todėl noriu pagelbėti žmogui, jei tik kuo nors galiu. Šito kelio visiškai nesigailiu, nors darbas dėl emocinio krūvio ir pacientų srauto iš tiesų nelengvas. Todėl hobis ar kitoks veiklos pakeitimas būtinas. 

Fotografuojantys, kuriantys medikai – kokie jie? Ar pažįstate daugiau tokių?

Fotografuojančių ir kuriančių medikų pažįstu nemažai. Mano šeimos gydytojas taip pat fotografuoja. Fotografija, kūryba yra labai puiki atsvara, leidžianti pailsėti emociškai.

Koks yra medicinos ir fotografijos santykis?

Studijuojant mediciną, susiformavo gal kiek kitoks požiūris į meną, vaizdinis matymas. Tapo gal kiek labiau anatomiškas. Norisi pažiūrėti giliau, arčiau, smulkiau, ištyrinėjant detales, kartais galbūt net pernelyg akademiškai. Taip pat norisi švaros kompozicijoje ir grožio, estetikos. Tai tarsi atsvara ligai, liūdesiui, skausmui, patologijai, su kuriais kasdieną susiduriu savo darbe. Apskritai patinka estetiškas, pozityvus, keliantis gerų emocijų menas. Vengiu negatyvo. 

Kaip susidomėjote analogine fotografija?

Fotografija susidomėjau maždaug prieš 12 metų, kai gimė pirmasis vaikas. Vyras padovanojo skaitmeninį veidrodinį fotoaparatą ir taip paskatino fotografuoti. Pradėjau ieškoti informacijos internete, prisijungiau prie būrelio entuziastų tuomet labai populiariame forume supermama.lt. Kad ir kaip tai juokingai atrodytų, tačiau ten surastų bendraminčių dėka aš labai daug ko išmokau: dalijomės skaitiniais apie žymiausius fotografus, kritikavome ir palaikėme vieni kitus, mokėmės fotografijos techninių pagrindų, lavinome meninį fotografijos matymą, eksperimentavome.

Išmokusi skaitmeninės fotografijos pagrindų, pabandžiau fotografuoti juosta. Tuomet supratau, kad vaizdas juostelėje man yra mielesnis už skaitmeninį, kur labai daug kas priklauso nuo programinės įrangos ir mokėjimo ja apdoroti vaizdą. O analoginėje fotografijoje, prieš padarant kadrą, reikia gerai apgalvoti, nes nufotografavęs nebegali nukirpti, ištiesinti ar ištrinti kadro detalių. Kiekvienas kadras kainuoja daugiau, todėl, prieš spausdamas mygtuką, gerai apgalvoji, ar ši akimirka tikrai svarbi, o kartais verčiau ilgiau palauki tos tikrosios akimirkos. Kadrai tampa tikresni, išlaukti.

Emilija Petrauskienė „Melisa“.
Emilija Petrauskienė „Pavasario sodas“.

Mano fotografijoms labai svarbi šviesa, nes kolodijus labai nejautrus šviesai, todėl laukiu saulėtų rytų. Bet ir esant gerai šviesai, ekspozicija trunka apie 1,5 minutės. Todėl labai svarbu, kad augalas nesujudėtų, nebūtų jokio vėjo.

Ar jūsų aplinkoje buvo fotografuojančių? Kas buvo jūsų mokytojai?

Iš vaikystės turiu nuostabių fotografijų, tad, matyt, mano aplinkoje nuo mažumės buvo fotografuojančiųjų. Tėtis mėgo fotografuoti. Mama vis pamokydavo kompozicijos pagrindų, nes mokėsi tapybos ir piešimo, puikiai piešė. Taigi meninio matymo galbūt netikslingai, bet mokiausi visą vaikystę. Tačiau fotografija atėjo gerokai vėliau, jau suaugus. Savo didžiausiu mokytoju laikau Gintautą Trimaką, pas kurį lankiau užsiėmimus. Jis įdiegė supratimą apie meninį matymą, suvokimą, kodėl aš būtent taip, o ne kitaip padarau kadrą, ką noriu tuo parodyti.

