Karo belaisvio J. Ratel‘io kapas Gelžinių kaimo kapinaitėse.

Klaipėdos krašto buvimas Rytų Prūsijos dalimi paliko jame ne vieną istorijos pėdsaką, tarp kurių – ir prancūzų karo belaisvių (KB) palaikai šiame krašte.

Dvi didžiausios kaimyninės Europos valstybės Vokietija ir Prancūzija, kovodamos dėl įtakos žemyne ir visame pasaulyje, tarpusavyje kovojo ne vieną kartą: 1870–1871 m. vyko Prancūzijos-Prūsijos karas, 1914–1918 m. ir 1939–1945 m. šios valstybės kariavo priešingose pusėse per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. Per šiuos karinius konfliktus į nelaisvę paimti prancūzai KB Klaipėdos krašte buvo naudojami kaip darbo jėga pramonėje, žemės ūkyje, prekyboje ir paslaugų sferoje. 1870–1871 m. kare į nelaisvę patekę KB prancūzai prisidėjo prie karaliaus Vilhelmo (dabar Klaipėdos) kanalo ruožo nuo Drevernos iki Malkų įlankos kasimo darbų. Jų atminimas ir nuveikti darbai buvo įamžinti paminklu, kuris sovietinės valdžios buvo sunaikintas pokariu kaip nacistinės valdžios palikimas. 1993 m. Klaipėdoje prie Malkų įlankos jiems atminti buvo atidengtas naujas paminklas. O 2018 m. rudenį Nidoje ant Parnidžio kopos atsirado dar vienas šį kartą Pirmojo pasaulinio karo KB prancūzų, prisidėjusių prie Kuršių nerijos kraštovaizdžio, apželdinant kopas, kūrimo, atminimo akcentas – skulptoriaus Kęstučio Musteikio sukurtas paukščiu papuoštas akmeninis suolelis. Daugiau nei šimtmečiu nuo mūsų nutolęs prancūzų KB buvimas Klaipėdos krašte daugiau mažiau įamžintas, nors tai dėl įvykių senaties apipinta įvairiomis prielaidomis ir legendomis.

Akivaizdu, kad atėjo eilė rimčiau pažvelgti ir į Antrojo pasaulinio karo prancūzų ir belgų KB 1940–1944 m. buvimą, kurio faktai lengvai randami Prancūzijos, Vokietijos ir Belgijos kariniuose archyvuose. 1940 m. į nacistinės Vokietijos nelaisvę patekę apie 2 milijonai prancūzų ir apie 225 tūkst. belgų KB buvo apgyvendinami Vokietijos ir jų okupuotų kraštų teritorijose steigiamose KB stovyklose, vėliau įdarbinami įvairiuose darbuose. Viena jų labiausiai į šiaurę nutolusi 1939 m. rugsėjo 6 d. buvo įkurta Rytų Prūsijoje, 30 km į pietus nuo Karaliaučiaus, šalia prūsų Yluvos miestelio (dabar Bogrationovskas) ir pavadinta „Stalag 1A“. Šioje stovykloje per visą jos gyvavimo laikotarpį pabuvojo apie 47 tūkst. lenkų, 35 tūkst. prancūzų ir 23 tūkst. belgų KB (dauguma jų – prancūziškai kalbantys valonai), kurie vėliau buvo išsiųsti dirbti įvairiuose Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto pramonės objektuose, žemės ūkyje, prekyboje ir paslaugų sferoje.

Sugriauta Naujoji g. po 1941 m. birželio 24 d. Klaipėdos bombardavimo.

Nedidelė dalis KB prancūzų karininkų ir kareivių negalėjo susitaikyti su tuo, kad jie, užuot kovoję su ginklu rankose prieš nacistinį režimą, turi dirbti jo naudai ir kūrė planus pakeisti šią padėtį, stengiantis pereiti netoliese buvusią Vokietijos-SSSR valstybinę sieną ir patekti į 1940 m. Sovietų Sąjungos okupuotą ir aneksuotą Lietuvą. Nuo 1940 m. liepos 1 d. iki 1941 m. birželio 1 d. 218 prancūzų KB tai pavyko padaryti. Sovietinės pasienio kariuomenės sulaikyti jie buvo kalinami Vištyčio, Tauragės, Kretingos ir Kauno kalėjimuose. Naktimis tardomi, kaltinant juos šnipinėjimu, vėliau išvežti į SSSR gilumą, iš kur po nelengvų išbandymų NKVD kalėjimuose, 186 iš jų, po SSSR ir Prancūzijos politikų pasiekto susitarimo, laivu „Empress of Canada“ per Archangelsko uostą 1941 m. rugsėjo 8 dieną pasiekė Didžiąją Britaniją, kur įsiliejo į prancūzų generolo Šarlio de Golio (Charles d Gaulle; 1890–1970 m.) vadovaujamos Laisvosios Prancūzijos armijos gretas.

