Šventųjų Marcelino ir Petro nukankinimas. Iliuminacija iš Weissenauer passionale | Frater Rufillus (12 a.)

Birželio 2 d. – šv. kankinių Marcelino ir Petro minėjimas.

Seniausią žinią, kuri pasiekia mus apie šv. Marcelino ir Petro kankinystę (304 m.), įvykusią Diokleciano persekiojimo metu, yra užrašęs popiežius Damazas (384 m.). Būdamas jaunas Damazas visą istoriją išgirdo iš budelio lūpų.

Remiantis popiežiaus liudijimu, teisėjas įsakė kankiniams nukirsti galvas miške, kad jų palaidojimo vieta liktų nežinoma. Nuvesti į kankinimo vietą, Marcelijus ir Petras patys savo rankomis išsikasė sau kapą, kuriame po nukankinimo liko gulėti jų kūnai. Vėliau gailestinga moteris Liucija, sužinojusi apie įvykė, pasirūpino palaikų perlaidojimu kitoje vietoje.

Jų naująją palaidojimo vietą nurodo Jeronimo Martirologija (VI a.), kurioje priduriama, kad Marcelijus buvo kunigas, o Petras – egzorcistas. Jų minėjimo diena – birželio 2 d. Kankinių kapai kaip piligrimystės vieta ėmė garsėti VII a., o minėjimo diena nurodyta visose liturginėse knygose.

Šventųjų Marcelino ir Petro nukankinimas. Speculum Historiale (XV a.)

Pasak kai kurių šaltinių, Konstantinas pastatė jų garbei baziliką. Kankinių palaidojimo vietoje popiežiaus Damazas pastatė paminklą su jų garbei iškaltu himnu.

Gotų siautėjimo metu paminklas buvo nugriautas, bet vėliau popiežius Vigilijus jį atstatė.

Panašiu metu buvo sukurta pasija, atkartojanti Damazo žodžius, tačiau prideda ir netikslių žinių, pasak kurių šventieji Marcelijus ir Petras buvo susiję su kankiniais Artemijumi, Sekunda ir Paulina; kad jų kankintojas buvo vardu Dorotėjas, senatvėje atsivertęs į krikščionybę, jį neva pakrikštijo popiežius Julijus I.

Krikščioniškoje ikonografijoje šie kankiniai vaizduojami kaip vidutinio amžiaus vyrai, su tonzūromis, rankoje laikantys palmės šakeles (kankinystės simbolis).