Kas jums fotografavimo procese įdomiausia? Ar viena pati viską atliekate?

Fotografuojant man įdomiausia pamatyti galutinį rezultatą. Smalsumas, o kaipgi pavyko, išnyksta skaitmeninėje fotografijoje, kur gautą vaizdą matai iš karto. Fotografuojant juosta ar kolodijumi reikia laukti. Dažnai pamirštu nunešti juostą išryškinti ir rezultatą pamatau po kokių pusės metų, kai prisiruošiu. Savo „Sidabrinio sodo“ seriją kuriu šlapio kolodijaus technika.

Tai yra XIX a. vidurio technika: ant skaidrios plokštelės liejama plėvelė, ji įjautrinama sidabru ir fotografuojama. Taip fotografuodama bendrą vaizdą pamatau iš karto padariusi kadrą ir ištraukusi plokštelę iš fiksažo, tačiau visas grožis pasimato atspaudus nuotrauką ant popieriaus. Tai užtrunka. Visą procesą darau pati: ruošiu šviesiai jautrią plokštelę, ryškinu, fiksuoju, vėliau iš gauto negatyvo spausdinu nuotraukas tamsiame kambary prie raudonos šviesos.

Kaip jūsų fotografijose dalyvauja šviesa? Koks jose dinamikos ir statikos santykis?

Mano fotografijoms labai svarbi šviesa, nes kolodijus labai nejautrus šviesai, todėl laukiu saulėtų rytų. Bet ir esant gerai šviesai, ekspozicija trunka apie 1,5 minutės. Todėl labai svarbu, kad augalas nesujudėtų, nebūtų jokio vėjo. Sujudėjus objektui fotografija nepavyksta arba kartais labai pagelbėja kompozicijai. Turiu dilgėlės fotografiją, kurios lapelis juda vėjyje, fotografija puiki.

Fotografuojate sodo augalus. Ar jie visi fotogeniški?

Augalai labai ramūs ir kantrūs. Gali juos dėlioti, kaip tik nori, jie nesipiktina, kad vienos nuotraukos pagaminimas gali užtrukti ir pusę valandos ar daugiau. Tačiau yra ir išties nefotogeniškų augalų. Kolodijus ypač nejautrus raudonai, geltonai, oranžinei spalvai, todėl šios spalvos augalus fotografuoti yra labai sunku. Yra keletas augalų, kurių man vis dar nepavyko tinkamai nufotografuoti – gelsvė, žibutė, krapas, petražolė. Su nasturta irgi ilgai vargau, tačiau galų gale pavyko puikus darbas. Tiesiog būna, kad nesidėlioja kompozicija, blogai krinta šviesa ir negaliu gauti man patinkančio vaizdo.

Pavykusi augalo fotografija. Kokia ji? Kaip atsirenkate?

Labai sunkus klausimas. Kadangi fotografuojant šia technika būna nemažai šiukšlių, artefaktų, tai ir šios, atrodytų, klaidos yra svarbios bendram vaizdui. Kartais šie artefaktai sugadina lyg ir gerą darbą, tačiau kartais padaro dar puikesnį ir sukuria geresnę kadro nuotaiką. Čia turbūt ir suveikia tiesiog meninis matymas.

Emilija Petrauskienė „Tulpė, balta“.
Emilija Petrauskienė „Medetkos“.

Labai norėčiau padaryti „Sodo knygą“ su savo iliustracijomis. Pati turiu savo sodo knygą, kur žymiuosi augalus, kuriuos turiu ar įsigyju naujai, vedu žiemos orų dienoraštį, braižau gėlynų schemas.

Kokia jūsų pačios daryta nuotrauka jums mėgstamiausia?

