Iš kairės: Julius Kaupas, Henrikas Nagys, Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka-Niliūnas (Vokietija, 1947 m.). Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Bene 1989 m. Lietuvoje buvo išleista Alfonso Nykos-Niliūno poezijos knyga. Man regis, tik tada aš ir sužinojau, kad yra toks poetas, kad jis gimė netoli Utenos, kurioje gyvenu nuo 1978 m.

Tuomet daug kartų skaičiau eilėraštį „Mokyklos fotografija“:

Inertiški ir dar nė nepradėję

Formuotis žiauriai primityvūs

Vaikiški veidai – nuogi, nespėję prisidengti

Ciniškai švelniom grimasom, pro kurias

Žiūri dar neišmokę slėptis būsimi

Prekiautojai skausmu ir duona,

Savižudžiai ir masiniai žudikai.

Man jau tuomet atrodė, kad pedagogika daug praranda į savo valdas retokai įsileisdama grožinę literatūrą. Dar vis pagalvodavau, kad pirmiausia ja ir reikėtų remtis. Praėjo daug metų, tačiau šis eilėraštis vis mano sąmonėje. Kodėl? Gal kad taip netikėtai pažiūrima, taip netikėtai interpretuojama. (Nejaugi ir taip galima pagalvoti?) Pamenu, mokykloje cituodavau šį kūrinį ar užrašydavau lentoje ir nupiešdavau didelį klaustuką. Diskutuodavome. Ilgą laiką noras suprasti šio poeto meninį žodį buvo susijęs ir su eilėraščiais „Mokyklos fotografija“, „Mokytojas“. Kita vertus, tuomet (prieš 1990-uosius) neišnykdavo nuostaba: kokia gili poezija, kokia tikra; kaip aš galėjau gyventi be jos... Dabar tas pats pojūtis...

O vėliau atradau šio rašytojo „Dienoraščio fragmentus“. Irgi nuostaba: štai ką reiškia inteligento, intelektualo dvasiniai rūpesčiai; kaip gražiai galima jausti tėviškę būnant toli nuo jos; kad vaikystės spalvos padeda gyventi; kad įmanoma suderinti būties išgyvenimus su buitimi.

Po kurio laiko panorau susirasti Nemeikščiuose poeto tėviškę. Tie mano ėjimai, ieškojimai verti tiek humoristo, tiek novelisto plunksnos. Pamenu, kad daug kas nieko apie tai, jog čia kažkada gyveno garsus poetas, negirdėjo. Kažkada, kai vienai moteriai priminiau, kas ten dabar įsikūręs, ji reagavo impulsyviai: „Tai kur jūs anksčiau buvot? Reikėjo iškart žmoniškai pasakyti. Ut – tas gražus namas su tuo gražiu stogu.“

Pamenu, kartą vaikščiodamas aplink susigundžiau paragauti obuolį – man atrodė, kad šalia kelio auganti sena obelis prisimena poeto žingsnius, žvilgsnius. Paskui reagavau taip: nuėjau pas dabartinį tos teritorijos savininką ir prisipažinau, atsiprašiau. „Aš jums galiu duoti visą maišą obuolių“, – išgirdau žaismingą atsakymą. Malonu, kad teritorija, kuri saugo poeto buvimą čia, gražiai rūpinamasi – tąkart galvojau.

„Dienoraščio fragmentus“ skaitau dažniau nei šio kūrėjo poeziją, straipsnius apie literatūrą. Jie nuolat mane verčia medituoti įvairiomis temomis, provokuoja, skatina prisiminti savuosius Nemeikščius – Paukšteliškes. Jau seniai esu išsirašęs šį sakinį: „Nuostabi gegužės diena, sakau sau, ir sakinį užbaigiu jau automatiškai: kaip Nemeikščiuose.“