Šie „laisvės kaliniais“ vėliau pavadinti prancūzai, kovoję įvairiuose frontuose Europoje ir Afrikoje, prisidėję prie savo šalies išlaisvinimo nuo nacių, paliko pėdsakus ir Kretingos Šv. Antano rūmų rūsiuose 1940 m. įkurtame sovietinio saugumo kalėjime. 1989 m. atidengtuose užrašuose ant buvusių kamerų sienų tarp čia kalėjusių lietuvių ir lenkų užrašų galima perskaityti ir prancūzų KB „laisvės kalinių“ užrašus su jų vardais, pavardėmis ir net karinių dalinių pavadinimais. Čia kalėjusieji, nežinodami tolesnio savo likimo, tokiu būdu stengėsi pranešti apie savo buvimą artimiesiems ir ateities kartoms. Likimas lėmė, kad šiems KB teko dalyvauti savo šalies išdavime nuo nacių, jie už narsą ir pasiaukojimą, dalis jų – po mirties, buvo apdovanoti Prancūzijos ordinais ir medaliais, o „kretingiškis“ Paul Sansarlat (1915–?), kurio „autografas“ ant kameros sienų išlikęs bene ryškiausiai, už nuopelnus savo šaliai buvo apdovanotas ir aukščiausiu Prancūzijos apdovanojimu – Garbės Legiono ordinu. Norisi tikėti, kad ateityje Prancūzijos ambasados ir kretingiškių pastangomis ant pastato sienos bus įrengta atminimo lenta, pagerbiant čia 1940–1941 metais kalėjusius „laisvės kalinius“, kovojusius už savo tėvynės Prancūzijos laisvę.

P. Sansarlat 1941 m. paliktas užrašas ant sienos Kretingos Šv. Antano rūmų rūsyje.

KB mirę nuo ligų, nelaimingų atsitikimų, žuvę SSSR-Vokietijos karinio konflikto metu sovietinei aviacijai bomborduojant Klaipėdą, tapę nusikaltimų aukomis ir kt., buvo laidojami Klaipėdos miesto ir jos krašto miestelių bei kaimų kapinėse. Tragiškiausias karo metu įvykis, nusinešęs 11 prancūzų ir 7 belgų KB gyvybes, įvyko 1941 m. birželio 24 dienos pavakarę tarp 18.00 ir 18.30 val., kai netikėtai virš Klaipėdos pasirodę sovietinių karinio jūrų laivyno pajėgų bombonešiai, atskridę iš karinių bazių Estijoje, numetė bombas ant miesto ir jų aukomis tapo Klaipėdos centrinėje elektrinėje dirbę ir po darbo į gyvenamuosius barakus juos parvežti turinčio transporto laukę KB. Tą dieną Klaipėdoje galėjo žūti per 40 žmonių, buvo sugriauta miesto dalis prie Fridricho turgavietės, nuo smūgio bangos išdužo Dangėje stovėjusio kelto „Sandkrug“ („Smiltynė“) ir kitų laivų langai. Frontui nuslinkus tolyn į SSSR gilumą, nacių karinė vadovybė Klaipėdą paliko be priešlėktuvinės gynybos ir aviacijos apsaugos, tad lėktuvams, numetusiems bombas ir torpedas ant Klaipėdos, sėkmingai pavyko grįžti į savo bazes. Kadangi Prancūzija ir Vokietija buvo pasirašiusios 1929 m. Ženevos konvenciją dėl humaniško elgesio su KB, jos mažiau ar daugiau buvo laikomasi, išskyrus tai, kad KB neturėjo būti laikomi karinio konflikto zonose. Vokietijos ir Prancūzijos kariniuose archyvuose išlikusios daugumos žuvusiųjų ar mirusiųjų KB asmens bylos, jų mirties liudijimai, žūties ar mirties aplinkybės, Raudonojo Kryžiaus atstovų pranešimai jų šeimoms apie jų artimųjų likimus, jų palaidojimo vietas ir pan.

Prancūzų KB Charles Baron‘o (gim. 1908 m.) asmeninėje byloje saugomas Vokietijos Raudonojo Kryžiaus atstovo Prancūzijoje 1941 m. rugsėjo 17 d. pranešimas jo žmonai apie tai, kad jos vyras 1941 m. birželio 23 d. mirė Klaipėdoje nuo dieną anksčiau patirtų sužeidimų ir kartu su kitais 17 žuvusiųjų prancūzų bei belgų KB iškilmingai, su derama karine pagarba, dalyvaujant kovos draugams, buvo palaidotas Klaipėdos miesto kapinių VIII katalikiškame sektoriuje bendrame broliškame kape. Kiekvieno KB mirties dokumentuose su vokišku tikslumu surašyta, ką žuvusieji turėjo su savimi: kišeniniai peiliukai, dokumentai, kaip karinė knygelė, leidimas vaikščioti po miestą, nosinės, batai, rūbai ir pan.