Turiu keletą mėgstamiausių, tačiau „Medetkos“ turbūt yra mano mylimiausia. Ji man ypatinga. Galiu ją tyrinėti ilgai – kiekvieną žiedlapį, lapelį ar sėklytę. 

Jeigu ne augalus, ką dar fotografuotumėte?

Viskas prasidėjo nuo šeimos fotografavimo, tačiau pati labai nemėgstu fotografuotis ir galvoju, kad kitiems taip pat galiu sukelti diskomfortą juos fotografuodama. Tad žmones fotografuoju retai, tik šeimyną. Man labai patinka architektūros, gamtos fotografija.

Kaip kolegos ir šeima vertina jūsų fotografijas?

Jei atvirai, tai net nelabai ir žinau, kaip vertina. Kai kurie kolegos tikrai domisi, palaiko. Bet stengiuosi pasakojimais apie asmeninius užsiėmimus kitų neapkrauti, žinoma, labai smagu pasidžiaugti laimėjimais ar pasiekimas. Šeimyna tikrai palaiko, tačiau kartais tenka juos nuskriausti laiko trūkumu, ypač jeigu ruošiuosi parodai. Tuomet laikas tikrai sutirpsta. 

Kada randate laiko fotografijai?

Laiko yra visuomet, svarbu tik susidėlioti dienos planus. Dažniausiai fotografuoju rytais prieš darbą arba savaitgaliais. Man labai svarbu šviesa, o rytą ji pati geriausia. Be to, galiu fotografuoti tik saulėtais rytais, apniukusią dieną man nepakanka šviesos. Tai nėra kasdieninis darbas, todėl kelias valandas laiko per savaitę ar dvi visuomet atrandu. O fotografijas kartais tenka spausdinti ir iki vidurnakčio. Bet kadangi tai darau gana retai, tik ruošiantis parodoms, suspėju. 

Surengėte ne vieną parodą, taip pat dalyvaujate ir konkursuose. Kurie iš jų labiausiai įsiminė?

Kiekviena paroda savaip įsimintina. Pirmoji buvo VU botanikos sode, nuostabioje erdvėje. Parodos metu vyko vasaros žiedų paroda, kai greta mano paveikslų buvo primerkta puokštės vasaros gėlių. Kauno botanikos sode paroda po atviru dangumi, kurios stendai stovi iki šiol, puikiai peržiemoję. Labai tuo džiaugiuosi. Dalyvaujant konkursuose, darbai kartais pakliūva į netikėčiausias vietas – Kalgarį, Niujorką, Teksasą, Pietų Karoliną. Su vienu darbu buvau nominuota pasaulinio „Sony“ fotografijos konkursui. Po šios nominacijos patikėjau, kad mano darbai įdomus ne tik man vienai, o ir platesniam ratui. Tai paskatino dirbti toliau ir rodyti savo darbus. Jei ne ši nominacija, matyt, taip ir būčiau tyliai sau liejusi kolodijų, ir niekas apie tai nežinotų.

Kokie jūsų ateities kūrybiniai planai ir idėjos? Gal planuojate leisti fotografijų albumą?

Labai didelių planų šiuo metu neturiu. Tiesiog fotografuoju savo malonumui, ir tiek. Kadangi tai yra mano hobis, man nėra būtina keltis sau didelių tikslų. Džiaugiuosi, kai kviečia į parodas, dalyvauju konkursuose ir toliau kuriu savo herbariumą. Manau, knyga ar albumas kada nors atsiras. Labai norėčiau padaryti „Sodo knygą“ su savo iliustracijomis. Pati turiu savo sodo knygą, kur žymiuosi augalus, kuriuos turiu ar įsigyju naujai, vedu žiemos orų dienoraštį, braižau gėlynų schemas.

Daugiau informacijos apie autorę galite rasti jos asmeninėje svetainėje www.epetrauskiene.lt.