Esu išsirašęs ir kai kuriuos tėviškės įvaizdžius ar detales: Nemeikščių sniegas, pavasario vandenys, avilys, bitės, gandrai, beržas, paversmių purienos, pakluonės klevai, žemuogės, kregždės, stalas, vėlyvo rudens gėlių puokštė, jurginai, laikrodis, langai... Atgydavo ir mano tėviškės orientyrai, kurie stiprino ir augino. Vienąsyk dukrai ir žentui Nemeikščiuose priminiau, kaip šioje vietoje jautėsi gabus menininkas. Gal prieš metus pagalvojau, kad būtų galima išleisti unikalią knygą, susidedančią iš sakinių, kuriuose minimas šis kaimas. Įsivaizdavau ją, bet po kurio laiko suvokiau, kad reikia konteksto – visų kūrinių. Bet kai „Dienoraščių fragmentuose“ atsiverti paskutinius puslapius, susirandi žodį „Nemeikščiai“ ir imi skaityti tik tas vietas, kur tai paminėta, yra labai gera, įdomu.

„Dienoraščio fragmentai“ atverdavo, atveria netikėtus prisipažinimus, gal net paradoksalias mintis, kurių iš karto net nesuprasdavau ar kuriomis nepatikėdavau. Man atrodydavo, jog vieną kitą tezę padiktavo tos akimirkos nuotaika, kad po kelių dienų gal kitaip būtų. Bet mąstymas sužadintas, jau gyveni kitaip. Reikėtų pacituoti? Na taip... Tarkim, toks sakinys: „Dabar aš esu beveik absoliučiai tikras, jeigu būčiau labiau mylėjęs žmones, ne knygas, nebūčiau parašęs nė vienos eilutės.“ Šį pavasarį iš vieno gabaus menininko išgirdau panašų prisipažinimą: jeigu būčiau buvęs labai geras visiems, nieko nebūčiau sukūręs... Nežinau, ar tai dėsningumų, ar išimčių užuomazgos.

Mokytojaudamas vis prisimindavau šią poeto mintį: „Aš rašau taip, kad mano poezija būtų nesuprantama tiems, kuriems ji nereikalinga, tokiu būdu mėgindamas ją apsaugoti nuo vulgarizavimo ir išnykimo.“ Kartą galvojant apie tai paskambina bičiulių sūnus abiturientas: mokytoja uždavė namie išanalizuoti eilėraštį „Skausmo geometrija“. Na parašyti bent kelis puslapius. O žmogus, sako, visiškai nieko nesupranta. Na visiškai nieko. Derėtų eilėraštį skaitytojams priminti:

Skausmo geometrija:

Linija – gimimo

Džiaugsmas ir pasaulis,

Mirštąs amžinai ir krintąs

Į niekieno bedugnę

Šiapus ir Anapus.

Ilgai jam kalbėjau telefonu nesuprasdamas, ką veikiu: prie poezijos artinu ar nuo jos tolinu. Mano manymu, mokinių artinimas prie poezijos viena problemiškiausių mokytojo lituanisto priedermių. Galbūt visais laikais ir visame pasaulyje.

Kuprinėje dažnai būna lapelis su šia citata: „Duoti nesitikint ir nereikalaujant dėkingumo yra aukščiausio rango moralinis gestas ta pačia prasme, kaip tikėtis arba reikalauti dėkingumo yra didžiausia kvailystė, nes šiame pasaulyje duodanti ranka įkandama, o atimanti bučiuojama. Nes mes visi esame gimę vergai, kurie smūgius vertina labiau nei pagalbos ranką.“ Kai skaitydavau ir skaitau „Dienoraščio fragmentus“ vis prisimenu ir cituotą mintį. Arba kai prisėdu prie Marko Aurelijaus ar Senekos, šalia būna ir Alfonso Nykos-Niliūno, mano manymu, kategoriškas / nekategoriškas tvirtinimas. Bet kasdienybėje gana dažnai tai prisimenu mėgindamas įvertinti poelgius, žodžius, galvodamas apie tai, kas amžina, o kas – laikina.

Neseniai pajutau: gyvenu galvodamas ir apie Alfonsą Nyką-Niliūną. Bet iškart: „O gal tai pretenzinga, nekuklu?..“