18 prancūzų ir belgų karo belaisvių broliškas kapas Klaipėdos kapinėse 1941–1942 m.

Prancūzijos ambasados Lietuvoje karo atašė tarnybos duomenimis, Klaipėdos miesto kapinėse galėjo būti palaidota 41 prancūzų ir belgų KB, išlikusios ir kelios šių palaidojimų nuotraukos. Gaila, bet sovietiniais metais, naikinant senąsias Klaipėdos kapines, jas paverčiant skulptūrų parku, buvo sunaikinti ir čia palaidotų KB kapai. Apie 15–16 žuvusių ar mirusių KB prancūzų buvo palaidoti Klaipėdos, Šilutės ir Tauragės apskričių miestelių bei kaimų kapinėse. Dalis kapų išliko iki šių dienų, kaip Jean‘o Ratel‘io (1912–1943 m.) kartu su Gelžinių kaimo ūkininko Tautrimo penkių asmenų šeima ir lenkų tautybės moterimi nusikaltėlio nužudytais ir palaidotais Gelžinių kaimo kapinaitėse. Jo kovos draugų pastatytas betoninis antkapis padėjo Klaipėdos krašto tyrinėtojams Helmutui Lotužiui ir Egidijui Kazlauskiui po stora miško paklote surasti jo kapą, kurį 2018 metais atnaujino ir sutvarkė NATO karinės misijos Lietuvoje kariai iš Prancūzijos. Jie sutvarkė ir prancūzų KB Jean Vigilione (19036–1942 m.) ir Theodore Point (1903–1942 m.), mirusių nuo ligų, kapus senosiose Drevernos kapinėse. Dviejų Klaipėdos krašte palaidotų KB palaikai sovietiniais metais jų giminių dėka sugrįžo į savo gimtąjį kraštą. Julien Chalabreysse (1909–1941 m.) palaikus, palaidotus Lauksargių kaimo Šilutės rajone kapinėse, išsivežė ir 1974 m. vasario 6 d. Pietų Prancūzijos Ardešo (Ardeche) departamento kurortinio miestelio Vals-les-Bains kapinėse perlaidojo jo artimieji.

Karo belaisvio P. Guiffault asmeniniai daiktai muziejaus 39/45 ekspozicijoje.

O Usėnuose Šilutės rajone palaidoto tragiškai žuvusio eismo įvykio metu Jules Hombourger‘io (1911–1940 m.) palaikai 1977 m. sausio 18 d. buvo iškilmingai perlaidoti viename iš daugelio Prancūzijos nacionalinių karių nekropolių „Le Petaut“ šalies šiaurėje šalia Mentauville miestelio, netoli savo gimtinės. Šiose 1915 m. įsteigtose karių kapinėse palaidoti Prancūzijos kariai, žuvę Pirmojo pasaulinio karo metu, o taip pat 1939–1945 m. KB palaikai parvežti iš Vokietijos, jos okupuotų teritorijų, Austrijos ir Ukrainos. 2017 m. spalio 19 d. Prancūzijos ambasados Lietuvoje, Klaipėdos miesto savivaldybės ir Klaipėdos universiteto pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, kurios tikslas yra plėtoti kultūrinį bendradarbiavimą, keistis ir dalintis bendra istorine atmintimi, atveria naujas galimybes atsigręžti ne tik į 1920–1923 m. Prancūzijos administracijos Klaipėdos krašto valdymą, bet ir į 1940–1944 m. prancūzus KB, jau tapusius ir Klaipėdos krašto istorijos dalimi. Per 1941 m. birželio 24 d. bombardavimą žuvusiųjų 18 prancūzų ir belgų KB atminimo įamžinimas Dangės upės krantinėje, šalia jų žūties vietos prie elektrinės, taip pat numatomas KB palaidojimo vietos pažymėjimas kryžiais senųjų miesto kapinių vietoje skulptūrų parke prisidėtų prie istorinės atminties išsaugojimo, juolab kad pirmieji žingsniai jau žengti. 2018 m. sausį savo duris lankytojams atvėrusiame Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje 39/45 nedidelis kampelis, skirtas ir 1940–1944 m. Klaipėdoje gyvenusiam ir dirbusiam prancūzui KB Paul Guiffault (1909–1981 m.), kurio karo metų relikvijas muziejui padovanojo jo sūnus Jacques.

Didžioji dalis Europos tautų, susivienijusių į demokratinę Europos Sąjungą, kuriai priklausome ir mes, gerbia karius, ne savo valia kovojusius ir žuvusius praeities politikų sukeltuose karuose, ir siekia, kad tai ateityje niekada nepasikartotų.